Apie transseksualus, istoriją ir kūrybą

Paskelbė: Data: 2014-04-02 10:00

Spausdinti | Komentarai

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Transseksualai – vieni tų, apie kuriuos, nors kalbama, jie pristatomi ir kartais šmėžuoja pop kultūroje, atmetus įsitikinus ir stereotipus realiai žinome nedaug. Daugelis nuomonių paremtos tomis socialinėmis sakmėmis, kai tas ir anas sakė, dar kitas nugirdo, o trečias pats savo akimis įsitikino. Kraštutiniu, bet turbūt dažniausiu atveju net į tokias kalbas nesileidžiama, tačiau „normalumo“ sampratą įsikinkius užmerktomis akimis rėkiama NE. O kaipgi ten viskas yra kapstant šiek tiek daugiau?

Kadangi tikiu, kad mūsų pasaulį tam tikra prasme apibrėžia mūsų kalba, nuo jos išsiaiškinimo ir pradėsiu. Transvestitas (vestire – lotyniškai „rengtis“), interneto platybėms padedant, aiškinama kaip žmogus, turintis potraukį rengtis priešingos lyties drabužiais. Transseksualas – priešingos lyties atstovu trokštantis būti asmuo. Prie šių gerai žinomų terminų reikėtų pridėti ir angliškus drag queen arba king (dažniausia gėjai arba transseksualūs žmonės, persirengiantys šou ar pasirodymo tikslais, dramatizuojant, perdedant ir išryškinant tipiškiausius moteriškumo atributus), taip pat shemale (vyru gimęs asmuo, tačiau operacijomis, hormonais, implantais ir kitomis priemonėmis moterišką išvaizdą įgyjęs asmuo, tačiau turintis funkcionuojančius „tikruosius“ lytinius organus. Terminas dažniausia suvokiamas kaip įžeidžiantis, turi aiškią sąsają su pornografija). Kalbant apie transseksualizmą turbūt neišvengiamai reikia užsiminti ir apie transfobiją – iracionalią kito, išreiškiančio save kita lytimi nei gimė, baimę.

Daugelis mūsų nė nenutuokia, kiek įdomių istorijų apie transseksualizmo apraiškas yra išlikę nuo seniausių laikų. Štai Asirijos karalius Ashurbanipal 7 amžiuje prieš Kristų, sakoma, didžiąją savo laiko dalį praleisdavo persirengęs moteriškais drabužiais, kas vėliau buvo panaudota kaip pateisinimas jam nuversti. Apskritai tokie transseksualizmo, kaip mes dabar tai pavadintume, atvejai tiek senovės istorijoje, tiek mitologije nėra kažkas yač reta. Dar Plutarchas vaizdavo transeksualią dievybę, vadinamą didžiąja motina, kurioje yra nepasidalinę dvi lytys. Transseksualizmas senovėje žinomas ne tik kaip mitologijos dalis, tačiau tiek Artimuosiuose Rytuose, tiek Europoje, Afrijoke ir kituose žemyuose ir regionuose, gyveno vaidilutės ar kitaip vadinamos šventikės, į moterį pagal to meto būdus pasikeitę vyrai. Daugeliui jų buvo atliekamos kastracijos. Kai kurių istorikų teigiama, kad tai kai kuriuose regionuose būdavo suvokiama net kaip religinė pareiga. Antikoje tokios vaidilutės patarnaudavo Hekatei (trigalvei ir trikūnei, pagal Homerą, nakties vizijų globėjai), Dianai (mėnulio ir nedžioklės deivei). Nors tai nėra tai, apie ką pasakojama istorijos pamokose, man patinka idėja, jog istoriją rašė „laimėtojai“, o tarp jų tuomet ir dar labai ilgai po to transseksualų nebuvo. Ir apskritai istorijai reikia naratyvo, kuris vientisas įmanomas tik kažką atmetant. Tikroji istorija, įtraukiant tai, apie ką dar dabar bodimasi kalbėti, ne tokia vientisa, o veikiau sutrūkinėjusi, grublėta.

11

© Danielle Levitt nuotr.

Kalbant apie šiuos laikus, ypač taikli man atrodo Alain de Botton idėja, jog bažnyčias ir kitas šventoves kaip vietas siekti transcendencijos gerokai išstumia galerijos ir muziejai. Taip pat kaip dvasingas gali būti šventosios knygos skaitymas, dvasingas tampa ir meno kūrinys. Ne dvasingas pats savaime, tačiau dvasingas jį stebinčiajam, jei „veikia“. Bet prie ko čia transeksualai? Žymus šiuolaikinis menininkas transvestitas Grayson Perry pristato savo keramikos darbus ir savo kūrybos pasauly, kuriame gyvena jo moteriškasis alter ego Claire ir fantastinis pliušinis meškiukas Alan Measles. Norėtųsi tai vadinti šiuolaikine mitologija, kalbančia apie nusistovėjusius socialinius ir santykių modelius per paties Grayson Perry kaip transvestito išgyvenimus ir jaunystės nuoskaudas. Pats autorius, beje, yra ir Turner prizo 2013 laimėtojas. Video, kuriame Grayson Perry pats kalba apie savo darbus, galima pažiūrėti čia.

12

© Danielle Levitt nuotr.

Negaliu nepaminėti ir fotografijos kaip būdo realybei demaskuoti (nors tuo pačiu ir sukurti), vaizduojančios transseksualus. Tie, pasak žymiosios kritikės Susan Sontag, memento mori paveikslėliai, nors ir brutaliai atriekti iš kasdienybės, vieninteliai taip efektyviai, mano įsitikinimu, gali pažadinti empatiją, praplėsti dažniausiai kultūros determinuotą normalumo kiautą. Čia iniciatyvos imasi Danielle Levitt ne tik vaizduodama transseksualų šiuolaikinį Niujorko jaunimą fotografijose, tačiau ir siūlydama trumpus video, kuriuose jie pristato save, kalba apie savo problemas ir toli gražu nelengvą kelią iki šiandienos  ir aš, kurio link norisi traukti rytoj. Užtenka prisiminti vien jau bene klasikės Diane Arbus fotografijas, autentiškai vaizduojančias transeksualius asmenis ir toks tikrumas, jei ir palieka vietos populiariems įžeidiems šūkavimams šia tema, atsiveria neįtikėtinu atvirumu, kuris kalbant apie tai, kas nesutelpa į visuomenės standartinį narvą, yra būtinas.

13

© Danielle Levitt nuotr.

Dar viena aktualija transseksualizmo tema yra neseniai Vokietijoje priimta tvarka, jog gimimo įrašuose įsigalės ne tik įprastas vyras-moteris skirstymas, tačiau ir trečioji lytis kaip galimybė su netipiškais lytiniais bruožais gimusiems kūdikiams vėliau pasikeisti lytį ar išryškinti kažkurios lyties bruožus atitinkamos operacijomis ir kitomis procedūromis. Tokia „X“ lyties kategorija – nauja galimybė išvengti tradicinio dviejų lyčių pasirinkimo. Tai ne tik psichologinis transseksualizmo aspektas, tačiau turėtų palengvinti ir tokių asmenų teisinius dalykus, su kuriais problemų daugiau nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, anais metais pirmuoju vaiko susilaukusiu vokiečiu tapusiam vyrui tenka teismuose tenka įrodinėti teisę vadintis vaiko tėvu. Po įvairių hormonų procedūrų moteriškus reprodukcijos organus išsaugojęs donoro sperma pastojęs vyras pagimdė kūdikį, kas padaro jį motina, tačiau pats yra įregistruotas kaip vyras – tėvas.

14

© Danielle Levitt nuotr.

Šie pavyzdžiai visgi tik atskiros detalės iš transseksualių asmenų realybės, kurią galima teisti ar teisinti, vadinti nenormalia ar priimtina. Visgi lengviausia turbūt paleisti kakarynę ir užsikimšus ausis garsiai rėkti apie tai, kas teisinga, o kas ne, nekvestionuojant savo mąstymo iš esmės. Visad maniau, kad žymiai sunkiau (bet, tikiu, kad prasmingiau) yra siekti suprasti. Tad tokia gal ir idealistiška gaida užbaigsiu, o informacija apie transseksualizmą nepasisotinusiems siūlau žiūrėti čia.

 

 

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt