„Karvių sąmokslo teorija“ – filmas pasiilgusiems faktų

Paskelbė: Data: 2014-12-31 10:58

Spausdinti | Komentarai

Dokumentinio filmo "Cowspiracy: The Sustainability Secret" kadras

Ar žinote, kas labiausiai niokoja mūsų planetą? Karvės! Siužetą čia išsyk išduoda pavadinimas  –  ir tik naivuoliui gali kilti mintis, kad istorija bus apie tarpusavyje prieš mus susimokiusius raguočius.  Raguoti po premjeros jausis visi mėsėdžiai. Galvojate teisingai: tai filmas, skatinantis vegetarizmo idėjas. Tačiau čia tai padaryti mėginama išimtinai aplinkosaugos aspektu, sėkmingai apsieinant be sentimentalių „pagailėkime gyvūnų“ scenų ir be moralizuojančių pamokslų – tiesiog pateikiant neįtikėtinus ir šokiruojančius faktus.

Po kurio laiko gali ir likti tik šis įspūdis: faktai, faktai, faktai… Meninė filmo vertė minimali, tačiau dokumentikos žanras atleidžia vizualinį lakoniškumą. Ekrane daugiausiai matome itin priartintus pašnekovų veidus. Bet stambaus plano kadrai šiame filme turi konkrečią paskirtį – nežymūs raumenų veido raumenų virptelėjimai kartais iškalbingesni už tariamus žodžius… Juk ne veltui pavadinime panaudotas žodis „sąmokslas“.

Nepaisant faktiškumo, juosta žiūrisi nenuobodžiai, ir net prisiekę karbonadų mėgėjai bus suintriguoti. Mat statistika jau pati savaime tampa ne tik filmo ašimi bet ir esmine intriga. Pagrindinis veikėjas čia, taip pat ir vienas juostos režisierių Kip Andersen  mėgina susisiekti su įvairiomis, anot jo pagrindinėmis ir didžiausiomis JAV aplinkosaugos organizacijomis. Dauguma jų atstovų mielai sutinka susitikti pokalbiui. Kiekvieno interviu metu užduodamas tas pats klausimas: kokia, jūsų manymu, yra pagrindinė nūdienos aplinkosaugos problema? Tyrėjas labai nustemba pastebėjęs, jog pašnekovai vengia net paminėti gyvulinkystės poveikį aplinkai. Žiūrovui tuo metu tenka retas šiame filme pasitaikantis malonumas – faktų miške pasigerėti nuogu žmogiškumu. Priartinti keistai trukčiojantys veidai ir nepatogios tylos pauzės išduoda prastai slepiamą melą. O nuo to filmas juk darosi tik įdomesnis, ypač žinant, jog tai – dokumentika.

Pasileidę ekologinių tyrimų keliu filmo kūrėjai (K. Andersen ir K. Kuhn) vis giliau klimpsta į keistą detektyvą.  Nors „Karvių sąmokslo teorija“ tikrai nevers šokinėti kėdėje ( o visiškai nesuinteresuotas žiūrovas net rizikuoja užsnūsti), tai yra vienas tų filmų, kuris atmintyje įsirėš ilgam – ne kaip ryškus impresionistinis įspūdis, bet kaip juodas aiškus faktas. Tai puiki atsvara sentimentaliems trumpučiams youtube filmukams, ypač tinkanti piktiems dėdėms, kuriems nusispjauti į „vargšų gyvūnėlių raudas“ – čia viskas pagrįsta skaičiais, o tikslinė auditorija, be abejonės, yra šaltas protas. Keletas sentimentalesnių epizodų šaltesnio kraujo žiūrovo taip pat neerzins. Kaip antai kiaulę glostanti mergaitė, sakanti, kad ji gyvulius myli bet žino, jog negalima prisirišti. Į klausimą „kodėl“ ji atsako paprastai: „juk žinau, kad jie mirs.“ Karvių sąmoksle išvengta ne tik sentimentalumo, bet ir dažnai pro-vegetariniams filmams būdingo žiaurumo. Kraujas čia praliejamas tik kartą – be ceremonijų nukertant galvą ančiai (jautresni turės pakankamai laiko užsimerkti). Nors patys galvijų augintojai prieš kameras mielai dalijasi gyvenimo patirtimi: „auginame gyvulius mėsai vien iš meilės gyvuliams“.

Vis dėl to, bežiūrint gali kilti klausimas: kad štai jeigu visos pasaulinės aplinkosaugos orgnazacijos tegia viena, tuomet iš kur filmo autorius traukia tuos „tikruosius“ faktus?  Istorijai šiek tiek trūksta aiškumo. Kalbu ne abejodama pateikiamais faktais, bet pačiu jų pateikimo nuoseklumu: manau, paaiškinę savo tyrimo priešistorę ir už tiesą kovojančių organizacijų poziciją, filmo kūrėjai pasiektų daugiau. O gal tik reikia pažiūrėti dar kartą? Nepatiklesnis žiūrovas gali nepatingėti ir viską patikrinti ineternete – oficialiame filmo tinklapyje viskas pagrįsta nuorodomis į kitus oficialius puslapius. Tik tada ištinka toji „aha“ akimirka, kai matai: „Karvių sąmokslo teorijos“ kūrėjų puseje yra tokios organizacijos kaip UN ir worldwatch.

Filmo pabaigoje, prabilus buvusiems kai kurių organizacijų atstovams, ima aiškėti pogrindiniai ryšiai tarp gyvulinkystės magnatų ir aplinkosaugininkėmis save deklaruojančių įstaigų. Bet ar gali būti, kad iš tiesų aplikosauga tėra sumani priedanga tik dar labiau engti mūsų planetą? Nors detektyvo šerdis yra JAV, kiek vienam žiūrovui bus aišku, kad tai liečia mus visus.  Iš esmės filmo misija paprasta, bet neįkyri: ne mėginti „atversti“ žiūrovą į veganizmą, bet leisti jam pačiam pasirinkti, ant stalo vietoje maisto produktų patiekiant neapdorotą statistiką . Nežinau kokių argumentų po to dar gali turėti prisiekęs mėsėdis, bet filmas be abejonės patiks ir ilgamečiams veganams – šie praturtės dar keletu faktų diskusijoms prie vakarienės stalo atremti. Ir nors tai tikrai nėra kvapą gniaužianti meninė pramoga, ši dokumentika turėtų būti įtraukta į „privalai pamatyti“ snobų sąrašą. Te triauška kukurūzų spragėsiai, ir teužstrigs gerklėje bet koks filmo metu ryjamas ne veganiškas kąsnis.

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt