Banalusis protas ir egzistencinis įsikitinimas

Paskelbė: Data: 2012-07-16 08:57

Spausdinti | Komentarai

Gintauto Mažeikio archyvo nuotr.

Egzistencinius, bendravimo pasaulius, kuriuose kasdien gyvename, nuolatos įvaizdijame ir įkūnijame, t.y. įtikroviname ir suprantame.

Jie nėra patys savaime: šios mūsų meilės, draugystės, pilietinis ryžtas ir nesibaigiančios diskusijos, kovos įniršis ir subtilūs samprotavimai, skonio jautimas ir estetinis džiaugsmas, tobulėjimas ir dvasios raida … – jų pačių savaime nėra. Jie esti tik mūsų egzistencialiai reikšmingų, giliai prasmingų veiksmų, praktikų dėka ir tik tuo metu … dėka viso pasiaukojimo, vargo, aimanų, kūrybos, apsisprendimo, kurie neatsiranda iš kitur, tik iš mūsų pačių, lygiai taip, kaip gimti, džiaugtis, juoktis, mylėti niekas kitas už mus negali. Tų egzistenciškai reikšmingų pasaulių, kuriuos galime įtikrovinti, yra labai daug. Jie išauga iš begalės istorinių tekstinių sąsajų (intertekstualumų), bendruomeninės atminties, iš mūsų fantazijos, tačiau ne bet kurie iš jų gali virsti kasdienybe. Filosofas Leibnizas yra pastebėjęs dėsningumą, kad įtikrovinti gali būti tik tie galimi pasauliai, kurie geriausiai dera su mus supančiais žmonėmis, jų santykiais, įstatymais, gamtos ir daiktų tvarka. Kartais bažnyčios, luomai, tautos, klasės, partijos, klanai siekia privilegijuoti kai kuriuos iš gyvenamųjų pasaulių: tik kai kurias mąstymo, svajojimo, apsisprendimo, vertinimo kryptis, griežtai draudžiant ar viešai smerkiant kitas.Kiek skausmo ir dramos reikia įtikrovinti, apgyvendinti šalia mūsų draugiškai diskutuojant, pavyzdžiui, litvakų Lietuvą, lenkų Wilno, baltarusių litvinus, ilgaamžę nelietuviškai kalbėjusių Lietuvos miestų istoriją, dvarų kultūrą ir jų vizijas, pasaulio lietuvių daugiakalbius sambūrius, kitokias meiles ir draugystes, kitų pasaulio tautų kultūrinius sambūrius … kiekvieno iš jų būtiškumas, trukmė, kūniškumas priklauso nuo daugelio dalykų: gyvos poezijos ir muzikos, bendravimo ratų ir jautraus girdėjimo, nesibaigiančio viešo pokalbio ir kūrybinės praktikos … nuo jų gebėjimo susiderinti, susikalbėti su vienoje, labai mažoje pasaulio žemėje viešpataujančių etninių lietuvių. Jie taip pat yra alternatyva, itin reikšminga visam likusiam pasauliui, bet tik tada, kai patys bendraudami ir įtikrovindami kitumą, leisdami žmonėms įsikitinti, taps patys apčiuopiamesni, tikroviškesni, ne tik kaip vos girdimas aidas ar gandas.

Proto banalumas yra tai kas šiandien daugiausiai trukdo bendravimui ir įvairovės į(si)tikrovinimui. Jis ne tik pats nebegali išsiskleisti, keisti savo raidos trajektorijų, derėti su kitų balsais, bet ir naikina bet kurias potencijas, gelmes, alternatyvas. Lenkiškas, lietuviškas, rusiškas, baltarusiškas … globalus, banalus protas, išsekusi vaizduotė yra glamūriškai prasčiokiška. Tai ne pavergęs nuo darbų ir gyvenimo vargo bei skausmo valstietiškas protas, o spektakliška, laikraštinė tuštybė. Juokinga, kai ji gina savo teises į globalinį Niekalą ir tuo pačiu smerkia lenkišką ar rusišką aukštąją poeziją, muziką, dramaturgiją … Kai prieinamoje spaudoje banalusis protas sutartinai reikalauja nedalinti pasaulio lietuviams pilietybės supranti globalaus idiotizmo ir godumo paradoksą: patys seniai netekę tapatybės, virtę pigių muilo operų ir prekybos centrų vartotojais draudžia grįžti į savo vaizduotės Lietuvą apsišvietusių išeivių vaikams, ir tik todėl, kad jie tą Niekalą linksniuoja ir kirčiuoja kiek kitaip.
Marinos Cvetajevos 1935 metais  Paryžiuje parašytas eilėraštis „Laikraščių skaitytojai“ prasideda metro laikraščių skaitytojų – informacinės gumos kramtytojų – vaizdu. Ji pastebi, kad laikraštinis žmogus netenka savo būtiškų bruožų: „Kas – skaitytojas? Senis? Atletas? / Kareivis? – Nei bruožų, nei veidų, / Nei metų. Skeletas – jei nėra / Veido: laikraščio puslapis!“  . Tą patį galėtume šiandien pasakyti ir apie televizoriaus Niekalo žiūrovą ar radijo banalybių klausytoją. Jis netenka savo asmeninių bruožų ir nemato kitų gyvenimų aplink, o yra pasinėręs į manipuliuojantį juo informacinį srautą, į ne savo, o į nežinia kieno gaminamą gyvenimą. Sekdami puikiai Cvetajevos dvasią atitinkantį Herberto Marcuzės kūrinį Vienmatis žmogus, rasime jo samprotavimus, kaip reginių ir informacinė visuomenė subanalina protą. Banalusis protas yra ne šiaip pavergtasis, kaip kad manė Friedrich A. von Hayek. Banalybių protas, sekdamas reginių serijomis, nebesugeba pats nei vaizduotis, nei spręsti, nei patirti. Bedantis, bejėgis nuo pat gimimo, pabaisiškai susiraukšlėjęs ir susenęs nuo pat pirmo prisilietimo prie Niekalo mašinų, jis yra itin paviršutiniškas. Jo atžvilgiu tikrovė ir dirbtinai pašalinama ir jis pats ją isteriškai šalina, pajutęs, kad pamatys savo veidą pakėlus banalybių miglos skraistę. Šiam, isteriškai besipriešinančiam pokyčiams Niekalo vartotojui nebegali padėti jokia socialinė-politinė, laisvinanti kritika. Jie patys pasirinko būti blizgančiomis Niekio (pritariant A. Šliogeriui) dulkėmis.

Ši banalybė persmelkia didžiąsias partijas, liberalus, kurie nebežino savo istorijos, savo laisvinančios individualistinės potencijos; socialistus, kurie praranda savo agitacinę proletariško solidarumo galią; konservatorius, kurių globojama tradicija ir šeima ištyžta pigiuose serialuose, o vertybės virsta piniginėmis vertėmis … Niekalo žemėje bet kas gali sukurti bet kokį kitą menamai politinį sąjūdį, juk banalybės vartojimas remiasi tuščiu vieno niekalo keitimu kitu. Jų žvilgsnis, klausa neišlaiko sudėtingesnės muzikos, ilgesnio samprotavimo, priesaikos ar pasiryžimo. Banalėjimas žengia koja į koją su renginių, visuomenės spektaklio (G. Debord) tuštybe ir laikraštinių-televizinių žmonių mąstymo, jausmų pakeistinumu.

Banalusis, išsekęs protas imituoja demokratinius rinkimus, viešas diskusijas, skandalus … tuštybės naujienas, nors atsakingai rinkti nebesugeba ne tik daugelis piliečių, bet ir partijų nariai … Mašinos gaminančios blizgančią tuštumą sukuria situaciją, kai bet kas prabudęs nuo snaudulio, vien tik remdamasis savo banaliu protu gali skelbtis gelbėtoju, mesiju, teisingumo įsikūnijimu. Už jų vis tiek nėra istorijos, nėra jos tekstų, nėra skonio ir ryžto, nėra pasiaukojimo naujajam, laisvajam kūriniui. Jiems nebereikia ilgą laiką plėtoti estetinį skonį, jį pakeičia kasdieninis vulgarumas; nereikia argumentų logikos, ją pakeičia vieša emocinė isterija; atsisakoma istorijos žinių, jas užgožia geistini mitai; pašalinamas diplomatijos menas, jį užgožia įsižeidusiojo pozos ir administraciniai potvarkiai. Viešasis racionalumas, kuris buvo deleguotas biurokratijai ir jos pasisavintas, sulietas su įstatymais ir normomis, tik dar labiau skatina banalėjimą ir savo pilietinio gyvenimo išsekimą, jo netekimą.

Toliau tame pat eilėraštyje „Laikraščių skaitytojai“ Cvetajeva pastebi  „Kuo nėšini prieš Paskutinį teismą / Stosite: į šviesą! / Minučių grobstytojai, / Laikraščių skaitytojai!“  . Argumentas apie Paskutinįjį teismą yra ypač svarbus: juk būsime teisiami už savo poelgius ir atgailą, ne už svetimų spektaklių rijimą.  Dantė tokiems beveik negyvenusiems asmenims skyrė vietos tik Pragaro prieangio dulkėse, apie kurių likimą Dantė klausia Vergilijaus:

Ir skamba visas oras raudomis,
Kurios netildamos tolydžio skraido
Tarytum smėlio drumstas sūkurys.
[...]
“Tokia yra dalia menkų širdžių, -
Atsakė jis, – kurios nėra regėję
Nei paniekos, nei laurų išdidžių
[...]
Šviesus dangus išvarė juos kaipmat;
Kad nesidžiaugtų pasmerktosios vėlės,
Nepriima jų pragaras taip pat“. (Dantė, Pragaras,  III giesmė).

Dantė kalba apie tai, kad šitos, aiškaus sprendimo, dorybės ar nuodėmės neturinčios vėlės yra ne tik neatmenamos Žemėje, bet nepriimamos nei Danguje, nei Pragare. Dantė ir Vergilijus, norėdami pamatyti banaliąsias sielas, tik girdi jas, verkiančias ir aimanuojančias, bet nemato. Jas perskrodžia žvilgsnis, neužkliūdamas ir nerasdamas nei vardo, nei veido. Ar gali būti menkiau, jei Dievo buvo duotas gyvenimas, jei asmenybė turėjo išsiskleisti, jei jos klostėse buvo paslėpta Visata, o jūs negyvenote, nebuvote, tik stebėjote svetimas dramas, kitų kovas, svetimą protą?

Tai, ką rašo Cvetajeva iš dalies atitinka tai, ką vadinu pakeistiniu mąstymu: svetimų argumentų, sprendimų sekimą, neutralų vartojimą, akimis, ausimis. Svetimo samprotavimo atkartojimas gali būti ikirefleksyvus, kaip ir svetimo sprendimo patvirtinimas, pritarimas, taip pat gali apsieiti be refleksyvaus sąmoningumo. Juos šiandien atstoja vartotojiški sprendimų pasiūlymai, bet ne galimybė patiems spręsti. Niekalo vartotojai, tuštybių fanai dažniausiai vengia tokio sprendimo bėgdami nuo galimos klaidos, nuo akistatos su veidrodžiu, nuo nuostabos, kad yra netekę kūrybingumo, savitumo, gyvenimo …. Laikraštinis žmogus yra tas, kuris nebeturi savo patirties, ją suspendavo iki minimumo, iki visiško akių užvėrimo nuo buvimo-kartu, nuo galimybės klysti ir daryti nuodėmes, sukilti, dramatiškai pakeisti savo ir kitų gyvenimo kryptį, įsikitinti.

Sąmoningas, kartais klaidingas ar net pražūtingas alternatyvų kūrimas ir įgyvendinimas yra kelias į pragarą ir rojų, tai teisė turėti veidą kančiai ar palaimai. Tokiems žmonėms, visados, nepasisekus vienai gyvenimo ir tapatybės trajektorijai, patyrus, kad aplinkinių pasirinkimas yra nepriimtinas, visados išlieka kita vizija, kitas galimas pasaulis, kurį dar reikia įkūnyti, įtikrovinti, paversti bendravimu ir kasdienybės praktika, pačiam įsikitinti.

Originalus įrašas tinklaraštyje Altervencijos

Reklama: Oro kondicionavimas!!!

Mažeikis Avatar

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Gintautu Mažeikiu.