Apie “mirčių buhalteriją”, arba tai kas nutinka kai mes sugalvojam, kad vieni nusikaltimai yra “didesni už kitus”

Paskelbė: Data: 2015-04-17 11:46

Spausdinti | Komentarai

Ruandos genocido aukų kaukolės / © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Tokios rašliavos man labai kelia emocijas, nes diskutuojama klausimais, dėl kurių diskusijų būti neturėtų. Prisimenu vieną mergaitę, kuriai nuoširdžiai norėjosi taip iš kokio bato aulo per žandą trenkt, nes ji pasiėmus vienos moters straipsnį apie genocido aukas baisiausiai putojosi, kad nekalbama apie kitus genocidus – tutsi Ruandoj ir panašiai.

Tokie žmonės yra šlykštūs. Jie neturi nė lašo žmogiškumo, bent aš taip suprantu, kaip kitaip jie galėtų imti ir sakyti “Tu višta esi, kad Tau širdį skauda tik dėl vieno genocido, o va aš tai nuoširdžiai empatiška – man skauda širdį dėl visų, aš hipsteris labiau”. Taip jau būna su ta kaire. Savo kovoje su noru įtraukti “visus” – ji dažniausiai su žemėm ir šūdais kaip tik ir sumaišo tuos visus, tik individualiai – po vieną. Tu nukentėjai nuo X, bet nepadarei išvados Y – šlamštas Tu, debilė Tu, ko vertos Tavo tragedijos, jeigu iš jų Tu netapai kairiojo pasaulinio minties anšliuso gerbėja?

Ir iš šitos pusės Sergejų gal net ir išeitų suprasti, jei jis nedarytų būtent visiškai to paties. Jis pyksta, kad tokios mergaitės deda genocidus ant svarstyklių, bet tai kodėl ir jis deda? Man pvz širdies visai neskauda, kad tokia mergaitė nori šviesti žmones dėl didžiausių pasaulyje įvykdytų nusikaltimų prieš žmogiškumą – koks skirtumas ar Paneriuose, ar Keiptaune. Man trukdo, kad ji smerkia tuos, kurie daro kitaip. Sergejus dabar daro tą patį.

Jis negali tiesiog rašyti apie žydų genocido tragediją. Neišeina. Nu tiesiog niekaip neišeina, nes jo akį traukia tie, kurie kalba apie kitokias katastrofas. Vienok jis nenori užsiiminėti “mirčių buhalterija”, bet kitąvertus jis negali netiesiogiai nepasakyti, kad jau tos jūsų sibiro tremtys – na kvaileliai Jūs, patys palyginkit su dujų kamerom.

Armėnų genocido aukos / © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Holokausto apologetika sukūrė kaip ir savotišką latentinio nacionalizmo formą. Tas jų nacionalizmas toks pat radikalus, kaip ir tokių kairiųjų noras visur sau kurti priešus, kur jų šiaip nė kvapo nebūna. Ir kaip aš tikiuosi, kad va ta mergaitė, kad ir kur ji bebūtų ir kad ir ką ji bepadarytų, supras, kad genocido tragedija yra peilyje ir šautuve, o ne ideologiniam oponente, kuris apie genocidą kalba ne taip, kaip ji nori (bet visgi kalba ir smerkia), taip aš tikiuosi, kad ir žmonės rašantys apie žydų tautos tragedijos išsigydys gi pagaliau šitą podagrą, kuri visus jų tekstus paverčia primityviu noru pademonstruoti, kad jie yra tos pačios pačiausios aukos.

Va ir Sergejus, atrodo, bandė pasakyti tą patį ką ir aš, bet pasakė, deja, absoliučiai tą patį, ką sako ir žmonės, kuriuos jis pats kritikuoja.

Tokie tekstai yra šlykštūs, šlykštūs tiek, kiek tik tekstai gali būti šlykštūs,nes jei Tu negali pasverti, kaip ir pats Sergejus rašo:

“Esame mirties buhalterių turguje, kur vis dažniau už istorijos revizionizmo prekystalio girdėti balsas: „Pas mus daugiau!!! Šaunūs mūsų Savisaugos batalionai! Tegyvuoja LAF didvyriai!“”

Ir tai jau savaime šlykštus dalykas, bet ką Tu tada gali daryti? Tu gali žaisti paveikslais:

“Man kvailai atrodo šitas noras turėti „savo” genocidą. Nors imk ir „paskolink” iš to, kuris mano tėvą paliko be jokių giminių. ”

“Mes negalėsime ištrinti iš istorijos, kad ir kaip paradoksalu būtų, to fakto, kad Lietuvos žydas gyvuliniame vagone pakeliui į Sibirą ir Lietuvoje likęs žydas lygių galimybių neturėjo ir negalėjo turėti.”

“Po to pridės ant tų pačių svarstyklių Ruandą, Kambodžą (kažkodėl pamiršot paminėt), Sudaną, Katynę ir dar dešimtis „pavyzdžių, kuriais tarsi netiesiogiai, bet vis dėl to pasako – „š” tas jūsų “genocidas. ”

Ir tas patosas lyg ir turėtų paslėpti tą patį norą skaičiuoti tas pats pačias aukas ir lyginti. Lyginti, ko lyginti nereikia. Bet jis pats lygina. Nes nelyginti jis nemoka. Negali. Jam tiesiog, kaip ir tai mergaitei, skauda širdį, kad ne visi palyginę prieina tokių pačių išvadų. Čia yra visa esmė.

Tada toliau tęsias batalijos “durne Tu, 95% Lietuvos žydų” ir “debile Tu, 70% Ruandos tutsių”. Ir toliau visi teisūs. O idealiam pasaulyje, tokios diskusijos jau iš principo turėtų būti marginalizuojamos – neskanu, nedera, neetiška, nemalonu, sunkumą širdy atneša. Pyktį. Bet labiausiai – pasišlykštėjimą tais, kuriems kyla rankos apskritai tokiais dalykais užsiiminėti.

JAV karys tikrina tūkstančius auksinių vestuvinių žiedų, atimtų iš žydų Heilbronn druskos kasyklose. 1945 gegužės 3 d., Vokietija. / © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Nelyginkit žydų holokausto, sibiro tremčių, holodomoro, Ruandos genocido, Polpoto aukų ir taip toliau. Tiesiog nelyginkit. Nereikia. Visa tai yra tragedijos. Ir visos jos yra tokio masto, kad kilometrais peržengė ir už nugaros paliko bet kokią liniją, iki kurios mes dar kažką kažkaip galėtume bandyt vertint.

Na, o kas nutinka, kai mes sugalvojam, kad vieni nusikaltimai yra “didesni už kitus” ar atvirkščiai, tai nesunku pamatyt. Jeigu pasaulis būtų norėjęs išgirsti, o pakankamai daug žmonių būtų norėję pasakyti – šiandien Ukrainoje karas greičiausiai nevyktų. Bet lyginom. Jau tada.

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt