Broliai Grimai. Pasaka apie kadagį

Paskelbė: Vilniaus Žinios Data: 2014-10-27 07:00

Spausdinti | Komentarai

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Seniai, seniai prieš daug metų, gyveno  turtingas žmogelis, turėjo jis žmoną, teisingą ir labai dievobaimingą ir mylėjo jie viens kitą be galo, be krašto. O, kad būtų dar laimingesni, jiems trūko tik vaikų, tačiau gandras jų namus vis aplenkdavo.

Kiekvieną dieną, kiekvieną naktį žmona melsdavo ir prašydavo vaikučio, bet niekas jos maldų neišgirsdavo. Vieną šaltą ir snieguotą žiemos dieną, žmona lupo obuolį po kadagiu, kuris augo priešais namą, bet belupant, peilis staiga slystelėjo ir įpjovė moters pirštą, kraujo lašai pradėjo lašėti ant balto, balto sniego. „Ech…“ – suprunkštė moteris ir gailiai atsiduso, pamačiusi kraujo lašus ant sniego, šis vaizdas dar labiau pradėjo slėgti jos širdį: „O jei tik turėčiau vaiką, tokį raudoną kaip kraujas ir baltą kaip sniegas.“ Ir vos tik ištarus šiuos žodžius, jos širdį užplūdo neapsakomas džiaugsmas, bent jau jai, tas jausmas priminė džiaugsmą. Atsipeikėjusi moteris nuėjo namo. Praėjus mėnesiui, ištirpo sniegas, dar po dviejų mėnesių pabudo ir pradėjo žaliuoti gamta, greitai prašiuoliavus dar trims mėnesiams, iš po žemių išlindo ir išdygo gėlės, o po keturių mėnesių, medžiai pasipuošė nedideliais žaliais ūgliukais, kurie vis augo, plėtėsi ir užaugo į dideles, tvirtas šakas, kurios saugos medį visą vasarą. Paukščiai taip giedojo giesmeles, jog visi medžiai tarsi skambėjo, o nuo jų žiedai krito lyg sniegas kaip prieš tuos keturis mėnesius. Prabėgus penktam mėnesiui, moteris vėl stovėjo po tuo pačiu kadagiu, kuris dabar taip nuostabiai kvepėjo, jog atrodė širdis iššoks iš krūtinės, nuo to neapsakomo kvapo, nebesusilaikiusi ji ėmė ir suklupo. Kai praėjo šeši mėnesiai, pradėjo formuotis ir tvirtėti vaisiai, o įpusėjus septintam mėnesiui moteris jau siekė prisirpusių kadagio uogų, niekam, nieko nesakiusi ji godžiai suvalgė uogas, tačiau po to pasijuto prastai ir susirgo. Tada prabėgo aštuntas mėnuo, moteris pasikvietė savo mylimą vyrą, gailiai pravirko ir ištarė: „Jei mirsiu, palaidok mane po kadagiu, priešais mūsų namą.“ Prasidėjus devintam mėnesiui jos širdyje tarsi įsivyravo ramybė ir laimė ją aplankė, pagaliau susilaukė vaikelio, raudono kaip kraujas ir balto kaip sniegas, vos tik gimus vaikui, ji neatlaikė užplūdusio džiaugsmo ir mirė.

Kaip žmona prašė, vyras taip ir padarė, palaidoja ją po kadagiu, tačiau susitaikyti su netektimi buvo sunku, dar ilgai gedėjo ir raudojo savo mylimosios. Praėjus kiek laiko, vyras išsigydė nuoskaudas ir suprato, kad turi gyventi toliau, juk turi vaiką, kuriam reikia mamos, tad jis ėmė ir apsivedė.

Antroji žmona jam pagimdė dukrą, o pirmoji sūnų, kuris buvo toks, apie kokį moteris ilgai svajodavo: „Raudonas kaip kraujas, baltas kaip sniegas.” Bet antroji žmona nemylėjo berniuko, kai pažiūrėdavo į savo dukrą jos širdį užliedavo meilė, tačiau pažvelgus į berniuką, jei lyg peiliu širdį perverdavo, moteris vaiką matė kaip kliūtį savo ir dukros kelyje, juk jam galėjo visi turtai atitekt, o ji su dukra liktų plikos, basos. Ir tarsi pats šėtonas būtų apsėdęs moterį ir pavertęs ją pyktąją pamotę. Ji tapo žiauri ir negailestinga berniukui, varinėjo jį iš vieno kampo į kitą, skriaudė ir kitaip gąsdino. Vaikas jautė pastovią baimę, vos tik grįžęs iš mokyklos, nerasdavo ramybės, tarsi visiškai būtų nelaukiamas savo psties namuose.

Vieną dieną, kai moteriškė nuėjo į sandėliuką, jos mažoji atsliūkino kartu, iš paskos ir tarė: „Mama, duok man obuolį.” Ji net nedvėjodama paėmė iš skrynios obuolį, tokį raudoną ir blizgantį, tarsį nuvaškuotą ir padavė mergaitei. Skrynia buvo ypatinga, uždaryta dideliu sunkiu dangčiu, su aštriu geležies užraktu. „Mama, o ar negali duoti obuolį ir broliui?” – paklausė mergaitė. Moteris išgirdus tokį klausimą, kiek susierzino, tačiau pažadėjo mergaitei, kad pavaišins ir jos brolį, vos tik jis grįš iš mokyklos. Ir vos tik pamačius, kad berniukas grįžtą, moterį vėl tarsi šėtonas užvaldė, ji pagriebė iš mergaitės obuolį ir pasakė: „Tavo brolis pirmas turi suvalgyt obuolį.” Susierzinusi moteriškė pėmusi obuolį, nusviedė jį atgal į skrynią ir užtrenkė sunkų dangtį, kad net visi namai sudrebėjo. Sugrįžusį berniuką iš kart prie durų pasitiko pamotė, o šėtonas užvaldęs jos mintis liepė jai elgtis maloniai ir pasiūlyti obuolį: „Mano brangus vaikeli, gal nori obuolio?” – su neapykanta akyse, paklausė ji. „Motin, labai norėčiau obuolio, tik tavo žvilgsnis toks žiaurus ir gąsdinantis”, – truputėlį nustebęs, ištarė berniukas. Toliau pamotė elgėsi lyg ją kažkas valdytų, lyg ji būtų užkerėta: „Eikš su manim, sūneli, galėsi pats išsirinkti obuolį”, – pasakė ji ir pakėlė sunkų kaip pati žemė, dangtį. Vos tik berniukas įėjo į vidų, šėtonas vėl davė nurodymus moteriškei. Ir staiga pasigirdo garsus trenksmas, ji iš visų jėgų užtrenkė dangtį ir berniuko galva nusivoliojo tarp raudonų, blizgančių obuolių. Pamotė pasimetė, ją užvaldė baimė ir mintys: „Reikia kažkaip išsisukti, reikia kažkam suversti kaltę!” Ji nuskubėjo laiptais į viršų, iš stalčiaus pagriebė baltą drobės skiautę ir pritvirtino atgal berniukui galvą, drobės skiautę panaudojo kaip skarelę ir aprišo jam aplink kaklą, kad nieko nesimatytų. Skubėdama, griudama, už durų pastatė kėdę, pasodino berniuką ir į rankas jam įbruko raudoną obuolį.

Po kiek laiko, pasirodė moteriškės dukra, Marlinka, ji priėjo prie motinos, kuri stovėjo prie pečiaus ir vis maišė, ir maišė puodą su karštu vandeniu. „Mama, mano brolis vis sėdi už durų, atrodo visas išblyškęs, kaip nesavas, pastebėjau, kad jis turi obuolį rankose, paprašiau pavaišinti ir mane, bet jis vis tyli, sučiaupęs mėlynas lūpas, nieko neatsako, tad man pasidarė baisu”, – sunerimusi pasakojo Marlinka. Motina nei kiek nepasimetusi patarė dukrai: „O tu vėl nueik pas jį ir jei jis tau nieko neatsakys, vožtelk jam per ausį, kad maža nepasirodytų.” Marlinka būdama maža ir dar naivi mergaitė, paklausė mamos, nupėdino atgal ir tarė: „Brolau, pavaišink obuoliu.” Bet mergaitė nesulaukė jokio atsakymo, tad užsimojo ir stipriai trinktelėjo jam. Po smūgio nusivoliojo berniuko galva, Marlinka, net nespėjo suprasti kas įvyko, ji taip stipriai išsigando, pradėjo verkti ir rėkti lyg ne savo balsu. Sumišusi mergaitė žaibo greičiu nubėgo pas motiną į virtuvę: „Mama! Mama! Aš nukirtau savo broliui galvą!“ – vis isteriškai šaukė mergaitė, su ašaromis akyse. „Marlinka, ka tu padarei! Kokia nelaimė, kokia bėda! Bet tu tik niekam nesakyk, nė žodeliu neprasitark, kad niekas, nieko nesuprastų ir nesužinotų! Reikia tau padėt vaikeli, tavo broliui jau nebepadėsim, tad reikia viską sutvarkyti, paslėpti jo kūną, išvirkime jį troškinyje!“ Ji griebė berniuko kūną ir be gailesčio, be ašaros akyse, sukapojo jį į gabalus ir išvirė troškinyje. Šalia stovėjusi Marlinka vis verkė ir verkė, ašaros riedėjo, kaip upelis, tiesiai į puodą su troškiniu, druskos troškiniui tikrai netruks.

Po darbų grįžo ir tėvas namo, atsisėdo prie stalo, apsižvalgė ir paklausė: „O kur mano sūnus?” Tuo metu moteriškė pastatė ant stalo didelį, garuojantį dubenį troškinio, o Marlinka vis verkė, nenustodama liejo ašaras. Tėvas užklausė antrą kart: „Kur mano sūnus?” Moteriškė nepasimetė ir aišku pamelavo: „Et, tėvai, jis išvažiavo pas savo motinos dėdę, sakė pasiliks ten kurį laiką.”

„O ko jam ten prireikė? Išvyko ir netneatsisveikino!“ Moteriškė toliau išsijuosus melavo: „Jis labai norėjo jį aplankyti, klausė manęs ar galės paviešėti ten šešias savaites. Nesijaudink, juo ten tikrai bus pasirūpinta.“ Bet tėvas vis stebėjosi, kodėl jo mylimas sūnus neatsisveikino, jam buvo skaudu. „Marlinka, liaukis verkti, juk sugrįš tavo brolis, net nespėsi mirktelėti kaip greit laikas prabėgs“, – gardžiuodamasis savo patiekalu aiškino tėvas. „Žmona, šį kart pasistengei, vakarienė labai skani ir ką gi tu čia įmaišei, kad taip gardu? Įpilk dar.“ Tačiau kuo daugiau vyras valgė, tuo daugiau norėjo: „Įpilk dar, galiu viską suvalgyti, taip skanu.“ Vieną po kitos tuštino lėkštes, o kaulus metė po stalu, kol galiausiai užbaigė troškinį. Baigus tėvui vakarieniaut, Marlinka nuskubėjo į savo kambarį ir iš spintelės apačioje esančio stalčiaus, ištraukė geriausią turėtą šilkinę skarelę, grįžo atgal į virtuvę, surinko po stalu gulėjusius kaulus ir gražiai suviniojo į šilkinę skarelę, mergaitė vėl pratrūko verkti krūvinomis ašaromis. Ji nuėjo prie kadagio ir išdėliojo kaulus, po juo, ant žalios, švelnios žolės ir staiga lyg ranka nuėmė visą skausmą, kaltę, mergaitė nustojo verkti. Jai besidžiaugiant užklupusia ramybe, kadagys pradėjo judėti, šakos tai prasiskyrė, tai užsivėrė, atrodė lyg medis iš džiaugsmo pradėjo ploti šakomis. Tuo metu iš medžio pakilo migla, o jos viduje ruseno nedidelė liepsnelė. Netikėtai iš liepsnos išskrido pasakiško grožio paukštelis, kuris taip nuostabiai giedojo ir jis tarsi vienu sparnų užsimojimu, pakilo aukštai, aukštai į dangų. Vos tik jam pradingus, kadagys nurimo ir stovėjo toliau kaip nieko nebūtų nutikę, tačiau kaulų po juo nebebuvo. Marlinką užliejo ramybė, ji suprato, gal net jautė, kad jos brolis yra gyvas, dabar mergaitė galėjo švaria sąžine eiti namo.

Bet paukštelis toli nenuskrido, nutupęs ant auksakalio namo, užgiedojo:

Motina mane nužudė,

Tėvas mane suvalgė,

Mažoji sesė Marlina,

Rado mano kaulelius,

Suvinioja į šilkinę skarą,

Ir palaidojo po kadagiu,

Ak, koks gražus paukštelis aš esu!“

Tuo metu, dirbtuvėse, auksakalys iš aukso kalė grandinėlę, kai pamatė ant stogo tupintį paukštelį. Jis taip gražiai čiulbėjo, tai buvo lyg muzika jo ausims. Auksakalys skubėjo į lauką, pasižiūrėti koks gi čia paukštis taip nuostabiai gieda, bet beskubėdamas jis užkliuvo už slenksčio ir pametė vieną šlepetę. Jam tai nerūpėjo, apsiavęs viena kojine ir šliapete, mojuodamas savo odine prijuoste, išlindo į gatvę. Vienoje rankoje auksakalys turėjo auksinę grandinėlę, kitoje pincetą, o saulė taip skaisčiai švietė, visa gatvė buvo nušviesta ryškiais saulės spinduliais. Jis tyliai prisėlino prie paukštelio ir užkalbino: „Ak, paukšteli, tu taip nuostabiai čiulbėjai, prašau pačiulbėk dar kartą tą giesmelę, kuri taip pamalonino mano ausį.“ Bet paukštelis sutiko tik su viena sąlyga: „Aš negaliu antrą kart to daryt veltui, tačiau jei duosi man tą auksinę grandinėlę, aš pačiulbėsiu tau dar.“ Auksakalys net nedvėjodamas sutiko: „Štai pasiimk ją, o dabar pačiulbėk man, praskaidrink mano širdį, pamalonink man auselę.“ Paukštelis priskrido, pagriebė auksinę grandinėlę ir lengvai kaip plunksnelė, nutupė čiulbėdamas priešais auksakalį:

„Motina mane nužudė,

Tėvas mane suvalgė,

Mažoji sesė Marlina,

Rado mano kaulelius,

Suvinioja į šilkinę skarą,

Ir palaidojo po kadagiu,

Ak, koks gražus paukštelis aš esu!“

Tada paukštelis nuskrido ir nutupė ant batsiuvo namo stogo, čiulbėdamas tą pačią giesmelę:

„Motina mane nužudė,

Tėvas mane suvalgė,

Mažoji sesė Marlina,

Rado mano kaulelius,

Suvinioja į šilkinę skarą,

Ir palaidojo po kadagiu,

Ak, koks gražus paukštelis aš esu!“

Vos tik išgirdęs nuostabią paukščio giesmelę, batsiuvys viską metęs išbėgo į lauką. Saulė buvo tokia akinančiai skaisti, jog batsiuvys prisidengė akis, norėdamas pamatyti koks paukštelis taip nuostabiai čiulba. „Paukšteli, pačiulbėk dar!“ Vyras įkišo galvą pro duris ir sušuko: „Žmon, ateik, pasiklausyk kaip pasakiškai gražiai čiulba tas paukštis.“ Iš paskos atskubėjo ir batsiuvo dukra su vaikais, jo mokiniai, tarnaitės ir darbininkai, visi suskubo pasigrožėti paukšteliu, jo ryškiomis raudonomis ir žaliomis plunksnomis, kurios saulės šviesoje net blizgėjo, jo auksiniu kaklu ir akimis, žaižaruojančiomis kaip ryškiausios žvaigždės. „Paukšteli, pačiulbėk dar tą giesmelę“, – paprašė batsiuvys. Bet paukštis kaip ir auksakaliui, taip ir batsiuviui nesutiko, nebent jam duotų ką nors: „Aš negaliu antrą kart to daryt veltui, tačiau jei padovanosi man ką nors, pačiulbėsiu.“ „Žmon, nubėk į palėpę, viršutinėje lentynoje, stovi raudonų batų pora, atnešk juos čia.“ Paliepta vyro moteris greit apsisuko ir jau stovėjo šalia su raudonų batų pora. Paukštis priskrido, pagriebė batus ir vėl nusileido ant stogo, kur užgiedojo:

„Motina mane nužudė,

Tėvas mane suvalgė,

Mažoji sesė Marlina,

Rado mano kaulelius,

Suvinioja į šilkinę skarą,

Ir palaidojo po kadagiu,

Ak, koks gražus paukštelis aš esu!“

Kai tik baigė savo giesmę, paukštelis vėl nuskrido, dešinėje pusėje, spausdamas nagais laikė auksinę grandinėlę, kitoje batų porą. Paukštelis skrido toli, toli, link malūno, kuris ūžė kaip didelis senas, mechaninis laikrodis: „tik tak, tik tak, tik tak.” O malūno viduje, dirbo 20 darbininkų, kurie daužė akmeninę girną, aidas buvo tarsi milžinai pro šalį bėgtų: „taukšt paukšt, taukšt paukšt, taukšt paukšt”, o malūnas vis pritardamas: „tik tak, tik tak, tik tak.” Tada atskrido paukštelis, nutupė ant liepos viršūnės, priešais malūną ir užtraukė savo giesmelę:

„Motina mane nužudė…”

Vienas iš darbininkų išgirdęs, nustojo dirbti ir ėmė klausytis.

„Tėvas mane suvalgė…“

Tada dar du sukluso.

„Mažoji sesė Marlina…”

Dabar dar keturi darbininkai klausėsi giesmės.

„Rado mano kaulelius,

Suviniojo į šilkinę skarą…”

Beveik visi klausėsi, tik aštuoni darbininkai vis dar lenkė nugaras.

„Ir palaidojo…”

Liko tik penki.

„…po kadagiu,”

O dabar nesiklausė tik vienas darbininkas.

„Ak, koks gražus paukštelis aš esu!“

Ir štai, nustojo dirbti ir paskutinis darbininkas, bet išgirdo jis tik paskutinius paukštelio žodžius. „Paukšteli, tavo nuostabaus čiulbėjimo neįmanoma atsiklausyt, noriu visą giesmelę išgirst, prašau, pačiulbėk dar kartą.” Bet kaip ir prieš tai, taip ir dabar paukštis veltui nesutiko: „Ne, aš negaliu antrą kart to daryt veltui, tačiau jei padovanosi man girną, pačiulbėsiu.“„Jei tik ji man vienam priklausytų, atiduočiau nedvėjodamas.“ Ir visi darbininkai choru ištarė: „Jei dar kartą išgirsim tą nuostabią melodiją, gali pasiimti girną.“ Tada paukštis nusileido ir visi 20 darbininkų pukšėdami, pakėlė akmenį: „uf, uf, uf!“ Paukštis priskrido ir įkišo galvą per skylę, girna atrodė kaip karoliai ant auksinio paukščio kaklo. Jis nuskriejo atgal ant medžio ir užtraukė savo giesmę:

„Motina mane nužudė,

Tėvas mane suvalgė,

Mažoji sesė Marlina,

Rado mano kaulelius,

Suvinioja į šilkinę skarą,

Ir palaidojo po kadagiu,

Ak, koks gražus paukštelis aš esu!“

Ir vos tik baigęs čiulbėti, paukštis išskleidė didžiulius, nuostabaus grožio sparnus, dešinėje pusėje, spausdamas nagais laikė auksinę grandinėlę, kitoje batų porą, o ant kaklo kabėjo girna. Jis sumosavo sparnais ir nuskriejo toli, toli, link savo tėvo namų.

Tėvas, motina ir mažoji Marlinka sėdėjo prie stalo, svetainėje, kai tėvas su tokia palaima prasitarė: „Ak, koks laimingas aš jaučiuosi, kokį palengvėjimą aš jaučiu.” Tačiau motina valdė priešingi jausmai: „Ne. Aš jaučiu baimę ir nerimą, tarsi milžiniška audra tuoj užklups.” O Marlinka vis verkė ir verkė, kol pasirodė paukštis ir nutupė ant namo stogo, tėvas vėl prabilo: „Koks aš laimingas, aplink taip gražu, saulė taip akinančiai šviečia, širdis pilna palaimos, rodos lyg greit išvysiu senai matyta draugą.” Žmona vėl toliau valdoma baimės kalba: „Ne, aš jaučiu kaip baimė mane užvaldo, net dantys iš baimės kalena, o kraujas verda manyje.” Ji nusiplėšė korsetą ir likusius rūbus, o Marlinka tarsi nereaguodama į nieką, vis liejo graudžias ašaras, priešais ją stovėjusi lėkštė buvo pilna sūrių mergaitės ašarų. Tada paukštis nuskrido ant kadagio, nutupė pačioje jo viršūnėje ir pradėjo čiulbėti:

         „Motina mane nužudė…”

Išgirdusi, pamotė greit užsidengė akis ir ausis, kad nieko negirdėtų ir nematytų , tačiau jai atrodė, kad ausyse siautėjo nuožmi audra, o akyse blikčiojo žaibai.

         „Tėvas mane suvalgė…”

„Motin, žiūrėk, koks gražus paukštis lauke ir taip neapsakomai čiulba, dar tie skaistūs saulės spinduliai taip šildo, o oras atrodo lyg persisunkęs cinamono kvapu”, – žavėjosi vyras.

         „Mažoji sesė Marlina…”

Tuo metu, Marlinka visai pratrūko, nuleido galvą ant kelių ir liejo ašaras iš sielvarto, tačiau tėvas vis negali atsistebėti paukščio giesmele: „Einu į lauką, turiu pamatyti tą paukštį iš arčiau.” Žmona nujausdama artėjančia nelaime bandė atkalbėti vyrą: „Neik, jaučiu lyg visas namas drebėtų, lyg viskas suktusi ir degtų aplink.”

Bet vyras nepaklausė, išėjo į lauką ir pažiūrėjo tiesiai į paukštį, o jis toliau čiulbėjo:

          „Rado mano kaulelius,

            Suvinioja į šilkinę skarą,

            Ir palaidojo po kadagiu,

           Ak, koks gražus paukštelis aš esu!“

Vos tik baigęs čiulbėti, paukštis paleido auksinę grandinėlę žemyn, kuri nukrito tiesiai vyrui ant kaklo, ji taip puikiai tiko, tarsi būtų pagaminta jam. Vyras visas švytintis nuskubėjo namo pasidžiaugti dovana: „Jūs tik pažiūrėkit, ką man tas nuostabus paukštis padovanojo.” Bet žmona sunerimusi iš to išgasčio, ėmė ir nualpo, išsitiesė svetainėje visu ūgiu, net kepuraitė nukrito nuo galvos, o paukštis toliau čiulbėjo:

          „Motina mane nužudė…”

„Ak, jei tik galėčiau pasislėpti, lindėčiau po žeme, taip giliai, kad tik negirdėčiau, šios baisios giesmės!“, –  išsigandusi šaukė moteriškė.

          „Tėvas mane suvalgė…“

Ir moteris sukniubo, atrodė lyg būtų mirusi.

          „Mažoji sesė Marlina…“

„Ech, gal ir man išbėgt į lauką, gal ir man paukštelis duotų dovanėlę.“, – pasakė užsisvajojusi Marlinka ir  išbėgo į lauką.

          „Rado mano kaulelius,

            Suvinioja į šilkinę skarą…“

Paukštis numetė mergaitei, raudonų batelių porą.

         „Ir palaidojo po kadagiu,

           Ak, koks gražus paukštelis aš esu!“

Mergaitė pasijautė tokia laiminga, kokia tikriausiai niekada dar nebuvo. Ji greit apsiavė savo naujuosius, raudonus batelius ir šoko nenustygo vietoje. „Ak, aš buvau tokia nelaiminga, tokia liūdna, bet dabar jaučiausi taip gerai, mane aplankė begalinė laimė. Tas paukštelis tikrai nuostabus, juk padovanojo man tokius gražius batus”, – vis negalėjo atsidžiaugti mergaitė. Staiga lyg iš mirusiųjų prisikėlusi, pašoko motina, baisi, susivėlusi kaip žiežula ir sušuko: „Ne! Atrodo tuoj viskas baigsis, atrodo ateina pasaulio pabaiga! Eisiu ir aš į lauką, gal ir man palengvės.“ Vos tik ji išėjo į lauką, paukštis atskrido ir paleido girną, tiesiai jai ant galvos, kuri išsitaškė kaip pernykštis moliūgas. Išgirdę galingą smūgį, Marlinka su tėvu išbėgo į lauką ir stebėjo kas vyksta. Pakilo dūmai, įsisiautėjo liepsna, o ūgnis tokia ryški žaižaravo ir kai viskas nurimo ir baigės jie pamatė mažą berniuką, Marlinkos brolį. Jis priėjo, paėmė abu už rankos ir visi trys pasijuto neapsakomai laimingi, jog pagaliau vėl buvo kartu. Susikibę rankomis, jie nuėjo namo vakarieniauti ir susėdo prie bendro stalo kaip seniau.

Vertė Indrė Januševičiūtė

Reklama: https://kraujotyrimai.lt/tyrimas/maisto-netoleravimo-testas-108-igg/

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt