Lietuvos kino ir teatro režisierės – moterys išsikovojusios vietą po saule

Paskelbė: Data: 2015-02-10 05:33

Spausdinti | Komentarai

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Vasario 1-ąją, „Sundance“ kino festivalyje lietuvių režisierė Alantė Kavaitė buvo pripažinta geriausia režisiere už filmą „Sangailė“. Tai – pirmasis toks apdovanojimas festivalio istorijoje, skirtas Lietuvos atstovui. Tačiau oficialioje Lietuvos kino centro interneto svetainėje apie įvykį paskelbta tik praėjus kone parai po įvykio.

Toks delsimas paskelbti naujienas sukėlė Lietuvos kino kritikų, įdėmiai sekusių įvykius, pasipiktinimą. Nors tuomet, kai JAV Jutos valstijoje buvo apdovanota Alantė Kavaitė, Lietuvoje dar buvo ankstyvas rytas, pavėluotas pranešimas apie lietuvaitės triumfą traktuotas kaip nepagarba ne tik „Sangailės“ autorei, bet ir visoms kitoms Lietuvoje kuriančioms kino menininkėms. A. Kavaitės triumfo „Sundance“ festivalyje proga prisiminėme garsiausias Lietuvos kino ir teatro kūrėjas, save realizuojančias dažnai nepagrįstai vyriška vadinamoje režisūros sferoje.

Alantė Kavaitė karjerą kine pradejo kaip aktorė dar būdama paauglė, kai nusifilmavo Raimundo Banionio filme „Džiazas“, tapusiame tramplinu į populiarumą daugeliui šiandien puikiai Lietuvoje žinomų aktorių. Tuomet moteris jau žinojo, kad jos kinas – jos kelias, tačiau dar nebuvo iki galo apsisprendusi, jog norėtų savo gyvenimą sieti būtent su vaidyba.

Ji išvyko studijuoti vizualiųjų menų Prancūzijos Avignon Nacionalinėje aukštojoje dailės mokykloje bei Paryžiaus aukštojoje dailės mokykloje, tačiau gyvenimas ilgainiui vėl suvedė ją su kinu – A. Kavaitė tapo režisiere. Pirmasis jos darbas „Laiko garsai“ (pranc. „Ecoute le Temps“ apkeliavo per dvidešimt tarptautinių kino festivalių ir buvo labai palankiai sutiktas žiūrovų ir kritikų.

Visgi didysis A. Kavaitės triumfas įvyko vasario 1-ąją prestižiniame „Sundance“ tarptautiniame kino festivalyje. Renginio uždarymo ceremonijos metu jos filmas „Songailė“ apie merginą, trokštančią tapti akrobatinio lėktuvo pilote, atnešė aktorei geriausios režisierės apdovanojimą.

Kita kino menininkė Janina Lapinskaitė žiūrovams žinoma ne tik kaip režisierė, bet ir kaip aktorė. Pradėjusi savo kūrybinę veiklą po režisūros studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje), kur dabar pati dėsto būsimiems kino menininkams, J. Lapinskaitė šiandien žinoma ne tik tėvynėje – savo darbais Lietuvos vardą ji garsina ir svetur.

Daugiausia J. Lapinskaitės kūrybinėje biografijoje dokumentinių filmų. Filmai „Iš skruzdėlių gyvenimo“, „Iš elfų gyvenimo“, „Venera su katinu“, „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“, „Traukinys stovės penkias minutes“ buvo kritikų ir žiūrovų pasitikti labai teigiamai ir susišlavė krūvas apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose tuometinėje Jugoslavijoje, Vokietijoje, Danijoje, Graikijoje, Portugalijoje ir Rusijoje. Apdovanota J. Lapinskaitė ne tik už savo režisūrinius projektus – už vaidmenį pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną sukurtame filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ moteris gavo „Sidabrinės gervės apdovanojimą“, lietuvišką „Oskaro“ statulėlės atitikmenį, kaip geriausia metų aktorė.

Kūrėją labiausiai domina socialinės temos, žmonių gyvenimai – apie tai ji ir kalba savo dokumentiniuose filmuose. Vaidybinio filmo J. Lapinskaitės režisūrinėje biografijoje taip pat būta. Tai – 2004-aisiais sukurta juosta „Stiklo šalis“, kurioje nevengiama simbolizmo ir vidinių herojų išgyvenimų analizės.

Kūrybiniais klausimais J. Lapinskaitė nevengia pasitarti ir su vyru – ne ką mažiau Lietuvoje žinomu režisieriumi Algimantu Puipa. Nors sutuoktinių kuriami kino žanrai labai skirtingi – J. Lapinskaitės kūryboje vyrauja dokumentika, o A. Puipa specializuojasi vaidybiniuose filmuose – jie negaili vienas kitam patarimų. 2004-aisiais režisierės gausus kūrybinis bagažas buvo įvertintas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino Ordino Riterio Kryžiumi.

Ko gero, visi girdėjo apie jaunos režisierės Kristinos Buožytės filmą „Aurora“. Filmas ne tik tapo pirmuoju lietuvišku mokslinės fantastikos kūriniu, susilaukė palankių atsiliepimų, bet ir atkreipė užsienio kino kritikų dėmėsį bei pelnė apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose JAV, Belgijoje, Čekijoje ir Šveicarijoje.

„Auroroje“ nagrinėjamas moters vidinio pasaulio ir seksualumo motyvas būdingas ne tik šiam autorės kūriniui. Prieš tai K. Buožytės sukurtas filmas „Kolekcionierė“, su kuriuo autorė apsigynė magistro laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, taip pat nestokoja pasąmonės, jausmų kilmės analizės. Kritikų apibūdintas kaip kontroversiškas šviežio oro pliūpsnis Lietuvos kino pasaulyje, filmas „Kolekcionierė“ sulaukė pripažinimo ir užsienio kino festivaliuose, atverdamas režisierei galimybes tarptautinei karjerai.

Įdomu tai, jog Kristina Buožytė troško tapti ne kino, bet teatro režisiere, tačiau 2001-aisiais, kai ji pradėjo studijas, LMTA nesiūlė teatro režisierių kurso, taigi menininkei beliko stoti į kino ir televizijos režisūrą. Dabar Lietuvos kinotyrininkai, ko gero, pasakytų, jog šis moters sprendimas buvo teisingas – su nekantrumu laukiame naujų jos kūrybinių projektų.

Giedrė Beinoriūtė – dokumentinių filmų kūrėja, kuri taip pat dėsto LMTA būsimiems režisieriams ir darbuojasi kino studijoje „Monoklis“, įsteigtoje 2006-ais metais.

Režisierei visada buvo labai svarbus darbas su vaikais, jų problemos – tai atsispindi ne viename jos projekte. Ji nuolat organizuoja edukacines programas, taip pat dirbo režisieriaus asistente filmuojant dokumentinį filmą „Prieš parskrendant į Žemę“ – vieną jautriausių visų laiko Lietuvos kino projektų, kuriame kalbama apie leukemija sergančius mažamečius vaikus. Su aktoriumi Gediminu Storpirščiu G. Beinoriūtė yra išleidusi eilėračių knygelę „Laiškai karaliui“ ir netgi šešerius metus dirbo „Vaikų linijos“ savanore konsultante ir konsultavimo internetu programos koordinatore.

Visgi svarbiausias šios menininkės projektas, įėjęs į Lietuvos kino istoriją – 2012-aisiais sukurtas filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“. Tai – dokumentika apie vaikų aplinkinio pasaulio suvokimą. Filmas susideda iš pokalbių su vaikais ir paaugliais, jų įžvalgų, minčių, jausmų išraiškos. Pasak autorės, šiuo kūriniu ji norėjo pasakyti, jog vaikai, kaip ir suaugusieji, mąsto, turi savo požiūrį į aplink vykstančius procesus. Filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ buvo išrinktas Lietuvos kandidatu pretenduoti dėl geriausio filmo užsienio kalba tuometiniuose „Oskarų“ apdovanojimuose. Tai Lietuvos kino pasaulyje – didelis pasiekimas. Gauti šią statulėlę kol kas pretendavo vos trys lietuviški dokumentiniai filmai.

Švedijoje gyvenanti ir dirbanti Marta Dauliūtė – dar viena dokumentinių filmų kūrėja. Svetur ji gavo ir meninį išsilavinimą – 2008-aisiais Geteborgo kino akademijoje moteris įgijo kino režisūros bakalauro diplomą.

Nors M. Dauliūtės kūrybinėje biografijoje filmų dar nedaug, vos keletas, ji jau spėjo susilaukti kritikų ir žiūrovų dėmesio. Labiausiai jį patraukė dokumentinis filmas „Antra klasė“ apie jaunus lietuvius, duonai užsidirbančius Švedijoje. Filmo tema – labai aktuali nūdienos Lietuvai, mat daug jaunų žmonių emigruoja, norėdami svetur realizuoti save ar tiesiog dirbti geriau nei tėvynėje apmokamą darbą. Filme keliami klausimai apie socialines klases, pagarbą, darbo, žmogaus vertę, gyvenimo kūrimą svečioje šalyje.

Emigrantų temą M. Dauliūtė filmu „Antra klasė“ palietė jau ne pirmą kartą. Autorės baigiamojo bakalauro darbo, filmo „Trys dienos“ tema taip pat buvo emigrantai iš Lietuvos – lietuviai, rusai ir lenkai. Moteris taip pat dalyvavo Vilniuje vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse „Migruojantys paukščiai“, kuriomis skatinama suburti draugėn užsienyje gyvenančius ir dirbančius Lietuvos menininkus.

Be filmų režisūros, M. Dauliūtė taip pat užsiima prodiusavimu, yra viena kino kompanijos MDEMC savininkių, vadovauja Švedijos nepriklausomų kino kūrėjų sąjungai.

Teatro režisierė Dalia Ibelhauptaitė – tikras veiklumo įsikūnijimas. Ji pradėjo domėtis režisūra ir pirmuosius savo darbus pristatė dar besimokydama mokykloje. Baigusi A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje, moteris išvyko dirbti į Londoną, ten ir gyvena nuo 1991-ųjų su vyru, žinomu britų aktoriumi Dexteriu Fletcheriu. Įvairiuose pasaulio teatruose moteris pastatė daugiau kaip dvidešimt klasikinių pjesių, režisavo per dešimt operos spektaklių.

Nors Jungtinėje Karalystėje D. Ibelhauptaitei veiklos netrūksta, ji nepamiršta ir Lietuvos. Tėvynėje moteris priklauso menininkų trupei „Bohemiečiai“, su kuria lietuviškai publikai kasmet pristato po keletą spektaklių. Šioje komandoje su D. Ibelhauptaite koja kojon žengia dirigentas Gintaras Rinkevičius, dizaineris Juozas Statkevičius, operos solistė Asmik Grigorian ir daugelis kitų, o „Bohemiečių“ repertuare yra tokie žinomi kūriniai kaip R. Leoncavallo „Pajacai“, J. Massenet „Verteris“ ar S. Sondheimo „Svynis Todas – demonas kirpėjas“.

Jau įgijusi didelę patirtį teatro sferoje, D. Ibelhauptaitė nesiboti sukauptų žinių perduoti ir būsimiesiems menininkams: nuo 1991-ųjų moteris yra pravedusi ne vieną aktorinio meistriškumo seminarą Londone, Los Andžele ir kituose didžiuosiuose pasaulio miestuose.

Gabrielė Tuminaitė-Radvinauskienė – garsaus lietuvių teatro režisieriaus Rimo Tumino ir aktorės Ingos Burneikaitės dukra. Nenuostabu, jog ne vieną apdovanojimą už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui gavusio menininko duktė nusprendė sekti tėčio pėdomis ir didžiuojasi būdama Tuminų giminės atstove.

Visgi G. Tuminaitė nenorėjo eiti lengviausiu keliu stengdamasi atkartoti garsaus tėvo režisūrinius sprendimus. Nors režisierė dar jauna, ji jau spėjo susikurti savitą kūrybinį braižą – jos idėjos brandžios, nebijoma drąsių kūrybinių sprendimų, spektakliuose akcentuojama vertybių svarba, o klasikiniai kūriniai interpretuojami moderniai, pritaikant juos šiuolaikiniam žiūrovui.

Režisierės kūrybinėje biografijoje – Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ inscenizacija, G. E. Lesingo pjesės „Emilija Galotti“ groteskiška versija Maskvos „Sovremenik“ teatre, N. Erdmano „Savižudis“. G. Tuminaitė save išreiškia ne tik kaip režisierė, bet ir kaip aktorė – vaidina Vilniaus Mažajame teatre. Jos inciatyva taip pat jau ne pirmus metus vyksta tarptautinis teatro debiutų festivalis „Tylos!“, kuriame jauniems ir perspektyviems teatro meno kūrėjams suteikiama galimybė pristatyti savo darbus.

Anželika Cholina – šokio meno atstovė. Ji polinkį šokti pajuto dar vaikystėje, o 1989-ais metais baigė Vilniaus baleto mokyklą, po kurios išvyko studijuoti į Maskvą ir ten įgijo režisierės-baletmeisterės specialybę.

Grįžusi į Lietuvą, moteris kūrė choreografiją Lietuvos operos ir baleto teatro, Lietuvos akademinio dramos teatro spektakliams. 1998-aisiais A. Cholina ėmėsi vadovauti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje besimokančių būsimųjų aktorių-šokėjų kursui. Gimtąja šalimi moteris neapsiribojo – su savo auklėtiniais nuolat dalyvaudavo tarptautiniuose šokio konkursuose, rengė choreografiją madų pasirodymams.

2000-aisiais A. Cholina tapo nepriklausoma kūrėja – tais metais moteris kartu su seserimi Greta Cholina įsteigė Anželikos Cholinos šokio teatrą, kuris šiandien yra vienas didžiausių ir sėkmingiausių šokio teatrų Lietuvoje. Per 15 gyvavimo metų teatras žiūrovams pristatė per 20 spektaklių, tarp kurių tokių kūrinių kaip „Otelas“, „Ana Karenina“, „Romeo ir Džuljeta“ choreografinės improvizacijos.

Anželikos Cholinos šokio spektakliai pasižymi baleto, modernaus šokio ir vaidybos sinteze, o teatras neturi pastovios trupės – kiekvienam spektakliui ieškomi šokėjai, atitinkantys personažų tipažus. Choreografė nevengia ir tarptautinių projektų – organizuoja teatro gastroles užsienyje ir stengiasi bendradarbiauti su choreografais iš svetur.

Visi sutinka, jog režisieriaus profesija – ne iš lengvųjų. Norint darbą atlikti gerai ir sukurti žiūrovų lūkesčius atitinkantį galutinį produktą, nė menkiausia detalė neturi praslysti pro akis, taigi šioje veikloje netrūksta streso ir atsakomybės. Ir net pristačius kino filmą ar spektaklį publikai, niekada nežinai, jog jis žiūrovų ar kritikų nebus sumaltas į miltus. Visgi stebint šių aštuonių moterų karjeros kelią, regis, su atsakingomis pareigomis damos tvarkosi puikiai ir nepritrūksta originalių kūrybinių sprendimų. Tikimės, jog jų pastangos ir ateityje bus deramai įvertintos, nepamirštant tinkamai ir operatyviai informuoti visuomenės apie profesinius moterų laimėjimus.

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt