Everesto šlaite guli daugiau kaip 200 užšalusių kūnų [FOTO] (N-18)

Paskelbė: Vilniaus Žinios Data: 2015-09-18 11:12

Spausdinti | Komentarai

© Wikimedia Commons archyvo nuotr

Kasmet šimtai žmonių bando įkopti į Everesto viršūnę. 4 tūkst. drąsuolių tai pavyko, tačiau šimtai alpinistų taip ir nepasiekė savo išsvajotosios viršūnės. Norint ją pasiekti, alpinistai turi kopti esant neįtikėtinai sudėtingoms oro sąlygoms, kęsti temperatūrų pokyčius, žemą atmosferos slėgį ir įveikti klastingą kalną, pereinant ir labai grėsmingai pavadintą „mirties zoną“.

Įspėjimas! Šis straipsnis neskirtas nepilnamečiams ar jautrių nervų skaitytojams.

Everesto viršukalnė yra aukščiausiai virš jūros lygio pakilęs mūsų planetos taškas – 8 848 metrai. Everestas yra Himalajuose, prie Kinijos ir Nepalo sienos. Kinijos teritorijoje esančioje Everesto viršūnėje pučia stiprūs vėjai, kurie kartais pasiekia iki 200 kilometrų per valandą greitį, o oro temperatūra nukrinta iki -60 laipsnių pagal Celsijų. Kalno aukštupyje yra „mirties zona“. Šioje vietoje deguonies lygis nepakankamas žmogaus gyvybei. „Mirties zonoje“ žmogaus organizmas negali aklimatizuotis, todėl naudoja deguonį greičiau, nei jis gali būti papildytas. Laiku nesiimant papildomų priemonių ir nepapildant deguonies atsargų pablogėja žmogaus organizmo funkcijos, galima netekti sąmonės, ir galiausiai mirti.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Evereste žuvo įvairiausių tautybių žmonių, čia liko ir patyrusių alpinistų, ir naujokų, bet ne visi žino, kad mirusieji dažniausiai taip ir lieka gulėti ten, kur juos užklupo žiaurus likimas. Everestas jau seniai tapo kapinėmis, kuriose kūnai išguli metų metus, o kai kurie net ir dešimtmečius. To priežastis yra tai, jog per daug pavojinga ir sunku bandyti pašalinti žuvusiuosius. Pasiekti Everesto viršūnę yra fizinis iššūkis, todėl bandyti pargabenti lavoną arba leisgyvį alpinistą žemyn užtruktų per ilgai. Gelbėjimo misija taptų beveik savižudybe. Nepaisant to, kai kurie patyrę alpinistai pastaraisiais metais dėjo pastangas siekiant palaidoti alpinistus, kurie mirė lengviau prieinamose kalno dalyse. Be kita ko, kalne yra dalis kuri, vadinama Vaivorykštiniu slėniu, kur dešimtys mirusių alpinistų kūnų yra matomi dėl ryškių spalvotų laipiojimo striukių. Tie, kurie ketina kopti į viršukalnę, privalo žinoti, kad iš kelionės gali ir negrįžti. Kylant į kalną ne viskas yra žmogaus valioje. Uraganinis vėjas, apledėjęs deguonies vožtuvas, netinkamas laiko planavimas, sniego griūtis, išsekimas ir panašūs veiksniai – visa tai gali pražudyti ir patyrusį alpinistą. Anot mokslininkų dažniausiai į Everestą kopiančius alpinistus pražudo nuovargis, prastos oro sąlygos ir sniego lavinos.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Pirmasis Everestą įveikti pabandė britų alpinistas George’as Mallory. Jis ir tapo pirmąja Everesto auka. 1924 metais jis su savo grupe patraukė viršukalnės link, bet maždaug 8 500 metrų aukštyje atsiskyrė nuo komandos. Jo kūną surado tik po 75 metų. Daugybę metų buvo spėliojama, ar jis vis dėlto pasiekė aukščiausią kalno tašką, tačiau tik 1999 metais jo palaikai buvo rasti visai netoli jo. George Mallory kūnas su sulaužytu dubeniu gulėjo taip, lyg jis eitų viršūnės link, taigi iki paskutinių savo gyvenimo akimirkų anglas norėjo pasiekti savo svajonių kalną, deja, jam tai nepavyko.

Pirmasis Everesto kalną 1953-aisiais įveikė Edmundas Hillary iš Naujosios Zelandijos. Kartu su kalnų vedliu iš Nepalo jam pavyko pasiekti aukščiausią tašką. Po jų į Everestą iš visų pusių suplūdo drąsuoliai iš įvairių šalių, tačiau ne visada pasiekdavo triumfą. Per 60 metų Evereste žuvo daugiau nei 200 žmonių. Čia alpinistai suguldo galvas ne tik dėl traumų ar nuovargio, bet dažnai dėl aplinkinių garbėtroškos ir abejingumo.

Jauniausiu alpinistu, įkopusiu į Everestą tapo 13-metis amerikietis Jordanas Romeras. 2010-ųjų gegužę lydimas tėvų ir trijų pagalbininkų jis pasiekė aukščiausio pasaulio kalno viršūnę ir taip tapo jauniausiu pasaulio žmogumi, įkopusiu į Everestą. Pačiu seniausiu žmogumi, įkopusiu į Everestą, laikomas Bahaduras Sherchanas, kuriam tuo metu artėjo 77-tas gimtadienis. Jis viršūnę pasiekė 2008-ųjų gegužės 25-ąją.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

1996 metais japonų alpinistai, kopdami į viršų, aptiko tris kolegas indus, kurie buvo beveik mirtinai sušalę. Japonai tęsė kelionę į viršų, o visi indai netrukus mirė. 1998 metais rusas Sergejus Arsentjevas ir jo žmona amerikietė Francis į Everestą išsiruošė be deguonies balionų, tačiau kalnas jų nepaleido. Sutuoktiniai pasiklydo pūgoje, o Sergėjus, ieškodamas žmonos, žuvo. Jo kūnas buvo rastas tik po kelerių metų. Francis, leisdamasi nuo kalno, per dvi paras praėjo pro kelias grupes, bet šios nesuteikė jai pagalbos ir nesušelpė maistu. Mirštančią moterį mėgino gelbėti kita pora iš Britanijos, Widholle’ai, kurie nutraukė savo ekspediciją ir išėjo ieškoti alpinistės. Deja, jai nebebuvo įmanoma padėti, o ir patys sutuoktiniais vos mirtinai nesušalo grįždami atgal. Po metų Widholle’ai vis tiek įvykdė savo tikslą ir užkopė į viršūnę. Kopdami jie aptiko Francis palaikus toje pačioje vietoje, kur ir paliko prieš metus. Po to dar 8 metus jie taupė pinigus, kad galėtų sugrįžti į Everestą ir palaidoti Francis kūną.

Everesto viršūnės užkariavimas 2006-aisiais tapo itin karšta diskusijų tema. Tais metais ant kalno įvyko sukrečiantis įvykis, apie kurį kalbėta visame pasaulyje. Pro dėl deguonies trūkumo mirštantį Davidą Sharpą praėjo 42 žmonės. Tarp jų buvo TV kanalo „Discovery“ žurnalistai, kurie Sharpui uždavė porą klausimų, davė deguonies ir paliko jį vieną. Kitas, palikęs Sharpą likimo valiai, buvo neįgalus alpinistas Markas Inglisas, kuris kaip tik vykdė beprecedentį kopimą su protezais. Jis neketino nutraukti savo šlovingo žygio dėl mirštančiojo, todėl kopė toliau. Inglisui pavyko pasiekti viršūnę, ir jis tapo herojumi, tačiau nepadėjo mirštančiam kolegai.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Bene „žymiausias“ kūnas taip ir nepasiekęs Everesto viršūnės yra taip „žalieji batai”. Taip vadinimas, nenustatytas alpinisto lavonas, kuris tapo pagrindiniu Šiaurės keteros maršruto Evereste objektu. Sąvoka „žalieji“ batai kilo nuo žalių batų, kuriuos vis dar dėvi jau mirusio žmogaus kūnas. Visos ekspedicijos iš šiaurės pusės susiduria su kūnu, kuris guli urve. Tame pačiame urve mirė ir Davidas Sharp.

1992 metų rudenį buvo suorganizuota pirmoji pasaulio lietuvių ekspedicija į Himalajus. Buvo pabandyta įkopti į Everestą iš šiaurinės pusės, per Tibetą. Alpinistai Vilius Šaduikis ir Vladas Vitkauskas įkopė į 7800 metrų aukštį, tačiau pasiekti viršūnę sutrukdė labai blogos oro sąlygos. Pirmasis lietuvis įkopęs į aukščiausio pasaulio viršukalnę (1993 metų gegužės 10 dieną) yra Vladas Vitkauskas. Jis Everesto viršūnę pasiekė prisijungęs prie Nepalo moterų ekspedicijos. Antrasis Everesto viršūnę pasiekęs (2003 metų gegužės 22 dieną) lietuvis ir pirmasis, įkopęs iš šiaurinės Tibeto pusės – Saulius Vilius. Šią ekspediciją Saulius Vilius skyrė lietuvių keliautojo ir antropologo Antano Poškos 100-ųjų gimimo metinių sukakčiai ir penkiasdešimtmečiui, kai į Everesto viršūnę buvo įkopta pirmą kartą. 2007 metų gegužės 15 dieną Everesto aukštumas įveikė Aldas Baltutis, o gegužės 21 dieną – Darius Vaičiulis.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr

Everestas – graži, bet labai pavojinga vieta, todėl sėkmingas viršūnės pasiekimas yra neįtikėtina sėkmė. Tačiau kūnai, kurie žymi kelią iki viršūnės, yra žiaurus priminimas, kainos, kurią gali tekti sumokėti kopiant į kalną. Visgi per pastarąjį dešimtmetį, dėka technologijų, laipiojimas Evereste tapo gerokai saugesnis. Palydovinis telefonų ryšys leidžia alpinistams susisiekti su stovyklos baze ir gauti nuolatinius orų atnaujinimus bei palaikyti ryšį. Bendras mirtingumas Evereste per pastaruosius 56 metų buvo 9procentai, bet nuo 2004 metų šis skaičius sumažėjo iki maždaug 4,4 procentų.

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt