Miesto pokalbiai: festivalio TARP organizatorius Edvinas Grinkevičius

Paskelbė: Data: 2012-10-10 11:23

Spausdinti | Komentarai

E.Grinkiavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Miesto pokalbiuose vieši Edvinas Grinkevičius – kultūros operatorius, tarpdisciplininio meno projektų iniciatorius, tekstų idėjų ir performansų mintytojas. Kalbamės apie menų simbiozę, renginius, saviraiškos galimybes Lietuvoje, Kaune ir artėjantį TARP festivalį.

Edvinai, nemindant klišėms ant jų pėdų, sakyk, kas toks esi ir ką ponas Dievas vos tau gimus į ausį pakuždėjo.

- Tas reliatyvus ponas, visai gali būti, yra ponia, kuri man nieko nepakuždėjo. O jei ir pakuždėjo, tai, ko gero, negirdėjau, nes vos išlindęs iš to klaustrofobiškai mažo tamsaus kambario,  ilgai žiūrėjau į nepasiekiamas gimdymo namų lubas, klausiausi gyvo žmonių  ,,radijo” ir nesišypsojau fotoapratams.

O jei rimčiau, kas aš esu? Gal užtenka to, kad esu? Rimtai. Sykį Vokietijoje susipažinau su žmogumi, kurio nebuvo. Įsivėlęs į skolas ir puolęs į depresiją, žmogus liovėsi deklaruoti valstybei apie savo buvimą, gyvenamąją vietą ir kitas aplinkybes. Paskelbė sistemai boikotą ir pasišalino. Vėliau gyvenimas be tapatybės, pilietybės ir kitų socialinių garantijų tapo gyvenimo būdu. Net ir supratęs, kad vėl nori sugrįžti į sistemą, iškart to nesugebėjo. Girdėjau, dabar jis vėl oficialus Vokietijos pilietis, sugrįžo.

O aš niekada nemėgau klausimo: „kuo būsi užaugęs”. Kad ir koks egoistas bebūčiau, nemėgdavau ir kai reikėdavo pasakoti apie save. Tai man vis dar atrodo sudėtinga. Pats sau esu per sudėtingas. Ir esu pakankamai atviras, kad viešai prisipažinčiau, jog vis dar nerūšiuoju šiukšlių, kaip ir neskirstau nieko (savęs taipogi) į lentynėles pagal amžių, profesiją ar lytį…

Nuo mažens laužau standartus, nors niekada ir nebuvau sel’o fanas (visgi turėjau kasetę, kuri turbūt ir padarė įtaką. Juokauju, žinoma).

Esu nuolat alkanas naujų iššūkių, naujų istorijų, kultūrinių atradimų ir patirčių, todėl tiek mano veiklų, tiek interesų ratas nuolat plečiasi, laipsniškai kinta. Visa tai yra žiauriai įdomus procesas. Tad mėgaujuosi savalaikiais procesais ir neskubinu įvykių.

Bandau būti savimi. Ir esu pakankamai drąsus pasakyti, kad vien tai jau yra nemažai.

Dar visada užsinoriu paliesti mėlynąjį gaublį. Nors ir sako ,,ne“.

O dabar įsivaizduok, kad esi nacių režimo koncentracijos stovykloje. Kaip manai, ar tose „atostogose“ tau liktų laiko mąstymams apie kultūrą, performansus. Kalbant tiesiai – ar lietuvių nepernelyg didelį įsitraukimą į rimtesnio meno proveržius galima nurašyti dėl prastų gyvenimo sąlygų, emigrantinės depresijos?

- Na, nesutikčiau, kad lietuvių įsitraukimas į ,,rimtąjį meną” nepakankamas. Lietuva turbūt dėl to ir gali būti vadinama ,,drąsia šalimi”(nuoroda į pagrindinį  „Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginio marketingo koncepcijos“, patvirtintos 2008 m., teiginį – aut. past.), nes visada galėjo pasigirti menininkais, pranokstančiais savo laiką ir kontekstą. Ir dabar to netrūksta. Tad menininkų įsitraukimas pakankamas. Problema ta, kad galbūt dažnai šis įsitraukimas nesuprantamas, nepakankamai skatinamas kultūros politikos mechanizmų. Jei kalbėtume apie publiką, ,,rimtojo meno” auditoriją, taipogi nepulčiau į pesimizmą – ,,rimtos” premjeros, festivaliai, renginiai gausiai lankomi. Sakau, gausiai, nes tokiai negausiai ir jaunai valstybei su tokiu negausiu pragyvenimo lygiu, minimaliu atlyginimu ir populiacija, galėjo nutikti žymiai blogesnių dalykų. Negalime pasigirti didele žmonių populiacija, kaip negalime pasigirti didele kultūros rinka. Tokia situacija tarsi jau savaime provokuoja amžinus Hamleto klausimus, kuriuos laikydamas kaukolę delne, turbūt bent vieną kartą per metus savęs paklausia kiekvienas Lietuvos kultūros (pačia bendriausia prasme) kiemą šluojantis žmogus. Tokiomis akimirkomis dažnai susimąstau apie žmonių pasiskirstymą Lietuvoje, dominuojantį mentalitetą, provincialumo mastą. Bet vis grįžtu prie vieno – edukacijos ir kultūros politikos. Žmogus negimsta kultūringu, kaip ir negimsta sutvertas darbui ,,Maksimoje”. Todėl, manau, kad poreikis kultūrai turi būti formuojamas natūraliai, nuo pat mažens, kaip kad pratinama nebedaryti į kelnes, nuo puoduko pereiti link unitazo, taip palaipsniui reikia skatinti ir poreikį kultūrai. Antraip  evoliucija ir baigsis už tualeto durų. O jei dar durys užsitrenks, o užsitrenkusysis bus neišmokytas jų atrakinti, taip ir kukuos. O jei dar nemokės ir skaityti, tai net ir knygos, gulinčios šalia, neperskaitys. Tuomet, kai jau pats sau pradės smirdėti, nepasitenkinimą bumbėdamas po nosimi išlauš duris ir nueis protestuoti. Prieš spektaklį, kurio nematė, gėjų eitynes ar dar kažką, ko nesugebėjo perskaityti. Liūdniausia, kad, gali būti, jog taip niekada ir neišmoks pažinti skirtingų raidžių, taip ir nesupras, jog protestuoja prieš savo paties blogą kvapą.

Dabar pakalbėkime apie jau puse lūpų užkabintus festivalius. Manau daug žmonių tiksliai nesuvokia paties su komanda organizuojamo artėjančio TARP festivalio apibrėžties. O gal tokios ir nereikia? Vis dėlto – kur lubos ir sienos?

- Pavadinimas tarsi kalba už save ir provokuoja neapsistoti ties viena kryptimi. Todėl kasmet festivalio lankytoją kviečiame atsidurti vis tarp kitų mediumų. Jei paprasčiau, kažkada sugalvojome formulę, kuria bandėme paaiškinti, apibrėžti lūkesčius. Ta formulė atrodė taip: ,,garsas + vaizdas + poezija”. Taipogi ilgą laiką vadinomės audiovizualinės poezijos festivaliu, nes audiovizualinio meno formos sintezuojančios su poezijos žanru, kuriančios naujas formas ir darinius tarsi ir buvo tai nuo ko prasidėjo festivalis ir kuo alsavo, kuo išsiskyrė, kuo oponavo kitiems literatūros festivaliams. Tačiau šiemet atsisakėme žodžio ,,audiovizualinės poezijos festivalis”, prisistatome paprastai – ,,poezijos festivalis TARP”. Kodėl? Visų pirma, šiandieniniame kontekste žodis ,,audiovizualinis” prarado savo aktualumą, tiksliau, jį (aktualumą) įgavęs, audiovizualumą įdiegė kaip normą, tam tikrą formos standartą. Antra, festivalis ,,TARP”, kaip jau ir minėjau, tuo ir įdomus, kad yra linkęs neapsistoti ties viena forma, nuolat provokuoja ir ieško. Prisistatome kaip poezijos festivalis, tačiau dėl programos turinio daugelis nesuklys pavadinę aktualios ar nišinės muzikos festivaliu, ar naujų meno formų platforma. Todėl žodis ,,TARP” ir yra toks palankus. O kadangi poezijos žanras yra festivalio ašis, aplink tai viskas ir sukasi. Kasmet ieškome skirtingų mediumų, vis kitaip provokuojančių, sintezuojančių, priemančių įdomius ir netikėtus poezijos posūkius. Festivalis apiima ir pristato gana platų žanrų lauką, tai ir poezijos filmai, performansai, (ne)tradiciniai poezijos skaitymai, poezijos jam’as, poezijos slemas, muzikiniai pasirodymai, vizualių eilėraščių parodos ir kt. Šių metų festivalio tema: be-tono spalvos. Provokuojame dvejopai – sąskambiu, laviruojančiu tarp gero ir blogo tono ir kontrastų, įvairovės tonų paieškomis betono spalvoje. Šiemet džiaugiamės ir vėl bendradarbiaudami su Goethes – institutu ir jau antrąjį sykį Lietuvoje pristatydami nemokamas geriausių poezijos filmų festivalio ZEBRA (Berlynas) (festivalis vyksta kas du metus, spalio viduryje, į savo programą atrenka poezijos filmus iš viso pasaulio) peržiūras. Prieš festivalį rengiame poetinių komiksų dirbtuves, kuriose kviečiame dalyvauti poetus, komiksų piešėjus ir jiems prijaučiančius. Taipogi džiugina, jog, užsienio šalių ambasadų, fondų ir kultūros centrų dėka, šiemet programoje  ir vėl galime pasigirti kokybiškais užsienio menininkų projektais, tokiais kaip: atlikėja Jenny Hval (Norvegija), audiovizualinis projektas St.Octobre (Prancūzija), elektroninės muzikos projektas ,,Sun Glitters” (Liuksemburgas), poezijos atlikėjas Jaromir Typlt (Čekija), menininko ir poeto Stewen Fowler (Jungtinė Karalystė) kuruojama jungtinė grafinių eilėraščių paroda. Taip pat smagu irdėllietuvių projektų gausos ir originalumo – daugelis jų jau spalio 24-28 dienomis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje pristatys specialiai festivaliui paruoštą programą.

O grįžtant prie lubų ir sienų, jei ,,TARP’’ kada ir įsikurs erdvioje svetainėje aukštomis lubomis, tai greičiausiai neilgai trukus arba persikraustys, arba rekonstruos erdvę. ,,TARP” yra atvira meno platforma, neįsivaizduojama be kūrybinių iššūkių,ieškojimų, atradimų, kaitos.

O kodėl Kaunas atrodo nuskriaustas bendrame TARP festivalio renginių kontekste? Nepasitikite miestiečių aktyvumu?

- Nesutikčiau, jog Kaunas atrodo nuskriaustas. Formuodami šių metų programą, kaip visada, orientavomės į kokybės, ne kiekybės rodiklius. Be to, kiekvienai programos daliai, dienai ir miestui ieškojome maksimalios koncentracijos. Pernai festivalio programa išsidėstė mėnesio laike, kiek užsitęsė. Šiemet priešingai, festivalis truks penkias dienas. Kaune vyks du renginiai. Spalio 26 dieną VDU menų galerijoje ,,101” pristatysime festivalio ZEBRA geriausių filmų programą, o penktadienio naktį pasitikti pakviesime buvusiame ,,Kanklių“ kino teatre,  intelektualiai vakarojant kartu su audiovizualiniu projektu St.Octobre (Prancūzija) ir gausiu bei įdomiu perspektyviųjų Lietuvos kūrėjų, itin retai aplankančių Kauną, ekipažu: 96wrld, Umiko, Verslo rizikos rezervas, Ingra Miller projektas ,,Perform”.

Gal prieš pora metų Lietuvoje iš vieno poeto lūpų iškrito probleminis klausimas: o kas tada nėra poezija? Bandysi atsakyt?

- Siūlau grįžti prie klausimo apie sienas ir lubas. Vieniems jų gyvybiškai reikia, kitiems – ne. Treti gyvena juodam Malevičiaus kvadrate.

O ką reiškia festivalio logotipas – mergina mėginanti kažką valyti, balansuodama ant virvės?

- Man visada smagu, jog šį logotipą kiekvienas interpretuoja skirtingai. Štai tau – tai ,,mergina mėginanti kažką valyti”, kitam žmogui, pamenu, tai pasirodė vaikinas su batu užmautu ant lazdos. Na, o originalioji logotipo idėja – žmogus vaikštantis lynu, vaikštantis TARP, pusiausvyrą laikantis stiebu ir tinkleliu drugeliams gaudyti.

Kaip vertintum Lietuvoje vykstančius (ypač vasaromis) muzikinius festivalius. Kuo atsiliekame, o gal pirmaujame, nuo užsienio valstybių?

- Lyginant su užsienio valstybėmis, tiek muzikos festivaliuose, tiek turbūt kultūroje iš esmės, pasižymime tuo, jog esame linkę griežtai atskirti akademinę, rimtąją kultūrą nuo kiek labiau pramoginės arba naudojančios kiek atraktyvesnes, socialesnes komunikacijos formas. Ypač tai pastebiu muzikos festivalių ringe. Gal ir juokingai nuskambės, bet, pavyzdžiui, jei ,,Pažaislio muzikos festivalis” reklamos gudrybių ir strategijų pasimokytų iš ,,Satta outside” festivalio, o ,,Satta outside” iš ,,Pažaislio muzikos festivalio” pasimokytų skoningos įvairovės ir eklektiškesnių derinių formuojant programą, naudą būtų abipusė. Kaip teigiamą iliustraciją galiu pateikti Nacionalinio dramos teatro pastarųjų dviejų metų premjerų reklamines kampanijas – drąsios, provokuojančios, socialios. Teatro produktas – spektaklis – šiuo atveju atstovauja ,,rimtąją” kultūrą, tačiau naudodamas tokias komunikacijos formas pasiekia tiek akademinę, tiek vyresniają auditoriją, tiek išsilavinusį jaunimą, tiek atsitiktinę auditoriją, kuri gal ir nėra linkusi lankytis teatre, bet iš sukelto smalsumo, gali kada ir apsilankyti.

Akivaizdu, kad vasarą vykstančių muzikinių festivalių skaičius itin išaugo. Beveik visą vąsarą kas savaitgalį vyko bent po kelis muzikos festivalius ir turbūt dar tiek pat apie kuriuos nežinojome. Vertinu tai teigiamai. Tai tarsi kuria atskirą rinką ir siūlo įvairovę iš kurios gali rinktis. Tačiau daugelis Lietuvoje vykstančių muzikos festivalių (išskyrus didžiąją daugumą akademinės muzikos ir džiazo festivalių) dažnai stinga kritiškesnio žvilgsnio programos formavimo procese. Pasigendu atrankos, koncepcijos, skonio ir gebėjimo sudaryti atitinkamo lygio programą, net jei ir eklektišką. Nuolat susidarau įspūdį, jog taip smarkiai orientuojamasi į kiekybę, ne į kokybę.

Labiausiai Lietuvoje pasigendu nišinių festivalių, atstovaujančių performatyviosios, eksperimentinės, aktualiosios, postmodernios muzikos kryptis. Kaimynystėje iš abiejų pusių turime du puikius ir sektinus pavyzdžius, tai ,,Unsound” vykstantis Krokuvoje ir Niujorke bei ,,Skanu mežs” Latvijoje. Pristatomais atlikėjais ,,TARP” dažnai atsitiktinaitampalietuviška šių festivalių puoselėjamų krypčių arena. Pavyzdžiui, šiemet atlikėja Jenny Hval vieną projektą pristatys latviškai ,,Skanu mežs” publikai, o kelioms savaitėms praėjus, festivaliui ,,TARP” Vilniuje atlikėja taipogi pateiks specialią programą.

Kaip toli yra galvoje gimusi idėja nuo jos įgyvendinimo? Sakykime, Lietuvoje, renginio paskirtis – ne grupės „Mango“ koncertas.

- Visos idėjos reikalauja laiko ir pastangų, geros idėjos to reikalauja dvigubai. Kalbant apie renginių idėjų įgyvendinimą – viskas priklauso nuo sumanymo. Jei tai tarptautinis projektas, reikalaujantis nemažo finansavimo, natūralu, tai užims nemažą laiko dalį – parengti paraišką rėmimui, kontaktuoti su ambasadomis, megzti ir palaikyti kontaktus su norimu atsivežti projektu ir t.t. Bendrai sudėjus, gali užimti net metus ar pusę. Juokinga, rodos, metus dirbi tam, kad per vieną renginio vakarą viskas imtų ir pasibaigtų. Tačiau ta idėjos išsipildymo akimirka yra tokia svaigi, svari, mažai su kuo palyginama.

Kada supranti, kad reikalas bergždžias, ir nėra ko daugiau savęs kankinti, investuoti? (į šitą gal trumpiau, šmaikščiai, užbaigiančiai)

- Tai įvyksta tomis akimirkomis, kai Hamleto kaukuolė atsiduria delne ir provokuoja. Bet tada apsižergi šluotą ir toliau skrendi šokinėti per įkaitusias skaitmeninio amžiaus žarijas. Mėlynojo gaublio link.

 

TARP festivalis vyks šių metų spalio 24-28 dienomis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Programa: http://www.tarpfest.lt/programa.html

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt