Ieškoma: vakarietiška politkorektiškumo šmėkla

Paskelbė: Augustinas Šemelis Data: 2015-01-14 03:05

Spausdinti | Komentarai

Televizijos serialo "American Horror Story" kadras

Anksčiau provakarietiški Lietuvos dešinieji sutarė: Lietuvoje reikia daugiau Amerikos. Bet JAV per didelės, kad jas visas sutalpintum į Lietuvą, todėl kai kurie konservatoriai ima rinktis konkrečiau: jiems labiausiai patinka Alabama. Kalifornijoje ir Niujorke, tuo tarpu, sklando kažkokia politkorektiškumo šmėkla. Dabar ji gresia ir Lietuvai.

Modernieji Lietuvos konservatoriai dabar labiau nei bet kada stoja į kovą su neaiškiais „leftizmo“ ir „politkorektiškumo“ vaiduokliais, lygiai kaip radikalesni JAV respublikonai, tik JAV jie daugumai yra labiau juokingi nei svarbūs. Kaip ir Šveicarijos referendume dėl imigracijos, kuriame labiausiai prieš ją nusiteikę buvo provincijos gyventojai, kur tų imigrantų praktiškai nėra; kaip dabartiniai antimusulmoniški protestai Vokietijoje populiarūs tik tokiuose miestuose kaip Drezdenas, kur musulmonų gatvėse tiek, kiek Kaune, taip ir mūsų konservatoriai kovoja su „leftizmo“ vaiduokliais šalyje, kur „leftizmo“ nėra apskritai.

Čia toks universalus runkelizmo dėsnis: smarkiausiai kovoti su tuo, ko čia nėra. Euro bus nustota bijoti irgi tik tada, kai jis čia atsiras. Lietuvoje nėra gėjų santuokų ir jokia partija net nesiruošia šnekėti apie jų legalizavimą? Pakovokime su gėjų santuokomis. Lietuvoje nėra politkorektiškumo? Politkorektiškume – lauk iš Lietuvos.

Taip, aš drįstu sakyti, kad Lietuvoje nėra jokio politkorektiškumo. Tebūnie man bus leista tik trumpam grįžti prie garsiojo atvejo, vardan tobulos iliustracijos. Kai TS-LKD narė Rasa Juknevičienė prieš skrydį Vašingtono oro uoste besimeldžiančio musulmono vaizdą pakomentavo haiku „Viskas gerai turbūt, bet mintys kyla įvairios“, „Facebook“ kilusi pašaipų audra iškart buvo konservatorių remėjų demaskuota. Visi besijuokiantys yra praplautsmegeniai kairieji, dusinantys žodžio laisvę.

Viskas yra daug paprasčiau, ir konservatoriai tą patys puikiai žinojo iki jų nelaimių virtinės pradžios: kol jie sėkmingai ir teisingai šaipėsi iš Lietuvos socialdemokratų lėtinio nusišnekėjimo ir patologinio stuburo neturėjimo, tai buvo vadinama laisve juoktis iš vapesių ar tiesiog blogos politinės komunikacijos. Dabar tai tapo laisvės nusišnekėti varžymu. O gal tikrai – kaltas politkorektiškumas? Bet kas tai?

Gal lengviau nei pasakyti, kas yra tas politkorektiškumas, yra apibūdinti, kas jis nėra. Pavyzdžiui, visaip kaip įmanoma liūdnai pagarsėjęs Silvio Berlusconi nėra politkorektiškas. „Pone Obama, koks jūs įdegęs“, paimkime šitą jo citatą, nors pasirinkimo daug. Kuo rasistinis humoras skiriasi nuo antisemitinio humoro? Tuo, kad konservatoriai suvokia, kad tiesioginiai ir netiesioginiai antisemitiniai pasisakymai yra bjaurūs, smerktini ir neskoningi, bet jie nesupranta tos pačios argumentacijos, kai kalbama apie, tarkime, rasę. Net ir turint galvoje ne anekdotus pirtyje su Berlusconi, o apie viešą politinę komunikaciją. Vartoti žodį „negras“ irgi yra labai o.k., neseniai teigė kai kurie konservatorių remėjai „Facebook“, tai puikus egzorcizmas nuo neegzistuojančių leftistinių šmėklų.

Dar labai populiaru teigti, kad tas pats politkorektiškumas kažkaip atsakingas už tai, kad „Vakarai pralaimi Rusijai“. Tiksliau, buvo populiaru, nes Rusija jau veidu griūva į savo pačios išsikastą devyniolikto amžiaus duobę, o sankcijos veikia kaip puikus smauglys. O kai, ypač pirmoje metų pusėje, iš tikrųjų kildavo problemų dėl per silpno ir nevieningo Vakarų atsako į rimtą Rusijos agresiją, tai, žinoma, buvo kalti ne savanaudiški ekonominiai tam tikrų ES šalių interesai ir ryšiai su ant naftos adatos sėdinčia meška Rytuose, o tas politkorektiškumas. Turbūt todėl tas pats Silvio Bersluconi yra Putino draugas – ne dėl to, kad yra atmata, ir ten turi interesų, o dėl to, kad yra politkorektiškas leftistas.

Politkorektiškumas, kur jo apraiškos egzistuoja, nedraudžia šaipytis, kritikuoti, ar smerkti, jeigu yra iš ko. Nedraudžia, ačiū Dievui, net ir keiktis, priešingai nei ultra-nepolitkorektiškos Rusijos televizijoje ar kine, kur to daryti jau šventeiviškai nebegalima. Tačiau taip, politkorektiškumas reiškia, kad XXI a. vakarietiškos valstybės diskurse antisemitizmas, rasizmas, seksizmas ar koks panašaus lygio beprasmis viešai išreikštas nusistatymas nėra trokštama laisvės apraiška, kitaip tuoj turėtume pradėti diskutuoti kad ir su visokiais Holokausto neigėjais.

Pasisakymo stiprumas ar „tiesiogiškumas“ čia taip pat nėra esminis dalykas, nes visi sutariame, kad jau senas atvejis su istoriko Petro Stankero atleidimu iš darbo dėl „Veide“ pasirodžiusios eilutės apie „neva 6 mln. nužudytų žydų“ buvo teisingas, nes istorikas, kaip ir bet kas kitas, bet ypač istorikas, tokių dalykų rašyti neturėtų. Atrodo normalu, kad politikas viešoje erdvėje sau turėtų leisti dar mažiau. Pats faktas, kad viskas, ką sukėlė minėtasis R. Juknevičienės įrašas „Facebook“, tebuvo juoko banga toje pačioje erdvėje, beveik nenuskambėjusi niekur plačiau, yra geriausias įrodymas, kad Lietuvai negresia jokios konservatorių rėmėjų projektuojamos šmėklos.

Su savo pačių suprojektuota ir super-abstrakčia „politkorektiškumo“ vizija, kaip jau minėta, dar mėgsta kovoti ir radikalūs JAV respublikonai, tokie kaip Biblijos citatomis klimato kaitą neigiantis J. Inhofe, mėgstamas tos pačios R. Juknevičienės. Be to, kai kuriuos mūsų konservatorius, jų remėjus ir radikalius JAV respublikonus vienija aklas redneckiškas patriotizmas su ypač žemais standartais. Būtent, ne meilė Amerikai, o aklas, fanatiškas patriotizmas. Slapti CŽV kalėjimai, karo belaisvių kankinimai ir pačios CŽV melas apie tai JAV Kongresui nėra taisytina problema – taisytina problema yra skaidrumas, ir kad tokie dalykai viešinami. Tam nepritarti gali tik perdėm politkorektiški nepatriotai – tokie kaip Johnas McCainas, 2008 m. respublikonų partijos kandidatas į JAV prezidentus, Vietnamo kare pats buvęs belaisviu ir ten kankintas, vienas aktyviausių Ukrainos laisvės rėmėjų šiemet.

Apibendrinant jo reakciją į minėtąjį skandalą, JAV todėl ir yra didi valstybė, kad turėdama tokią galią ir todėl to neprivalėdama, vis tiek prieš save pačią atsiskaito nepalyginamai aukštesniais standartais nei Rusija ar šiaip kokia teroristinė grupuotė. Bet dar neseniai mūsų konservatorių mėgtas J. McCainas čia turbūt irgi tiesiog buria kažkokią kvazi-politkorektinę abrakadabrą, silpninančią Vakarus. Iš čia galimai ir kyla visos Vakarų problemos – „politkorektiškų“ aukštų standartų sau, tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Alabamoje gyvenimas paprastenis nei kokiam Niujorke, kur jie paveikti šmėklų prisigalvoja visokių demokratiškų nesąmonių, nuolat su priekaištu stebimi moralistiškai zyziančios Laisvės statulos.

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt