© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Sakau „ir dar kartą“, nes pastebiu didėjantį susidomėjimą tuo šventu, bet komplikuotu kraštu. Lietuvių smalsumas pasižvalgyti, kas gi dedasi už Izraelio sukonstruotos betoninės sienos tik auga, o įtampa regione neslūgsta.

Tačiau šį kartą ne apie tai, kas ką ten labiau skriaudžia. Mane domina tai, kad vietoje, apie kurią daug kalbama, kur politiniai įvykiai paveikūs kiekvieno gyvenimui, viskas taip ima suktis apie tą politinę ašį, kad mums, prašalaičiams, net pasimiršta, jog vietiniai žmonės vis tiek gyvena ne kur kitur, o kasdienybėj. Kasdienybėj, kuri visai kaip mūsų, nors ir okupuotame krašte.

Tokios ir panašios mintys zujo galvoje kemšant gardžius ledus Rukab‘s ledainėje pačiame de facto Palestinos sostinės Ramalos centre. Savininkas dosniai prikrovęs pilną lėkštę spavotų ledų kamuolių prisėdo šalia parūkyti ir šnektelti. Tai viena Vakarų Kranto ypatybių, kurią ypač mėgstu. Tiesą sakant, visada būna gera ten sugrįžti. Ypač po gyvenimo Tel Avive, kitoje sienos pusėje, kuris kosmopolitiškas ir gana vakarietiškas, tačiau savas žymiai greičiau imi jaustis būtent Vakarų Krante.

Kodėl? Nes jei jau atvykai į Vakarų Krantą, vadinasi, sieki išsiaiškinti pats, sieki sužinoti, o ne kimštis jau tai, kas parašyta, sieki alternatyvaus požiūrio. O palestiniečiai tai vertina.

Ne tik vertina, bet ir noriai dalinasi savo patirtimi patys. Ramalos centre esančio iš kartos į kartą perduodamo Sharbain‘s knygyno savininkas Jeryes sako, kad tokios dalybos vienintelė sąlyga tas patirtis įprasminti. Pats vėliau užsimena apie pabėgėliais tapusią ir Jaffą palikti priverstą šeimą.

Tokios patirties dalybos vyksta pačiomis įvairiausiomis formomis. Draugams žydams Tel Avive pasakius, jog štai artimiausiomis dienomis vyksiu į Vakarų Krantą, grįžus susilaukdavau kone vaikiškai smalsių klausimų. Tai ką tie palestiniečiai visgi mano apie viena ar kita, tai ką jie visgi galvoja, kaip jie elgiasi su svetimšaliais, ką jie sakė apie mus? Tokie patys klausimai atskriedavo ir iš palestiniečių pusės ką tik atvykus iš Tel Avivo. Tai sakyk, tie žydai, ką jie galvoja, ką jie tau sakė apie mus? Tai toks susidomėjimas vieni kitais per tarpininkus.

Atrodo, ta materialios formos siena čia dar ir puiki metafora – žydų ir palestiniečių gyvenimas kartu, kai viskas sukasi apie šių dviejų grupių santykį, vieniems apie kitus vis tiek ne iki galo žinant, tačiau kone droviai klausiant, vadinasi, visgi siekiant sužinoti.

Taigi tenka klausti, nes Vakarų Kranto gyventojų laisvė gerokai apribota. Jei keleto sykių kertant sieną Qualandia patikros taške man visiškai pakako susinervinti, galiu tik svarstyti, kokios mintys sukasi ar jau visai nebesisuka darant tai kiekvieną dieną. Žmonių eilutė, paruošti dokumentai, patikrinimo poste sėdintys jaunuoliai, kurie per stiklą atrodo tokie tolimi, o vėliau, kaip pasirodo, mano Tel Avivo grupės draugai prieš keletą metų.

Vakarų Kranto kasdienis gyvenimas sutelpa į knibždančias dulkėtas gatves, stiprios ir gerokai per saldžios kavos gurkšnius, šurmuliuojantį turgų ir pasikartojančius welcome. Svarstau, ar jaučiamas žmonių bendrumas išliktų, jei Vakarų Kranto teritorijos taptų nepriklausomomis ar kaip kitaip palestiniečių naudai pasikeistų jų statusas. Ar dabartinė situacija ir yra bendrystės sąlyga?

Ne vienas gyventojas iš abiejų sienos pusių teigia, kad dabartinė situacija ilgai nesitęs. Įtampa tiesiog neišsisklaidys, tačiau prapliups dar neaišku kokiu lietumi. Bet kokiu atveju pokyčiai yra neišvengiami.

Kol istorija diena iš dienos atplukdo dar tik ateisiantį pokytį, kasdienis gyvenimas Vakarų Kranto Ramalos mieste gana ramus. Bet šioje šalyje nežinai, kada gali įvykti kažkas netikėto. Ateiti kaip iš dangaus, – nusistebi Rukab‘s ledainės darbuotojas užgesindamas cigaretę.

Taip pat skaitykite: