Linas Kojala. Sugrįžimas į Europą, kurios niekada nepalikome

Paskelbė: Vilniaus Žinios Data: 2019-05-14 05:04

Spausdinti | Komentarai

Linas Kojala / Asmeninio archyvo nuotr.

Politologas Linas Kojala neseniai pristatė knygą „Europa“. Keliaudamas į Berlyną, Briuselį, Londoną, Bostoną, Vašingtoną ir kitus miestus, knygos autorius kalbino per trisdešimt žymiausių politikų, diplomatų ir ekspertų.

Tarp jo pašnekovų – buvę didžiųjų Europos valstybių ir Lietuvos politiniai lyderiai, ambasadoriai, ekspertai. Asmenys, pokalbiais Nidos kopų apsuptyje, netikėtais telefono skambučiais vidurnaktį ir diplomatinį protokolą pažeidžiančiomis audringomis diskusijomis prisidėję prie Europos suvienijimo.

Europos Sąjunga pernelyg didelė, kad būtų lengvai suprantama, bet kartu labai svarbi, kad galėtume ją ignoruoti. Tačiau tai nereiškia, kad turime ieškoti politikos vadovėlių ir nagrinėti šūsnis tarptautinių sutarčių. Šia knyga siekiama parodyti, kad Europa yra gyvas organizmas, kuriame veikia žmonės, – tie, kurie po karo pradėjo vienyti Europą, kurie sprendžia didžiausias problemas, kurie ir Lietuvai atvėrė duris į Europos valstybių šeimą.

Į šią knygą sugulė įdomiausios diskusijos apie Europos idėjos istoriją, Lietuvos kelią į ES, taip pat – šiandien ES kamuojančias migracijos, Jungtinės Karalystės išstojimo, saugumo, finansinio netikrumo problemas. Visų atsakymų, ko gero, pateikti nepavyks. Bet tai gera pradžia norintiesiems suvokti, kokios bendrijos dalimi yra Lietuva ir kokia šios narystės prasmė.

L.Kojala – Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VUTSPMI) doktorantas ir dėstytojas. Gavęs prestižinę Fulbrighto stipendiją mokėsi Harvardo universitete JAV. Prieš įsidarbindamas RESC, L.Kojala dirbo žiniasklaidoje, taip pat Užsienio reikalų ministerijoje, vadovavo įvairiems tarptautiniams projektams. Jis komentuoja tarptautinės politikos aktualijas Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje, yra parengęs tekstų ar komentarų tokiose žiniasklaidos priemonėse kaip CNN, „The Moscow Times“, BBC, Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų visuomeniniams transliuotojams.

Siūlome paskaityti knygos ištrauką.

Lietuvos kelias į Europos Sąjungą nebuvo nei lengvas, nei savaime suprantamas. Galima teigti, kad jis prasidėjo gerokai anksčiau, nei Lietuva 1990-aisiais atkūrė nepriklausomybę. Sovietinė okupacija, žinoma, nutraukė faktinį Lietuvos valstybingumą, tačiau neištrynė iš šalies patriotų širdžių tikėjimo Vakarų demokratiniam pasauliui būdinga politine mintimi, vertybėmis ir principais.

Šią nenutrūkstančią giją mums primena Vasario 16-oji. Ir ne tik ta, kurią minime prisimindami Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. 1949-aisiais netoli Radviliškio įvyko ypatingasis partizanų vadų suvažiavimas, kuriame buvo atstovaujama visiems struktūriniams vienetams. Svarbiausias jų pasiekimas – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Tarybos deklaracija, kurią pasirašė aštuoni posėdžio dalyviai: LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis (slapyvardis Vytautas), taip pat LLKS Tarybos nariai Petras Bartkus (Žadgaila), Aleksandras Grybinas (Faustas),

Leonardas Grigonis (Užpalis), Vytautas Gužas (Kardas), Bronius Liesys (Naktis), Adolfas Ramanauskas (Vanagas) ir Juozas Šibaila (Merainis).

LLKS Taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12–je Prezidento Trumeno Punktų, Žmogaus teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės Deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti.

Tad pogrindyje susirinkę Lietuvos laisvės kovotojai, atskirti nuo pasaulio geležine uždanga ir okupacinės kariuomenės jėga, parengė dokumentą, kuris dvelkia laisvos Europos dvasia. Jame išskirta 1941 metais JAV prezidento Franklino Delano Roosevelto ir Jungtinės Karalystės premjero Winstono Churchillio britų karo laive „Velso Princas“ pasirašyta Atlanto chartija. Nors laivas, po kelių mėnesių nuskandintas nacių, nusinešė didelę dalį istorinio susitikimo liudininkų gyvybių, pati Chartija išliko. Ji garantavo tautų apsisprendimo teisę, smerkė karą bei okupacines užmačias, išreiškė laisvo pasaulio siekį, todėl buvo reikšminga Lietuvos partizanams. Jie minėjo ir 1948-aisiais priimtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kuri iki šiol yra pamatinis dokumentas, užtikrinantis žmogaus teisę į gyvenimą, asmens neliečiamybę, politinę laisvę. Galiausiai buvo apeliuojama į laisvojo pasaulio lyderius, prašant, kad šios idėjos būtų realizuojamos ten, kur tuo metu buvo žiauriai slopinamos.

Ar galime rasti principinių LLKS deklaracijos skirtumų lyginant su 1950 metų Schumano deklaracija ar dar po kelerių metų pasirašyta Romos sutartimi, paklojusia pamatus Europos integracijos procesui? Didžiųjų žemyno valstybių lyderiai, susėdę prie bendro stalo ir apgalvoję tolesnį Europos vystymosi kelią, citavo Jungtinių Tautų Chartiją, atkartojančią identiškus laisvės principus. Jie brėžė Europos susivienijimo, pagarbos vieni kitiems, demokratijos kryptį, kurioje, tiesa, neatsirado vietos valstybėms, atsidūrusioms Sovietų Sąjungos gniaužtuose. Toks buvo praktinis tuometinės geopolitinės situacijos konstatavimas; Vakarų sąžinė buvo nuraminta bent jau paskelbiant Baltijos šalių sovietinės okupacijos nepripažinimo politiką.

Visgi sunku paneigti, kad karo išvarginti Europos politikai ir nakties tamsoje bunkeryje sėdintys Lietuvos partizanai patyrė stebėtiną artumą – ne geografinį, o politinį. Keliai tarytum išsiskyrė – Europa pradėjo vienytis, o geležinė uždanga tapo vis neįveikiamesnė; tačiau bendra Lietuvos ir likusios Europos istorija nebuvo sunaikinta – tik nustumta į pogrindžio šešėlį.

Du agresoriai, Hitleris ir Stalinas, sunaikino mūsų perspektyvas. Tapome nepalankiai susiklosčiusių europinių procesų auka. Bet po karo Europa, suvokdama, jog gali būti „suvalgyta“ komunizmo, pradėjo vienytis. Mūsų ginkluotasis pasipriešinimas dar apeliavo į Atlanto chartiją ir į mūsų kaip teisėtos demokratinės valstybės buvimą tarptautinėse struktūrose, valią toliau ten būti…“

Šie žodžiai – Vytauto Landsbergio. Ko gero, svarbiausias šios minties akcentas yra „toliau ten būti“. Kitaip tariant, mes ne savo valia buvome išstumti, tačiau neišnykome. Todėl faktinė Europos integracija, prasidėjusi jau po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo, buvo veikiau sugrįžimas, o ne nauja pradžia to, kas galėtų būti pavadinta svetima, nepažįstama. Praktinių kliūčių, žinoma, buvo – joms šioje knygoje skiriamas didelis dėmesys. Vis dėlto ta nepertraukiama politinės minties gija buvo reikšminga todėl, kad galiausiai Lietuva, susitelkusi į Sąjūdį, atsistotų ant kojų ir vėl atsidurtų ant nepriklausomybės slenksčio.

Kai gūdžiu sovietmečiu, 1979 metais, Lietuvos disidentai ir rezistentai pasmerkė keturiasdešimtmetį skaičiavusį Molotovo–Ribentropo paktą, jų galvose, matyt, kirbėjo ta pati mintis. Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas ir kiti, susivieniję su narsiausiais latviais, estais, žymiausiais rusų disidentais, tokiais kaip Aleksandras Sacharovas, pareikalavo išvesti okupacinę kariuomenę ir užtikrinti Baltijos šalių laisvę. Dokumentas, šiandien žinomas kaip Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumas, tapo istoriniu. Jis buvo adresuotas Sovietų Sąjungos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Vokietijos Demokratinės Respublikos ir kitų valstybių – tų, kurie pasirašė tą pačią Atlanto chartiją – vadovams. Toks principingas veiksmas, žinoma, sukėlė sovietų valdžios įniršį, paskatino kratas ir pasirašiusiųjų persekiojimą, bet nesustabdė nenutrūkstančio laisvės kovos proceso.

Tai nebuvo tik desperatiška kova su vėjo malūnais. Rezistentų veiksmai neleido laisvės bylai nugrimzti užmarštin. Garsiai apie Lietuvą, Latviją, Estiją pradėjo kalbėti JAV prezidentas Ronaldas Reaganas. 1982–aisiais, skelbdamas Baltijos laisvės dieną, jis priminė, kad „Lietuvos, Latvijos, Estijos nepriklausomybė buvo nusikalstamo Molotovo–Ribentropo pakto sugriauta 1939 metais. <…> JAV niekada jėga paremto Baltijos valstybių inkorporavimo į Sovietų sąjungą nepripažino. Išliekame įsipareigoję fundamentalių žmogaus teisių ir laisvių principams ir neabejojamame, kad vieną dieną laisvės palaima užlies ir drąsius Estijos, Latvijos, Lietuvos žmones.“

Disidentų dokumentas neliko nepastebėtas ir Europoje – 1981 metais, remdamiesi Memorandumu, britų konservatorius seras Jamesas Scottas-Hopkinsas su kolegomis baroniene Diana Elles, Poulu Molleriu, Alanu Tyrrelliu, Lordu Nicholasu Bethelliu ir Kentu Kirku, pateikė siūlymą Europos Parlamente svarstyti rezoliuciją dėl Baltijos valstybių okupacijos. Šią rezoliuciją ėmėsi rengti ne bet kas, o paskutinysis Austrijos–Vengrijos imperatoriaus įpėdinis, griežtas antikomunistas ir uolus krikščionis Otto von Habsburgas. Jo surašytame rezoliucijos tekste pasmerkiama sovietų 1940 metais įvykdyta aneksija ir išreiškiamas raginimas Europos lyderiams nepamiršti Baltijos šalių gyventojų laisvės siekių. Aiškinamojoje dokumento dalyje pabrėžiama, kad „istoriškai Baltijos šalių gyventojai priklauso Vakarų kultūrai. Jų alfabetai yra lotyniški, o ne kirilica; jų religija – vakarietiška, protestantizmas Estijoje ir Latvijoje bei Romos katalikybė Lietuvoje. Jų kalbos – ne slaviškos.“ Taip pat pasmerkiamos tremtys ir rašoma, kad „nėra neprasminga kalbėti apie sistemišką, šaltakraujišką genocidą, nusižengiantį kertiniams Helsinkio Baigiamojo akto principams ir Jungtinių Tautų Chartijai.“

Už šią rezoliuciją tuo metu, kai Sovietų Sąjungos griūtis anaiptol neatrodė realistiška perspektyva, pasisakė 99 Europos Parlamento nariai, prieš – šeši. Tad disidentų pastangos primenant Vakarų politikams apie nepertraukiamą Lietuvos siekį išsiveržti iš už geležinės uždangos galiausiai tiesiogiai prisidėjo prie dirbtinai suręstų sienų griūties.

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt