Gyvenimas Kuboje – (po)socialistinis rojus ar sudužusių svajonių šalis?

Paskelbė: Gabrielė Ivanauskaitė Data: 2016-02-18 10:52

Spausdinti | Komentarai

© Wikimedia Commons nuotr.

Havanos priemiestyje Alamare gatvės neturi pavadinimų. Tam, kad rastumėte adresą, reikia žinoti zoną, bloko numerį ir butą, kadangi visi pastatai atrodo lygiai taip pat – ilgi, stačiakampiai, penkių aukštų.

Alamaras yra didžiausias visuotinio apgyvendinimo projektas Kuboje, turintis 100 000 gyventojų. „Socialinės lygybės“  šalyje tai tikriausiai yra lygiausia vieta, kadangi visi turi daugmaž identiškus būstus.

Kuboje gyventojų pajamos labai svyruoja. Restorano savininkas gali uždirbti kelis šimtus dolerių per dieną, tuo tarpu paprasto šalies darbininko vidutinis atlyginimas yra 20 dolerių. Gidai ar viešbučio darbuotojai uždirba daugiau nei mokslininkai ar gydytojai.

„Žmonės miršta, bet partija yra nemirtinga“ – skelbia brošiūra Alamare, kuriame vis dar jaučiama komunizmo dvasia. Brošiūra skirta tiems, kurie svarsto, kas bus po Fidelio Kastro ir dabartinio prezidento Raulio Kastro mirčių. Kai išgirsti šiuos žodžius, atrodo, kad vietiniai gyventojai jau praradę viltį pakeisti įsisenėjusią sistemą.

Viena iš aiškiausiai matomų problemų Kuboje yra skurdas. Bet skurdas Kuboje nėra  neturtingo gyvenimo priežastis, tai daugiau šalutinis efektas, pasekmė. Pasekmė priėjimo, ryšių neturėjimo. Sovietų Sąjungoje tai buvo vadinama „blatu“. Šalies importas yra labai mažas, dauguma kasdienio naudojamų daiktų yra seni. Kas tu esi – vargšas ar turtuolis – iš dalies nulemia pažintys ir galimybė prieiti prie deficitinių prekių, tokių kaip automobiliai, buitinė įranga, televizoriai.  Štai kodėl Kuba dažnai apibūdinama kaip šalis, turtiniu atžvilgiu įstrigusi 1950-uosiuose, kadangi dauguma daiktų yra iš tų laikų.

Maistas yra taip pat ribojamas. Vietiniai gyventojai parduotuvėse gali rasti ryžių, pupelių ar cukraus. Bet jų nėra užtektinai. Dėl to žmonės apsipirkinėja ne tik parduotuvėse. Juodoji rinka čia klesti. Pavyzdžiui, jeigu nori nusipirkti žuvies, turi rasti žvejį, kuris galbūt parduos tau žuvį. Žinoma, klesti ir kontrabanda. Prabangos daiktų kontrabanda. Tokių kaip džinsai. Tada dar sunkiau – reikia dar tikėtis, kad prekiautojas jų turės.

Kuba 2

© Wikimedia Commons nuotr.

Reikia paminėti, kad Kuboje yra dvi valiutos – turistams skirsti Kubos pensai ir vietinė „moneda national“. Nuo valiutos priklauso ir tai, į kokias parduotuves pateksi. Vietiniai gyventojai atlyginimus gauna „moneta nation“, geresnėse parduotuvėse šios valiutos nepriima, jos skirtos turistams. Beje, Kuboje didžiausios investicijos įplaukia į turizmą, kadangi tai yra pelninga sritis.

Taip pat yra keletas mitų apie Kuba. Daugelis galvoja, kad Kuba yra komunistinė diktatoriška valstybė, uždara ir atsiribojusi nuo pasaulio ir į kurią atvykti yra labai sunku. Iš dalies tai yra tiesa – Kuboje išties vyrauja komunistinė diktatūra, tačiau po SSRS žlugimo ir dabartinio prezidento Raulio Kastro atėjimo į valdžią, šalis pasidarė kur kas laisvesnė ir atviresnė. Ji turi laisvą ekonominę zoną, augantį privataus verslo skaičių ir investicijas, ypač turizmo srityje. Kasmet salą aplanko milijonai turistų.

Kuba 3

© Wikimedia Commons nuotr.

Daug metų Kuba buvo ateistinė valstybė, kaip ir visos komunistinės valstybės. Tačiau dabar saloje apie 60 proc. gyventojų yra Romos katalikai, taip pat kitos religijos nėra persekiojamos. Kuba yra visiškai laisva religiniu atžvilgiu.

Kitas mitas – Kuba yra labai skurdi šalis. Nors taip yra iš tikrųjų (vidutinis žmogus Kuboje per metus gyvena iš 6000 dolerių), Kuboje pakankamai aukšti sveikatos apsaugos, raštingumo lygiai, sąlyginai žemas nedarbo rodiklis. Nors, nepaisant to, 55 proc. kubiečių sako, kad mielai emigruotų. Taigi, ekonominės ir socialinės problemos šalyje stipriai atsiliepia žmonių gyvenime.

Kuba 4

© Wikimedia Commons nuotr.

Vienas iš požymių, rodančių Kubos komunizmo ir diktatūros tvarumą – vis dar gyva propaganda. Deja, ji nesibaigė su revoliucija ir Sovietinio bloko žlugimu. Šiandien Kubos valdžia kontroliuoja visus laikraščius, žurnalus, televizijos transliacijas. Peizažus dengia brošiūros ir grafičiai, vaizduojantys sentimentus ir palankumą Kubai, griežti įstatymai riboja konfliktus ir pasipriešinimą.

Nors propaganda vis dar gyva, ji jau nebe tokia, kaip prieš kelis dešimtmečius. Anksčiau propaganda buvo beprotiška. Štai viena istorija, papasakota Jose Suarez, įrodančių šį teiginį:  „Vieną dieną mano sesuo grįžo iš vaikų darželio tvirtindama „Fidelis yra geresnis nei Jėzus!“. Tada ji papasakojo istoriją: mokytoja liepė užsimerkti ir paprašyti Jėzaus ledų. Kai vaikai atsimerkė – nieko nebuvo. Tada  ji liepė užsimerkti ir to paties paprašyti Fidelio. Ir – neįtikėtina – kai vaikai atsimerkė, ant suolų buvo ledai. „Iki dabar prisimenu mamos reakciją „Ledai! Skanumėlis!“. Ji sąmoningai vengė bet kokių kitų komentarų iš baimės, kad tai atsigirs sesers mokytojai“.

Kuba 5

© Wikimedia Commons nuotr.

Nors ir iš lėto, Kuba eina link laisvesnio gyvenimo. Palyginus, kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar, geresnio gyvenimo požymiai akivaizdūs. Ar Kuba visiškai išsilaisvins iš socializmo gniaužtų, parodys laikas.

Sužinok daugiau! Spausk čia ir tapk mūsų draugu „Facebook’e“

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt