„Ledo ir ugnies giesme“ užkariavęs pasaulį – Džordžas R.R. Martinas

Paskelbė: Gintarė Visockytė Data: 2017-08-28 11:34

Spausdinti | Komentarai

George R.R. Martin / © Henry Söderlund nuotr. Wikimedia Commons

Žmogaus, be kurio visą pasaulį užkariavęs serialas „Sostų karai“ taip ir nebūtų išvydęs dienos šviesos – Džordžo R. R. Martino šlovės kelias nebuvo jau toks lengvas. Neįtikėtina, bet šiandien, kai užgniaužę kvapą stebime ir spėliojame, kaip pasibaigs 7-asis šio serialo sezonas, „Ledo ir Ugnies giesmės“ autorius visus jo gerbėjus gali priblokšti prieš kelias dienas žiniasklaidoje nuvilnijusiu pareiškimu, kad serialo nežiūri.

Tačiau netrukus paskuba pasitaisyti, „Entertainment Weekly“ teigdamas, jog turėjęs mintyje televizijos žiūrėjimą apskritai, kurį tenka apriboti dėl per didelio užimtumo ir kelionių po užsienį. Ir visgi pripažįsta, kad deramai nesuspėja pažiūrėti naujausiojo sezono. Tačiau šį kart palikime serialo užkulisius nuošalyje. Pamėginkime susipažinti su Martinu ir keletu jo biografijos faktų dar iki jam išgarsėjus dėl „Sostų karų“. Bei paieškoti jo personažų motyvacijos istorinėse asmenybėse ir aptarti keletą jo kūrybos aspektų, galėjusių nulemti šios knygos bei serialo sėkmę, bei atskiriančio jį nuo Tolkieno.

Kelias iki „Sostų karų“

68-erių metų rašytojas gimęs (1948 m.) Bajone, Naujajame Džersyje, paprastoje uosto kroviko šeimoje, nuo mažens itin domėjosi „Marvel Comics“ leidžiamais komiksais, juos kolekcionavo ir pats kūrė superherojų istorijas. 1970 m. jis baigė žurnalistikos bakalauro studijas Šiaurės Vakarų universitete, Evanstone, Ilinojuje. Nors rašė nuo mažens, tačiau savo pirmąjį mokslinės fantastikos žanro apsakymą „Didvyris“ („The Hero“) Martinas sukūrė jau įstojęs į magistratūros studijas, 1971 m., būdamas 23-ejų. Apsakymu susidomėjo mokslinis žurnalas „Galaxy“ ir jį įsigyjo. Nuo tada jis pradėjo rašyti pastoviau, ir neilgai trukus, 1976 m., pasirodė jo novelių rinkinys „Daina Lijai ir kitiems“ („A Song for Lya and Others“). O po metų, kuomet rašytojui sukako 29-eri, dienos šviesą išvydo jo debiutinis romanas „Šviesos mirtis“ („Dying of the Light“) buvo išleistas po metų.

Visgi iki 9-ojo dešimtmečio jo kūryba nesulaukė didelės komercinio pasisekimo, tačiau rašytoją pastebėjo Holivudas ir jis tapo kelių serialų scenarijų autoriumi. 1987 m. pagal jo romaną „Nightflyers“ buvo sukurtas filmas. Martinas taip pat dirbo knygų redaktoriumi, dėstė žurnalistiką studentams ir netgi vadovaudavo šachmatų turnyrams. Beje, iki šiandien laisvalaikiu Martinas kolekcionuoja ne tik komiksus, tarp kurių galima rasti ir pirmuosius „Žmogaus-voro“ ir „Fantastiškojo ketverto“ numerius, bet ir dėl didelio domėjimosi istorija – viduramžių tematikos miniatiūras.

AHERN SLIPCASE

Savo epinės maginės fantastikos sagą „Ledo ir ugnies giesmė“ rašytojas pradėjo tik 1991 metais, jau būdamas 43-erių. O pirmasis tomas „Sostų žaidimas“ pasirodė tik po penkerių metų, 1996-asiais. Martino kūrybos tyrinėtojai, kalbėdami apie tai, kas galėjo įkvėpti šią knygų seriją, įvardija keletą istorinių ir literatūrinių faktų: pirmiausia, tai – XIV a. Anglijoje vykę Rožių karai, taip pat Volterio Skoto istorinis romanas „Aivenhas“ (1819). Nors pirmoji dalis nepelnė didžiulės sėkmės, tačiau pamažu pasirodant vis naujoms ir naujoms knygoms, kiekviena iš jų susilaukdavo vis didesnio populiarumo. O didysis lūžis įvyko 2005 m., pasirodžius ketvirtajai daliai – „Varnų puota“ („A Feast for Crows“), nuo tada autoriaus kūriniai visuomet atsidurdavo bestselerių sąrašo viršuje. Kalbant apie serialą, jo premjerą įvyko tik 2011 m., tačiau iš karto tapo pripažintas tarp buvo kritikų.

Personažų motyvacija: „Sostų karai“ versus Viduramžiai

Nors Martinas neretai pristatomas kaip „amerikietiškasis Tolkienas“, tačiau daugelis kritikų pripažįsta, kad visiškai sulyginti jų negalima, dalis jų Martino fantastinę literatūrą vadina žemiškesne, apeliuodami į dominuojančius veikėjus, istorines sąsajas ir žmogiškas intrigas. Visgi nepaneigtina, kad Martinas iš tiesų meistriškai pasakoja istorijas, dėlioja ir keičia siužetų vingius, nuolatos išlaikydamas intrigą, tarsi mums nuolatos tektų prieš jį žaisti nepailstamą šachmatų partiją. Kita vertus, dalis kritikų Martiną vertina ir dėl to, kad jo kūriniai susilieja įvairūs žanrai – nuo mokslinės fantastikos iki phantasy, siaubo istorijų, romanų ir kt. Mitiniai drakonai iš magiškojo phantasy pasaulio gali kovoti prieš numirėlių armiją (palyg. ateiviai, zombiai – atstovaujantys mokslinę fantastiką).

Game of thrones 2.jpg

Sugrįžkime prie istorinių „Sostų karų“ inspiracijų – Viduramžių ir Rožių karų. Pastarieji 1455–1487 m. dėl karaliaus sosto vyko tarp Jorkų ir Lankasterių šeimų, kilusių nuo karaliaus Edvardo III. Nenuostabu, kad kaip ir „Sostų karuose“ taip ir visais laikais galia, įtaka bei sėkmė dažniausiai priklausydavo ne tik nuo galingesnės armijos, bet ir kilmės, ryšių, titulų, valdomų teritorijų, vedybų ir išdavysčių. Beje, „Rožių karų“ pavadinimas paplito būtent po XIX a. Valterio Skoto romano „Ana iš Gejerštaino“ pasirodymo. Skirtingų spalvų rožės dominavo apiejų šeimų herbuose – raudonos Lankasterių rožės (palyginimui, Lanksterių liūtas raudoname fone) ir baltos Jorkų (Baltas Starkų vilkas).

Egzistuoja daugybė palyginimų tarp rašytojo sukurtų knygos personažų ir istorinių asmenybių, daugiausiai gyvenusių viduramžiais.12 Ieškoti autoriaus įkvėpimo parelelių kartais gali būti nemažiau įdomu nei žiūrėti patį serialą. Pateiksime keletą pavyzdžių, jums belieka nuspręsti, ar šios sąsajos įtikina, ar ne. Štai keletos iš jų: 1. Karalius Džiofris ir Edvardas Lannisteris, Velso princas, vienintelis karaliaus Henriko VI sūnus arba Romos imperatorius Kaligula; 2. Džeimis Lannisteris ir karališkasis riteris Gotfrydas fon Berlichingenas, per mūšį taip pat netekęs rankos ir pravardžiuotas „geležine ranka“; 3. Karalius Robertas Bareteonas ir Henrikas VIII; 4. Cercei Lannister ir Kotryna Mediči – 1547-1559 m. Prancūzijos karalienė; 5. Tyrionas Lanksteris ir Romos imperatorius Klaudijus; 6. Nedas Starkas ir karalius Ričardas III; 7. Teonas Greidžojus ir Džordžas Plantegenetas, 1-asis Klarenso hercogas, karalių Eduardo IV ir Ričardo III brolis, 8. Deneris Targarian ir karalienė Elžbieta I.

Gamo of thrones.jpg

Mirties galia

Kalbant apie mirties reikšmę „Sostų karuose“, bene geriausiai ją iliustruoja paties Martino pozicija, kad neįmanoma parašyti geros knygos, kurioje niekas nežūsta. O nepasitikėjimas laiminga pabaiga autorių lydi dar nuo vaikystės. Visi gerai žinome, kad autorius neskirsto herojų į tipinius „geriečius“ ir „blogiečius“, mylimus ir nemylimus. Kaip pats sako, juk „blogio ir gėrio kova vyksta ne karo lauke, bet žmogaus širdyje“. O tai reiškia, kad kiekviename iš personažų kovoja du – gėrio ir blogio pradai. Todėl nenuostabu, kad savo personažus gali nužudyti be gailesčio, nesvarbu tai pagrindinis veikėjas ar ne, gerbėjų numylėtinis ir pan. Karo realybė tokia, kad jis nesirenka, todėl jame miršta ir tie, kurių mirštant matyti galbūt ir nenorėtume. Vadovaudamasis tokia karo logika Martinas renkasi kitokią nei klasikinę, Tolkieno poziciją, kuri dominavo nuo pastarojo laikų – karo kaip gėrio ir blogio kovos samprata. Kur visada atskirsi, kurią pusę kiekviena kariuomenė atstovauja. Priešingai, kare, kaip ir kiekviename konflikte, gėris ir blogis egzistuoja abejose pusėse.

Game of Trones 3

Rašytojas ne kartą yra išreiškęs savo abejones šiuolaikiniame pasaulyje vykstančių karų „humanizavimu“. Žmogaus nužudymą jis visuomet laiko sunkia nuodeme, nesvarbu, kokiais būdais tai būtų padaryta. Ir visai nesvarbu, kad save laiko „nebegaliojančiu kataliku“, nors gryno ateisto vaidmens irgi neprisiima. Juk jeigu palygintume viduramžius ir šiandienos laikus, tektų pripažinti, kad šiandien mes kur kas mažiau purvini, rečiau susitepame priešu krauju ir nebegirdime jo priešmirtinių dejonių ir meldimų pasigailėti. Užtenka paspausti raketos ar bepiločio lėktuvo valdymo mygtuką ir žmogaus nebėra. Tačiau, ar nuo to kariniai konfliktai tampa humaniškesni? – paklaustų jis. Tiesa, gerai pagalvojus, šiuolaikinės gynybos priemones primenančių ženklų Martino knygose taip pat esama – drakonai taip pat labiau primena būtent tokius XXI a. ginklus, kuomet vietoj mygtuko paspaudimo Deneris Targarian užtenka duoti komandą ir ištisos priešo teritorijos virsta ugniniu pragaru.

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt