Be ko gyventų tie, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui? Visų pirma – be tualetinio popieriaus. Tasai SSRS buvo deficitas, kurio gauti galėdavo ne kiekvienas, o ir kas gauti galėdavo – tai irgi neretai su papildomu vargu – pvz., rinkdamas didžiules krūvas makulatūros, už kurią būdavo galima gauti talonų, pagal kuriuos kaip kada būdavo galima nusipirkti.
Jauniems žmonėms visiškai nesuprantamas posakis “suglamžyti laikraštį” yra būtent apie tai – tekdavo šluostytis laikraščiu, kuris, kaip žinia, ir kietas, ir nelabai gerai šluostantis. Kad šluostytų bent kiek geriau ir subinės nedraskytų, reikdavo gerai paglamžyti. Kai laikraščio nepasitaikydavo, tekdavo šluostytis knygomis. Tiskliau – lapais iš knygų. Kai kur nors atrasite seną knygą, iš kurios dalis lapų išplėšta – žinokite, kodėl. Beje, kokių nors normalių knygų nusipirkti irgi gaudavosi tik pagal talonus, kurie gaunami būdavo panašiai, kaip ir talonai tualetiniam popieriui.
Iš to pat periodo atėjo ir toksai pusiau anekdotas, bet iš realybės: kaip nusišluostyti vinimi? Ogi paprastai: šluostytis pirštu, o jau pirštą – nubraukti į vinį. O kiek po nagu užsiliks – tiek vinies smaigaliu iš panagės išbraukti.
Realybė buvo tokia, kad išties kartais žmonėms taip ir tekdavo šluostytis. Laikraščio kartais pritrūkdavo – ar kur nors kolchoze, kai į darbus išveždavo, ar armijoje, ar dar kur. Todėl kai kada rūpestingi ūkvedžiai ir įkaldavo vinis į tualetų pertvaras, dėl viso pikto: juk ir pačiam kada gali prireikti. Taip tualetuose ir kyšodavo šūdinos vinys. O kur vinių nebūdavo, neretai būdavo galima pamatyti šūdais ištepliotas sienas. O ką daryt, kai popieriaus nėra?
Kadaise toksai Andre Gide, komunistuojantis rašytojas, atvyko į SSRS, norėdamas pamatyti, kaip gyvena sovietiniai žmonės. Tai buvo dar 1935 metais. O jau 1936 anas išleido knygą, po kurios buvo paskelbtas didžiausiu komunistų priešu. Vienas iš įdomumų, kuriuos Andre Gide aprašė, buvo tai, kad netgi užsieniečių viešbučiuose nebuvo tualetinio popieriaus.
Po to, kai Andre Gide parašė tą savo knygą, tualetinį popierių SSRS ėmė importuoti, tačiau tiktai užsieniečiams skirtuose viešbučiuose jis ir tebūdavo. Ir tai tęsėsi iki pat 1969 metų, kai buvo pradėtas gaminti jau Sovietų Sąjungoje. Bet iki pat sovietmečio pabaigos tualetinis popierius taip ir liko prabanga, deficitu ir gero buržujiškai-kapitalistinio gyvenimo simboliu.
Būdavo ir linksmesnių atvejų: sovietmečio pabaigoje kažkoksai tarybinių dešrelių gamyklos direktorius viešai per televiziją aiškino, kad netiesa, jog į pieniškas dešreles ir daktarišką dešrą dedamas tualetinis popierius – suprantate, šis gi deficitinis, jo gauti neįmanoma, todėl taip negali būti. Paskui sklandė juokai, kad tarybinėse dešrelėse tualetinis popierius būdavo panaudojamas antrą kartą. Atsiminus tų tarybinių sasyskų skonį, galima įtarti, kad tokiose kalbose buvo bent truputis tiesos.
Bet ne tik tualetinis popierius buvo nepasiekiamu daiktu. Daugelio kitų dalykų taip pat būtų pritrūkę. Tai apie šitai ir pakalbėkim – ne apie kokius nors deficitinius džinsus ar japoniškus magnetofonus, kurie jau visai buvo svajonė, o tiesiog apie kasdienius, buitinius dalykus.
Porn ir erotika
Nebuvo jokios ten erotikos anei pornūškių. Užtat jūs neįsivaizduojate, kaip buvo vertinama tokia knyga, kaip Džovanio Bokačo “Dekameronas”. Vien dėl tų nekaltų istorijėlių su užuominomis.
Matot, čia toks įdomus reikalas gaudavosi: nei erotikos, nei porn (o už jos turėjimą, įvežimą, dauginimą ir platinimą galima buvo išvis sėsti – iki trijų metų, man rodos), bet kita vertus – kadangi dauguma visokių nukvakusių komuniagų knygų nelabai skaitydavo, o visokių viduramžiškų rašliavų nelaikė pavojingomis, tai šis tas tokiu būdu ir prasmukdavo.
Dauguma visokių moteriškių, besifotografavusių pogrindiniams pornografams, stengdavosi visaip paslėpti savo veidą. Kartais ir pats fotografas veidą ištrindavo, bet dažniausiai moterys nelabai pasitikėdavo, tad užsidengdavo veidus plaukais, maišais, dujokaukėmis ar netgi triusikais. Pagal savo meninį-pornografinį lygį šita nuotrauka yra labai vidutinė: kartais būdavo ir gražesnių, bet dažnai būdavo tokių, kad paskui gailiesi, kad negali atžiūrėti atgal. Ir ne dėl kokio nors iškrypėliškumo, o dėl klaikaus, lagerinio nykumo.
Normalesnė gi erotika arba būdavo naktimis žiūrima tų, kas matydavo lenkišką TV, ar jei kas gaudavo visiškai nelegalaus porn, kokį kartais sugebėdavo įvežti jūreiviai. Originalūs pornografiniai žurnalai būdavo tokie brangūs, kad jų neįstengdavo nusipirkti beveik niekas. Daugumai kitų tekdavo apsiriboti kokiomis nors po 10 rublių (dabartiniais pinigais tai būtų apie 100 litų) parduodamomis 5 kartus perfotografuotomis nespalvotomis (apie Perestrokos laikus jau pasirodė ir spalvotos) nuotraukomis, kur beveik nieko būdavo neįmanoma įžiūrėti.
Dėl to vienu metu buvo atsiradę ir pogrindinių porn studijų, tokių, kur kokią nors stotinę kekšę kas nors griuvėsiuose ar chruščioviniame bute fotografuodavo supuvusiu sovietiniu “Zenit” fotoaparatu. Tokios sovietinės nuotraukos taip smarkiai dvelkė sovietine nykuma, kad net ir padarytos tiesiai iš negatyvo, su aiškiai matomomis detalėmis, visvien kainuodavo du-tris kartus pigiau už penkis kartus perfotografuotas užsienines.
Erotika viešumoje ėmė rastis tiktai stagnacijos periodo pabaigoje, o ir tokiais švelniais pavidalais, kaip netyčia porai sekundžių kokiame nors filme šmėkštelėję papai. Tokie filmai sulaukdavo daug daug kalbų. Toksai šlykščiai nykus filmas apie kažkokias klaikias sovietines nykumas, kaip “Mažoji Vera”, pasirodęs 1988, kai barjerai jau ėmė visai byrėt, buvo išvadintas klaikia pornografija, kurią reikia uždrausti. Šiais laikais tokio mėšlo nežiūrėtų nei tie, kas nori erotikos ar porn, nei tie, kas nori šiaip kokio nors filmo, nes tai tiesiog kažkoks nykus mėšlas – nei ten erotikos realiai, nei porno. Tačiau tada tai buvo kinematografinė bomba.
Paradoksas, kad sovietinis režimas pradėjo būtent nuo visiško pasileidimo: prieš komunistinę revoliuciją Rusijoje berods tokia Aleksandra Kolontai tratinosi su jūreiviais, kad tie paskui sukiltų – kaip pasakoja, su dešimtim ir net šimtais per dieną, su tūkstančiais per mėnesį, vardan kažkokių komunizmo idealų. Atvarydavo pas jūreivius į laivą ir po du kviedavo į kajutę, o tie eilėje laukdavo. Bet jau po keliolikos metų seksas Rusijoje, o tuo pačiu ir visame vėlesniame SSRS tapo tabu.
O dar daugelis prisimena kitą frazę – “seksa v SSSR niet” (“sekso SSRS nėra”), kurią kažkokia boba pasakė per pakazūchinį JAV-SSRS teletiltą, o paskui puolė kažkaip taisytis, kad ne tai jinai pasakė, o kad tai tiktai šiaip šlykštu.
Vaikiškos sauskelnės
Jei jau net higieninių įklotų ir paketų moterims nebuvo, tai ką, manote, kad sauskelnės buvo? Taigi aišku, kad ne. Būdavo vystyklai, į kuriuos reikdavo išmokti vynioti kūdikius. Ir paskui tuos vystyklus reikdavo skalbti. Vidutinė šeima, turinti kūdikį, turėdavo nuo keliolikos iki kelių dešimčių vystyklų, katruos kasdien skalbdavo ir džiaudavo, kur papuola. O jei būdavo dvynukai ar pametinukai – na, dar padvigubinkit reikalą.
Bendrabučiuose, kur vystyklų nebūdavo kur džiovinti, šeimos visada džiugindavo tais medžiagų gabalais kaimynus – vystyklai būdavo džiovinami balkonuose, koridoriuose, pakabinti po langais, po lempomis kambariuose ir taip toliau. Kadangi šeima turėdavo dirbti, laiko plovimui pritrūkdavo, todėl vystyklų reikdavo daug. Labai daug. Būdavo, užeini pas ką į svečius, o tenai – kaip per šventę, palubėje nuo sienos prie sienos skersai kambarį pravedžiotos virvės, o ant jų – vystyklai džiūsta.
Visgi bjauresnis dalykas buvo kažkokių išgamų išrasti plastmasiniai triusikai kūdikiams, kurie pasirodė gal kokiais 1970, o gal kiek vėliau: tokie gumytėmis aptempdavo vaikiuką taip, kad išmatos ir šlapimas neišbėgtų, o teliūskuotų viduje. Kad dėl tų gumyčių tokie triusikai vaikams padarydavo nuospaudas – tai dar nieko. Baisiau tai, kad dėl to, jog oda nekvėpuodavo, ji vaikams staigiai sušusdavo, o momentaliai prarūgstantis šlapimo ir išmatų mišinys staigiai išėsdavo odą iki pūslių.
Kai kurie tėveliai, kuriems dėl proto aptemimo kažkas užeidavo ir jie apmaudavo vaiką tais plastmasiniais triusikais, paprastai daugiau to nekartodavo, bet ir vieno apleisto karto kai kada užtekdavo tam, kad vaikas pakliūtų į ligoninę, nušutęs lyg būtų nuplikytas verdančiu vandeniu. Tai buvo kažkas užribinio. Atsimenu kažkokią TV laidą, kur kokia tai gydytoja protino tėvus, kad jie tų plastmasinių triusikų nenaudotų, nes labai kenksminga – ale visvien atsirasdavo puspročių, kurie imdavo tuos triusikus naudot.
Taip, nebuvo sauskelnių. Nebuvo. Kas turit vaikų – įsivaizuokit.
Maisto produktai, kurių nebuvo
Pasigestumėte ir vaisių ir daržovių. Bananai, apelsinai, mandarinai, kiviai, avokadai, trumpai tariant, viskas, kas tik egzotika – to nebuvo arba išvis suvisam, arba suvisam, išskyrus šventes ir spec. parduotuves. Ir netgi tose spec. parduotuvėse ne visko buvo. Ir šito pasakoti matyt nereikia, nes ir taip žinote. Bet nebuvo ir krūvos kitų maisto produktų: jokių ten jogurtų ir varškės kremų, jokios ten lašišos, ar netgi paprastų raudonųjų ikrų.
Jūs žinot, ką reiškė raudonieji ikrai eilinio sovietinio žmogaus sąmonėje? Tai buvo maždaug kažkas tokio, kas egzistuoja tiktai mitologiniame pavidale. Aš nežinau, su kuo tai palyginti, nes nėra dabar tokio dalyko. Na, gal koks skrydis į kosmosą būtų kažkas panašaus. Ar jūs galite nuskristi į kosmosą? Negalite, niekada negalėsite, ir netgi niekada nesusipažinsite su jokiu žmogumi, kuris kosmose buvo. Taškas.
O apie jogurtus aš iki šiol atsimenu kažkokį straipsnelį iš kokių gal 1987 žurnalo “Moksleivis”: kokia tai žurnalistė nuvyko į VDR (Vokietijos Demokratinę Respubliką, labiau žinomą kaip Rytų Vokietija), o tenai pamatė, kad vaikai ir suaugę valgo jogurtus. Ir paragavo. Ir aprašė maždaug taip (čia iš kiauros atminties cituoju): “VDR pieno pramonė gamina įvairių rūšių kefyrą, kuris labai skanus ir mėgstamas vaikų ir suaugusiųjų, nes yra paskaninamas įvairiais vaisiais bei uogomis. Galėtų ir LTSR maisto pramonė gaminti tokį kefyrą ir tiekti į mokyklas“. Nebuvo jogurtų. Nebuvo ir viskas.
Netgi kava pasitaikydavo tik jei parduotuvėse “išmesdavo” (žodžiu “išmetė” pasakydavo, kai kalbėdavo, kad deficitas parduotuvėje pasirodė). O jei neišmesdavo, tai per blatą iš kavinių žmonės kavos pupeles pirkdavosi. O kavinės, kad galėtų parduot kavą, turėjo ištisą kavos taupymo technologiją: kartą panaudota kava būdavo kaupiama, paskui naudojama dar kartą, o paskui – dar kartą, dar kartą ir dar kartą, o kad nepaisant tokio pernaudojimo turėtų rudą spalvą, tai į ją būdavo dedamas truputis margancovkės (kalio permanganato). Jei kavinėje norėdavai normalios kavos, o ne iš margancofkės ir atliekų – buvo kodinė frazė “man dvigubą”. Tada gaudavai paprastą viengubą kavą, bet užtat iš kavos.
Nors ką ten apie kavą – juk netgi mėsos nebūdavo, o dešrų rūkytų nebuvo išvis. Jūs neįsivaizduojate, kaip pasigestumėte tiesiog bukų paprastų maisto produktų, kuriuos šiais laikais visokios supermamos keikia, kad jie kažkokie ne tokie. Žinote, kokias nuotraukas parveždavo nekurie iš užsienio vėlyvuoju sovietmečiu? Ogi iš parduotuvių dešrų skyriaus. Paskui žmonės žiūrėdavo į tas dešimtis dešrų rūšių ir galvodavo, kad mato tikrą stebuklą, nes taip negali būti. Negali būti, nes tai stebuklas.
Ko dar pasigestumėte
Polietileniniai maišeliai viskam sudėti – to irgi nebuvo. Spėkite, kodėl jūsų mamos ar močiutės iki šiol kaupia visokius plastikinius maišelius? Būtent todėl ir kaupia – senas įprotis. Nebuvo ir šiukšlių maišų. Todėl kiekvienuose namuose būdavo smirdanti šiukšlių dėžė, į kurią nebent koks laikraštis būdavo patiesiamas. O jau gražesni užsieniniai maišeliai, ant kurių būdavo koks nors firminis užrašas – tai jau buvo prabangi puošmena.
Prie namų dažniausiai nebūdavo šiukšlių konteinerių (išskyrus jau visai naujus, kur su šiukšlių šachtomis), todėl daugeliui nebūdavo kur išmesti šiukšlių. Atvažiuodavo šiukšlių mašinos, kurios tas šiukšles surinkdavo, bet pasitaikydavo, kad kas nors tokią mašiną pražioplindavo. O būdavo ir taip, kad koks vairuotojas užgerdavo ir mašina neatvažiuodavo. Taigi, aplink gyvenamuosius namus ilgainiui atsirasdavo šiukšlių krūvelės, o kiek atokiau, visokiuose parkeliuose – ištisi šiukšlynai. Itin dažnai ir greitai šiukšlynais pavirsdavo statybvietės: dėl skylėtų tvorų ir nulinės priežiūros šiukšles vakarais ten būdavo labai patogu išversti. Kai kuriose statybvietėse dėl to susikaupdavo milžiniški šiukšlių kalnai, gaudavosi tokie tikri savaiminiai šiukšlynai. Tai todėl, kad nebuvo šiukšlių konteinerių.
O dar nebuvo bomžų. Tiksliau, bomžai buvo, bet jie arba labai slapstydavosi ir keliaudavo iš vietos į vietą, arba būdavo uždaryti kur nors kalėjime, nes už nepasinaudojimą sovietine konstitucine teise į darbą buvo berods nuo pusės metų iki metų pataisos darbų. Nors bomžų bendrai tai jūs nepasigestumėte. Kaip nepasigestumėte ir narkomanų, kurių buvo tuntai, bet niekur nesimėtydavo visokie panaudoti švirkštai. Nes tiesiog nebūdavo vienkartinių švirkštų, todėl narkomanai saugodavo savo tuos stiklinius labiau, nei save pačius. Stikliniai švirkštai irgi buvo sunkiai gaunami, o vienkartinius imta importuoti gal tik apie kokius 1988. Nors bendrai, esu rašęs, kaip ten tų bomžų ir nusikaltėlių tarybiniais laikais nebuvo.
Ir dar nebuvo normalios televizijos, nes vietoje jos buvo kažkoks propagandinis šyvos kumelės kliedesys. Ir nebuvo normalių cigarečių, o buvo tiktai kažkokios išmatos, permaišytos su tabaku.
O dar nebūdavo kamščių gatvėse. Tiksliau, kamščiais būdavo vadinama, kai sankryžoje susikaupdavo kokios 10-20 mašinų. Primą kartą tikrus kamščius Lietuva patyrė, kai buvo Batijos Kelias 1989 metais. Į jį važiavo tiek mašinų, kad kamščiai gavosi maždaug panašūs, kaip dabar eilinį rytą. Kamščių nebūdavo tiesiog todėl, kad mašiną nusipirkti buvo beveik neįmanoma.
Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis
