Gazos konfliktas: degantys vaikai ir neteisybė, kurią turėsim nuryti

Paskelbė: Data: 2014-01-20 02:58

Spausdinti | Komentarai

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

15 sekundžių. Tiek laiko nuskambėjus sirenoms Izraelyje turi šeima, gyvenanti netoli (~10 km spinduliu) Gazos ruožo tam, kad galėtų pasislėpti. Kiek laiko turi palestiniečiai – nėra taip svarbu, nes kur pasislėpti jie nelabai ir beturi.

Apdegęs vaikas. Krauju pasruvęs senolis. Vidury dienos staiga pradedantys byrėti pastatai. Galbūt šiandien Tave palaidos betono nuolaužų sluoksnis. Galbūt Tavo vaiką Tavo akyse į gabalus ištaškys atskriejusi raketa. Ir drąsesnis, sustingęs iš baimės, nespės nė prisidengti. Remarko mintį šiek tiek perfrazuojant, dvokiantis nuo savo ekskrementų jaunimas nestebina, nes net ir labiau patyrę apsišlapina, išgirdę artilerijos gaudesį.

Tai yra tikrasis karas. Kraujas, destrukcija, griuvėsiai, lavonai, sužlugdyti, suluošinti žmonių gyvenimai, sunaikintos šeimos ir ištisos bendruomenės, ir nuo pigaus, bet už didelę kainą, vyno apsvaigęs žurnalistas, kuris kažkur už tūkstančių kilometrų šiltai išsidrėbęs savo krėsle, lyg koks teisėjas skelbia verdiktą ir pasmerkia ištisas tautas, jei tik reikia, nes jis žino, kas dėl visko kaltas. Jis žino, ką reikia nubausti. Jis iš to valgo duoną. Ir skirtumas nedidelis: kaip jo rankose rūksta cigaretė, taip kažkur toli dabar garuoja sudegęs mažas berniukas. Bet jis irgi kaltas. Kaltas, nes gimė ne ten.

Sentimentus atidėjus į šalį, susiduriam su rimta problema. Ne Izraelio. Ne Palestinos. Viso Vakarų pasaulio problema. Ir ypač Lietuvos problema. Iš esmės pagrindiniai du argumentai, kodėl reikia palaikyti Izraelį, yra šie: Izraelį palaiko ir JAV, o Lietuvai JAV yra vienas svarbiausių strateginių partnerių, kuriems įsiteikti mes visaip stengiamės dar nuo tų laikų, kai nepriklausėme NATO.

Antras argumentas yra dar paprastesnis: dauguma palestiniečių – musulmonai. Visuomenės prietarai byloja, kad musulmonai yra nesukalbami religiniai fanatikai, grėsmė Europai ir taip toliau, ir panašiai (nors keistai mes įsižeidžiame, kai Vakarų Europoje kuriamas lietuvių – nusikaltėlių įvaizdis ir stengiamės argumentuoti tai tuo, jog Vakarai tendencingai pabrėžia pavienius (besikartojančius dešimtis, netgi šimtus kartų) incidentus ir taip dirbtinai kuria neteisingą, neigiamą lietuvių įvaizdį (regis, pažįstama, ar ne?)).

Na, dar yra argumentas prieš Izraelį – Lietuvos istorinis naratyvas nebuvo labai dėkingas žydų tautai ir reikia pripažinti, kad būdami bejėgiškoje situacijoje, nesielgėme principingai. Tai mums buvo prikišama dažniau nei norėtume, todėl natūraliai mums atsibodo būti nuolatos kaltinamais. Gal dėl šios priežasties antisemitizmo kultas labai gajus Lietuvoje.

Kaip tik dėl šitos priežasties, antisemitizmu gali apkaltinti tiek tikrą antisemitą, tiek tą, kuris viso labo kritikuoja Izraelio veiksmus. Ir pasmerkti kažkurią pusę kare tėra taip paprasta – užtenka emocijų ir stereotipų. Objektyviai, nors ir fragmentuotai, situaciją buvo aprašyta kitame straipsnyje, todėl kartotis neverta, tačiau labai verta iškelti klausimą, kas vyksta su žmonėmis, kad disputų epicentru tapo klausimas „kas pirmas iššovė?“, o ne klausimas „kaip visa tai užbaigti?“.

Izraelio ir arabų konflikte yra tiek daug skirtingų „žaidėjų“ ir problemos yra tokios gilios (tiek ideologine, tiek laiko prasme), kad mėginti izoliuoti pavienius incidentus yra mažų mažiausiai trumparegiška, nepaisant precizikos ir nuoseklumo, su kuriais mėginama tai padaryti.

Apie istorinį kontekstą

1979 metų kovo 26 dieną Vašingtone buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Egipto ir Izraelio. Be JAV intervencijos tokia sutartis nebūtų buvusi įmanoma, mat arabų pasaulis visada buvo priešiškai nusiteikęs prieš Izraelio valstybę, o dėl šios sutarties Egiptas tapo pirmąja arabų valdoma valstybe, oficialiai pripažinusia Izraelio valstybės legitimumą. Dėl šios priežasties JAV iš esmės įsipareigojo globoti Izraelį ir Egiptą, nors tai nesulaikė musulmonų ir 1981 metais Egipto prezidentas Sadatas buvo nužudytas savo tautiečių, nekalbant jau apie tai, kad beveik iškart po sutarties pasirašymo Egiptas buvo pašalintas iš Arabų lygos.

Bet JAV pradėjo stiprią militarizaciją abejose šiose šalyse. Egiptui vidutiniškai siunčiama apie 1.5 milijardo dolerių kasmet, o bendra suma lėšų, skirtų Egiptui per pastaruosius 60 metų, viršija 70 milijardų JAV dolerių. Svarbu pabrėžti, kad didžioji dalis šių lėšų skiriama ne kam kitam, tačiau būtent Egipto militarizacijai.

Tuo tarpu Izraelis vien nuo 1974 metų iš JAV gavo beveik 100 milijardų dolerių, kurių ir vėlgi dauguma neatsitiktinai buvo skiriama Izraelio militarizacijai. Nereikia stebėtis, kad šiandien Izraelio armija tituluojama viena pažangiausių pasaulyje. Ir didelis klausimas, ar tai būtų įmanoma be JAV subsidijų.

Akimirkai grįžkime prie datų. Egipto ir Izraelio taikos sutartis buvo beprecedentis įvykis arabų pasaulyje. Neatsitiktinai 1979 metai, kai buvo pasirašyta ši sutartis, taipogi laikoma antrojo Šaltojo karo periodo pradžia. Amerikai pavykus nupirkti Egiptą ir sutaikyti jį su Izraeliu, arabų pasaulis pajuto grėsmę. Ne gana to, Artimieji rytai tapo vienu svarbiausių Sovietų Sąjungos interesų. Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų interesų konfliktai Artimuosius rytuose sukėlė civilinį karą Afganistane. Sovietų Sąjungos satelitams užgrobus Afganistano valdžią, JAV ėmė remti tuo nepatenkintus afganus, dėl ko partizaninis karas išplito praktiškai po visą Afganistano valstybę.

Keisti dalykai dėjosi ir Irane, kai tais pačiais 1979 metais Irane įvyko revoliucija ir valdančioji Pahlavi dinastija pabėgo į Jungtines Amerikos Valstijas. Iranas tapo respublika. Irano revoliucija įvyko tiek dėl jo religinių lyderių pasipiktinimo, tiek dėl Vakarų remiamo tirono Mohamedo Reza Šaho totalitarizmo.

Nors pastarojo reformos, pastūmėtos JAV ir Didžiosios Britanijos, buvo nutaikytos į visuomenės švietimą, liberalesnę politiką moterų teisių atžvilgiu, augantis pelnas iš naftos eksporto, tačiau didėjantis skurdas visuomenėje kėlė pasipiktinimą. Irano religiniai lyderiai, išsigandę, kad tradicionalizmo, o kartu su juo ir jų pačių įtaka menksta, pasinaudojo skurdu, kad sukeltų Irano revoliuciją.

Greta to dar turėjom Persų įlankos karą, Irano – Irako karą ir t.t. Visi šie dalykai iliustruoja, ką išgyveno arabų pasaulis, kokia suirutė ten vyksta. Nors nėra abejonių, kad JAV diegiama politika rytų šalyse buvo provakarietiška, tačiau jos metodai – labai abejotini. JAV nesibodėjo remti diktatūrų tiek Egipte, tiek Irane, nepaisant to, kad pastarieji ir pasisakė už daug liberalesnę politiką.

Galbūt bene labiausiai šokiruojantis faktas yra tai, kad būtent JAV buvo pirmoji šalis mėginusi kapitalizuoti džihadą – t.y. buvo norima įtikinti arabus paskelbti šventąjį karą prieš Sovietų Sąjungą. Kiek ironiška, kad gąsdinimus šventuoju karu prieš kurį laiką išgirdo patys vakarai iš Osama Bin Ladeno, kuris vėlgi neatsitiktinai iš pradžių buvo remiamas tų pačių Jungtinių Amerikos Valstijų.

Šie žaidimai piktina arabus gerus 70 metų. Visas Artimųjų rytų regionas neturėjo ramybės jau beveik visą šimtmetį, tuo tarpu visiškai negalima teigti, kad Vakarai laikėsi nuoseklios politikos musulmoniškų kraštų atžvilgiu. Tiek diktatūrų rėmimas, tiek mėginimas konfrontuoti su religiniais lyderiais, kurie yra tikrieji musulmonų vedliai, naudos neatneša niekam. Ką jau kalbėti apie JAV ir SSRS interesų konfliktą Šaltojo karo metu, nuo kurio nukentėjo visas regionas ir kuris, akivaizdu, vyksta iki šios dienos.

Čia dar pridėkime kovą dėl naftos ir net ir įžvalgiausiems taps sudėtinga atskirti grūdus nuo pelų. Tad nieko keisto, kad musulmonų šalys gyvena savotiškame informaciniame vakuume, kurio pramušti vakarams nepavyksta ir tikėtina, kad dar ilgai nepavyks.

Izraelis – JAV karinė bazė

Nestebina ir tai, kad arabų šalys į Izraelį težiūri kaip į JAV karinę bazę. Tiesą pasakius, nelabai yra priežasčių tuo ir abejoti. Kaip neseniai sakė Naomas Chomskis, JAV labai nenori karo su Iranu, tačiau Izraelio karas su Iranu – visiškai įmanomas. Ir jis įvyks tik tuo atveju, jeigu JAV to norės.

Iš čia kyla ir musulmonų parama palestiniečiams. Izraelio ir Palestinos konfliktas paralelėje traktuojamas kaip rytų-vakarų konfliktas, todėl jo mastas kur kas platesnis ir greičiau apima visą Artimųjų rytų regioną. Joks precedentas, viktimizuojantis Izraelį, yra nenaudingas nei Europai, nei Jungtinėms Amerikos Valstijoms, jei siekiama, kad Gazoje bent kurį laiką įsivyrautų taika. Kad ir kokia nesuprantama būtų musulmonų kultūra, tačiau tai vis dėlto yra jų žemės. Žemės, kuriose mes mėginame šeimininkauti beveik visą amžių, o Izraelis tapo viso to simboliu. Dėl to situacija tampa ypatingai lengva manipuliuoti tokioms abejotinos reputacijos organizacijoms kaip „Hamas“.

„Hamas“ reikalingas precedentas pateisinti savo karinei diktatūrai Palestinoje, greičiausiai todėl Izraelis ir buvo provokuojamas. Tuo tarpu Izraeliui labai naudinga pasiduoti šiai provokacijai, tiek dėl vidaus politikos priežasčių (jau vien ko vertas vidaus reikalų ministro Eli Yeshai pasakymas, kad Izraelio tikslas yra gražinti Gazą į Viduramžius – ir nors nuo šio pareiškimo buvo atsiribota, tai parodo, kokios politinės nuotaikos vyrauja prieš artėjančius rinkimus pačiame Izraelyje), tiek dėl išorinio Vakarų palaikymo ir, galiausiai, tai yra labai reikalinga JAV (jei pastaroji siekia dar labiau sustiprinti savo pozicijas regione), kuri išgyvena sunkų ekonominį laikotarpį ir stengsis priversti Europą taipogi prisidėti prie viso šio konflikto.

Europa tuo tarpu laukia, lyg bijodama paprieštarauti didžiajam broliui. Todėl ši situacija daug rimtesnė nei gali pasirodyti – jokios trumpalaikės paliaubos neišspręs arabų – Izraelio konflikto, kol Izraelis nenustos kontroliuoti pietvakarių Viduržemio jūros regiono. Nustoti svaidytis bombomis ir deginti paauglius neužteks, kad būtų bent menkiausia galimybė išspręsti šį konfliktą, mat žala, kurią patyrė Palestina, dar daug metų turės ekonomines, kultūrines pasekmes.

Kita problema, kad pati Palestina yra labai susiskaldžiusi, žmonės naudojami kone kaip gyvi skydai, o „Hamas“ išlaiko šiokią tokią valdžią tik ginkluotos kontrolės pagalba. Internete jau pasirodė palestiniečių jaunimo manifestai, kuriuose išreiškiamas ne ką mažesnis pasipiktinimas „Hamas“ nei Izraeliu.

Pasaulio politinis žemėlapis

Po musulmonų revoliucijos Egipte, kai buvo nuverstas Egipto diktatorius Mubarakas ir konflikto Libijoje, įvykiai Gazoje yra dėsningi. Vis dėlto galios svertų paradigma keičiasi visame pasaulyje. JAV ir Kinija pradeda bendradarbiauti vis glaudžiau, vyksta sparti Kinijos militarizacija, buvo atsisakyta Amerikos dolerio kaip transakcinės valiutos. Europos problemos pietuose taipogi privertė mus vis labiau atsigręžti į vidaus politiką.

Arabų pasaulyje vis labiau kyla nepasitenkinimas – apie tai byloja ir įvykiai Sirijoje, ir Palestinoje, ir Egipte. Tikėtina, kad ir viena pagrindinių priežasčių, dėl ko Barakas Obama, krūvos nesėkmingai įgyvendintų savo politikų kontekste laimėjo rinkimus, buvo pažadas mažinti karinę intervenciją rytuose. Nors pastarojo palaikymas Izraeliui akivaizdus, tačiau kitaip ir būti negali, nes Izraelis yra vienas svarbiausių JAV strateginių partnerių.

Tuo tarpu kokią politiką JAV iš tikrųjų lieps vykdyti Izraeliui – išlieka pačiu svarbiausiu klausimu. Netgi nepaisant Izraelio karinių veiksmų, nesuvokiamo masto šalies militarizacija kaimyninių šalių jau yra traktuojama kaip agresija.

NATO blokas ir Rusija žaidžia tą patį žaidimą. JAV negalėjo taip paprastai pastatyti priešraketinio komplekso Lenkijoje, nes Rusija protestavo. Kaip jaustųsi lietuviai ir lenkai, jeigu Kaliningradas akimirksniu taptų vienu labiausiai militarizuotų regionų pasaulyje? Ką darytų NATO blokas? To tikriausiai niekada neteks sužinoti, nes vien pats tas faktas, jog egzistuoja NATO, mus nuo to apsaugo. Tuo tarpu Izraelis ginkluojasi be sustojimo jau 30 metų. Ir arabų šalių kantrybė labai greitai gali galutinai trūkti, o tokio konflikto padarinius pajaus visas pasaulis. Nepamirškime, kad Rusija yra pagrindinis gamtinių dujų eksportuotojas, o arabų šalys – naftos. Vien šių dviejų resursų pilnai pakaktų padaryti nemenką ekonominę žalą ES ir JAV, nė nekalbant apie karo pavojų.

Todėl šiandien visas dėmesys turi būti skiriamas tam, kaip užbaigti konfliktus Sirijoje ir Palestinoje. Vakarai turi sėsti prie derybų stalo su musulmonais ir greičiausiai šis susitarimas pareikalaus ne tik sutrypti JAV imperializmą, tačiau ir Vakarų pasaulio siekius liberalizuoti islamo šalis.

Nepamirškime, kad per pastaruosius metus Prancūzija, Švedija, Norvegija, Vokietija, Anglija pačios patiria vis didesnius sunkumus su musulmonais vidaus politikoje. Be šių šalių nei stipri Europa, nei juolab stipri Europos Sąjunga yra tiesiog neįmanoma. Vykstančio proceso padariniai palies visas Europos valstybes, įskaitant ir Lietuvą. Ir vienintelis šansas Vakarams išvengti katastrofos, yra atsižvelgti į tuos palestiniečius, kurie dar nespėjo sudegti, tik ne mėginant juos nupirkti, kaip tapo įprasta JAV, ne susprogdinti jų motinas ir tėvus, kaip norėtų Izraelis, o garantuoti jiems apsaugą ir galimybę atstatyti valstybę. Patiems. Be jokios pašalinės intervencijos ir be jokių pašalinių kliūčių (tokių kaip ekonominės blokados, pavyzdžiui).

Tuo tarpu Vakarai turės būti kantrūs ir greičiausiai nuryti dar ne vieną provokaciją, tačiau šį laiką svarbu išnaudoti efektyviam vidaus politikos stiprinimui. Vakarai turi tapti jėga, kuri padeda prašantiems pagalbos, nes šiandien nenuosekli politika ir didelio masto intervencija leidžia mus nesunkiai atvaizduoti kaip okupantus. O tai yra itin pavojinga, kai pačios Europos integralumo klausimas vis dažniau iškyla į paviršių.

Jeigu jau lemta Europai ir Amerikai siųsti savo karius į Artimuosius rytus ar visapusiškai paremti Izraelį, tai turime būti visiškai tikri, kad joks kitas kelias neegzistuoja ir savo poziciją galime nepriekaištingai pateisinti.

Akivaizdu, kad šiandien tai dar neįmanoma, nes musulmonų varoma jėga yra toli gražu ne tik Izraelio militarizacija ir Gazos konfliktas, o dešimtmečius trunkantis istorinis naratyvas. O to labiausiai turėtų bijoti ne Palestina, bet Izraelis, nes kitais metais į Izraelį gali atskristi raketos ne tik iš Gazos ruožo ir tada skaitysime jau Izraelio egzodo manifestus apie degančius jų brolius ir seseris.

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt