Apie lytis, maskulinizmą ir normas

Paskelbė: Data: 2014-05-05 01:20

Spausdinti | Komentarai

Eugen Sandow (1867 – 1925) vienas pirmųjų garsių kultūristų

„Suteiksiu tau kai ką pakankamai didelio sudraskyti tavo užpakalį į dvi dalis“ – taip ne itin subtiliai skamba kostiumuotų Robin Thicke, T.I. ir Pharell įtikinėjimai jų dainos „Blurred Lines“ vaizdo klipe strapailiojant tarp trijų apsirengti nepersistengusių merginų.

Pats Robin Thicke, sulaukęs nemažai kaltinimų seksizmu ir moterų sudaiktinimu, to per daug nesureikšmino ir teigė, jog „nuogumas nebeturėtų būti problema“. Praleido progą patylėti dar ir šiek tiek pasvaičiojęs apie, jo manymu, žymiai rimtesnius dalykus – skurdą, terorizmą, Volstryto ir socialinės apsaugos reikalus. Suprask – tavo bėdos, jei tau rūpi tos klipe šmėžuojančios seksistinės potekstės. Leiskite vaikinams pasilinksminti. Bet kodėl visgi kalbu apie tokį pavyzdį, jei straipsnio pavadinime aiškiai šmėžuoja žodis maskulinizmas?

Lietuvoje apie maskulinizmą išvis praktiškai negirdėti, o vyrų studijos suvokiamos kaip kažkas netinkama, lyg keliančios įtarimą abejonės vyriškumu. Ir visa tai itin antifeministiškame kontekste. Jei viešojoje erdvėje kas nors prataria žodį apie moterų teises, suskumba patikinti: „Bet aš ne kokia feministė“. Tai skamba kaip koks galimos kaltės baidymasis ar baimė išlįsti už ribų, kuriose bus įtinkama visiems. Toks jau čia tas lyčių diskursas. Tad ką jau kalbėti apie maskulinizmo šalininkus. Vyriškumą ir lytį apskritai esame linkę suvokti kaip kažką nekvestionuojama. Neva egzistuotų kažkoks monumentas, kuriame iškaltos vyriškos ir moteriškos priedermės, pareigos ir normos.

Apskritai žmonės, per daug nesigilinantys į lyčių klausimus iš esmės, išgirdę apie vyrų studijas dažniausiai tik nutęsia ilgą „ką?“. Nors reakcija paprasta, mano nuomone, labai iškalbinga – ar tai reiškia, kad vyriškumą laikome tokiu savaime suprantamu, jog jokios studijos ir apskritai kvestionavimas yra nereikalingi? Ir jei, pasak Judith Butler, lytiškumas mūsų visuomenėje egzistuoja kaip galimybė užtikrinti „pakenčiamą gyvenimą“, kokios to sąlygos?

Eugen Sandow 4

Eugen Sandow (1867 – 1925) vienas pirmųjų garsių kultūristų

Vieną iš retų, bet labai tikslią to studiją pateikia A.Tereškinas savo knygoje „Vyrų pasaulis (vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje)“. Perfrazuojant jį ir įvairiais apibendrimais užsiimant, būtent hegemoninis vyriškumas yra tai, ką mes vadiname dominavimu, vyriškumu kaip autoriteto turėjimu, kurio vienas iš atributų yra heteroseksistinis moterų geismas, finansinis užkrintumas. Vienu žodžiu, įsivaizduokite tokį plieninį turtingą augalotą princą, kurio oazė – patriarchalinė visuomenė, leidžianti jo dominavimui skleistis. Tai, matyt, ir yra toks individas, kurio gyvenimas, tęsiant Judith Butler įžvalgą, su tokiomis savybėmis būtų priskiriamas labiau nei pakenčiamam. Tokių savybių pakaktų, kad numanomam socialiniam pase būtų išspaustas „vyriškas“. Jei yra „vyriškas“, bus ir „laisvas“ ar „viskas su juo yra gerai“. A.Tereškinas išskiria ir tipą, kuris pritampa. Na, per daug nepučia krūtinės, nestato savęs į pirmą eilę tarp kitų vyrų, bet tyliai naudojasi patriarchato teikiamomis privilegijomis. Feministės jam vis dar skamba kaip galima grėsmė ir šiaip laukinių, deginančių liemenėles, būrys. Galiausiai egzistuoja subordinuotas vyriškumas, dažniausia siejamas su homoseksualiais vyrais.

Eugen Sandow 5

Eugen Sandow (1867 – 1925) vienas pirmųjų garsių kultūristų

Visgi primityvus tas nuolatinis lyčių nagrinėjimas per vyras – moteris priešybes, nekreipiant dėmesio į tai, kokia hierarchija egzistuoja tarp pačių lyties atstovų. Neva egzistuotų kažkoks nuolatinis versus tarp moterų ir vyrų, kurie kaip seserija ar brolija vieningai ir lygiai pačios organizacijos viduje siektų nugalėti. Naivu. Vyriškumas – nuo biologinio kūno atsietas reiškinys, socialinis konstruktas, uoliai tam biologiniam kūnui klijuojamas, visuomenės nulemtas turėtų būti, primygtinė gairė pakenčiamam gyvenimui. Tad nutęsiamas nuostabos „ką?“, kalbant apie maskulinizmo studijas, skamba netgi ciniškai abejingai. Negaliu šioje vietoje nepaminėti tumblr rastų ironiškų ir šmaikščių slam poezijos eilučių apie maskulinizmą: „Milijonų draugų zonoje paliktųjų ašaros galėtų pripildyti upes ir veiksmingai nutraukti vandens stygių, reikalauju maskulinizmo“.

Eugen Sandow 7

Eugen Sandow (1867 – 1925) vienas pirmųjų garsių kultūristų

Reikalaujama maskulinizmo, nes yra problemų, kurios pasireiškia dualizme to, ko iš individo tikimasi visuomenės ir ką jis jai gali pasiūlyti, kiek tą reikalaujamą vaizdinį jis gali atitikti. Apie tokį primetamą vyriškumą kalbant, neišvengiamai į galvą ateina Diane Arbus nuotraukos. Kaip ir visuose kituose darbuose, fotografė vaizduoja visuomenės paraštėse atsidūrusius žmones. Jos fotografijose pavaizduoti vyrai tikrai ne tokie, kurie gali naudotis patriarchato dividendais. Veikiau marginalizuoti, biologiniame vyro kūne, tačiau dominuojančiojo vyriškumo savybių nepaliesti. Tad kalbėti apie maskulinizmą reiškia ne tik veblenti apie vyrų teises iš esmės, tačiau klausti, ką reiškia mūsų prisikiriamos etiketės savybės iš esmės, ką sako ne tik lyčių hierarchija, bet hierarchija tarp pačių tos pat lyties atstovų. Ir apskritai kiek normalumo yra normoje? Nors gyventi pasaulyje be normų ir socialinių šarvų neįmanoma, įmanoma jų nepriimti kaip nekvestionuojamų ir baigtinių. Svarbiausia klausti iš esmės ir negalvoti, kad kažkas duoti a priori. Tuomet išgirdus apie maskulinizmą neteks nutęsti ilgojo „ką?“.

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt