Edička yra didvyris. Taškas. (N-18)

Paskelbė: Data: 2013-12-27 10:18

Spausdinti | Komentarai

Eduardas Limonovas į Lietuvą atėjo visiems laikams. Aišku, netapo nei sensacija, nei įdomiu autoriumi. Lietuvių literatūrinis skonis – Sandra Brown, Danas Brownas ir kitoks šūdas.

„Tai aš, Edička“ – šedevras, kurį būčiau mielai skaitęs mokykloje. Bet ne – skaitėm kažkokius bubnius, katiliškius, buvau taip traumuotas šitų nevykėlių, kad skaityti knygas pradėjau tik gerokai po mokyklos. Gerai, kad prieš tai perskaičiau didžią dalį pasaulinės klasikos. Nesupratau, kodėl lietuviai tokie lochai ir vieni rašo šūdus, kiti verčia juos skaityti. Lietuvių literatūros klasika – visiška mėšlo krūva. Gal kažkam įdomus Vincas Mykolaitis-Putinas ir jo klaikiai nuobodus „Altorių šešėly“ (niekada jo iki galo neperskaičiau) ar Balio Sruogos „Dievų miškas“, o man tai trečiarūšiai grafomanijos pavyzdžiai.

Ir štai ateina Edička, na chuj jus visus, kaip jis pasakytų. Jis veržlus, gyvas, jis, priešingai nei visi lietuvių anti-autoriai, turi ką papasakoti.

Man neįdomu kunigystė, koncentracijos stovyklos. Tai nuvalkiota ir galima rasti daug geresnių knygų šiomis man neįdomiomis temomis.

E. Limonovas pats nesuprasdamas pavertė literatūra išgyvenamu dalyku. Vėliau Dalia Jazukevičiūtė parašė „Anarchistės išpažintį“ ir tik dievo minėjimas ten buvo ne vietoje, visa kita – gyva ir svarbiausia stipriai paveiku.

Nesuprantu žmonių, skaitančių ulisus, žmones be savybių, žaidžiame klases, – tai tragiškai nuobodu, beprasmiška ir kvaila.

Nors dabar Rusijoje karaliauja Viktoras Pelevinas – palyginus su E. Limonovu, jis šūdų šūdas. Kažkas panašaus į lietuvišką Sigitą Parulskį, savo neturėjimu ką pasakyti darantį milžinišką poveikį kvailiams.

„Tai aš, Edička“ – ir meilės istorija, ir visų civilizacijų kritika, ir kartu – paprasto piliečio išpažintis. Stilius – neatkartojamas. Net nemėginkit. Reikia stipraus įsiučio ir geležinės ironijos.

Kai tekstas toks paveikus, jam atleidi visus trūkumus (o ir jų ten nedaug). Viena Lietuvos grafomanė – A.F. – net sugalvojo kritikuoti E. Limonovą, neva, jam buvo gerai nieko neveikti ir rašyti. Kvaila mergaitė nesupranta, kokia padėtis privertė jį rašyti.

Kad Lietuva neįvertino Edičkos – normalu. Dar nežinau geros knygos, kuri čia būtų įvertinta. Čia – tautiškas kraštas. Mylimi visokie lochai, kurių neminėsiu. Niekas vis tiek jų neskaito, tik rašytnamis leidžia tomų tomus. Mirk iš juoko – leidžia Kazį Borutą, o antrų rankų knygyne jo rašliavas dalija nemokamai. Arba po litą. Tikrai verta leisti ir Maironį. Man jis antrų rankų knygyne – jau kokie trys litai.

Toks neadekvatumas – tautinio nepilnavertiškumo išvada, intelekto trūkumas, nesupratimas, nei kas ta literatūra, nei kam ji reikalinga.

Žmonės skaito Paulo Coelho ir jie nesuvokia, kad jis tuščias kaip vakuumas. Bevertis melagis, kuris visur pasakoja tą patį – Jobo dramą. Pagrindinis veikėjas kenčia, kol supranta, kad turi dvasią. Paulo Coelho tuo tarpu linksminasi Kanų mados savaitėje. Ir tiki, kad geri rūbai – itin svarbu gerai sielai.

Jei kas nors atsidurtų E. Limonovo vietoje, nebūtų kada svaigti apie dvasias ir demonus – o tik apie tai, kaip rasti maisto, ištverti meilės kančias, rasti su kuo pasimylėti, net jei tai juodukas gatvėje.

Slėpkit tuos bestselerius, nes gėda į juos žiūrėti. Tiek jie, tiek jų autoriai – apgailėtini.

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt