Kompiuterinė šių dienų vienatvė

Paskelbė: Data: 2014-05-24 10:27

Spausdinti | Komentarai

© Linos Fridrikaitės nuotr. / VilniausZinios.lt

Vienas liūdniausių užsiėmimų yra lėtas slankiojimas žemyn pele socialiniame tinkle. Nors suprantu, kad ši tema ima panašėti į amžiną ir savaime suprantamą verksmą, negaliu apie tai nerašyti vien jau iš tokių egoistinių paskatų kaip mano pačios nuolatinis šios vienatvės praktikos kultyvavimas.

Murksai sau prie kompiuterio, padėbsai į kokį gražų, bet kiek per vulgariai save demonstruojantį kūną su nutylima pavydo gaidele ir barškini pirštais į bet kokią išraišką ribojančius klavišus. Tokie faktoriai kaip viešumas ir galimybė žymiai greičiau dalintis informacija, iš esmės turintys suartinti žmones, bumerangu klastingai grįžta ir žmogus pasijunta vienas.

Apskritai, jei žymųjį cogito, ergo sum, kaip jau pamėgta pritaikyti savo amžiui, bandytume pritempti prie savojo, sakytume – esu viešas, vadinasi, egzistuoju. Juk anketos jokiame socialiniame tinkle neturėjimo skamba kaip kone pasipūtimo gaida, hipsteriška privilegija. Tad visi ir sėdi ant tos pačios šakos, kurios esmė – vieni kitų stebėjimas, vertinimas, lyginimas, komentarų dalijimas.

Net jei pasikinkęs rimtą išraišką teigsi, jog socialiniai tinklai tau tik renginiams, seniems draugams ar kitiems pateisinamumo statusą turintiems reikalams tvarkyti, patikėti bus sunkoka – žmogus retai kada būna toks sąmoningas gyvis, bet žymiai dažniau nesąmoningai ir beprąsmiškai lygina save su kitais, vogčiomis dėbčioja ir stebi. O juk niekas nenori būti pašalintas iš socialinio gyvenimo katilo. Galima būti ir dar dramatiškesniems. Perfrazuojant Pierre Bourdieu „Paskališkasias meditacijas“, pati didžiausia pralaimėta kova yra ta, kuria siekiama patekimo į pripažinimą bendruomenėje, sakykime, tapimo žmonijos dalimi.

Kauno-Žinios-portalas

© Linos Fridrikaitės nuotr. / VilniausZinios.lt

Tad prie ko čia ta vientvė? Vienatvė prie kintančių bendravimo įgūdžių, vienatvė prie vartojimo, o ar socialiniai tinklai nėra kas kita kaip žmonių vartojimas? Toks virtualus kanibalizmas, kuriame kraujas – emocijos. Tad kad ir kaip įmanydama bandau išvengti fatališko moralizuojančio tono, nieko čia per draug neprigalvosi – vienatvė ir socialiniai tinklai negali vienas be kito kaip kūnas ir kraujas.Sable Dickens tokią virtualią atskirtį labai taikliai vadina „skaitmenine vienatve“.  Pridėkime dar taikliau Alan Watts apibūdintą ir kritikuojamą žmogaus savęs suvokimą kaip odos maiše įkalintą sąmonę, kuri su kitais tik ir komunikuoja kaip tokiais oda aptrauktais ego (skin-encapsulated ego – tokiam negrakščiam vertimui patikslinti). Su tokia prigimtine vienute ir skaitmeniniais jau šių dienų kalėjimais žmogaus padėtis dar labiau nutolsta nuo bet kokių galimų tikrų sąlyčio taškų su kitais ir taip gimsta tas veriančiai aiškus vienatvės jausmas. Tada iš socialinių tinklų pasišalinama „norint atsiriboti“, nes „reikia pabūti su savimi“, o tada sugrįžtama, nes „šiais laikais taip paprasčiausiai patogiau, viskas socialiniuose tinkluose“.

Ir visgi su tuo sunku būtų nesutikti, nes tik naivuolis galėtų tikėti, kad socialinių tinklų įtaka mažės, o realaus bendravimo daugės. Tad galbūt nereiktų priekaištingai dairytis į tai, kas būta prieš šiam virtualių bendruomenių fenomenui įgaunant pagreitį, o veikiau suformuluoti klausimą. Kaip žmogus, apstatytas ir apsistatęs užkardomis, nuolat lyginantis ir verdantis tame socialinių tinklų turguje, skatinančiame atskirtį, gali išsaugoti sveiką bendrumo jausmą ir patenkinti savo desperatišką amžiną norą sietis? O gal visgi rinktis „atsijungti“?

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt