Miesto pokalbiai: Jonas Ruškus apie neįgaliųjų integraciją Lietuvoje

Paskelbė: Data: 2015-07-31 05:52

Spausdinti | Komentarai

VDU archyvo nuotr.

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. Jonas Ruškus – žmogus turintis ką pasakyti „socialinio jautrumo“ tema. Profesorius tapo pirmuoju Lietuvos atstovu, išrinktu į Jungtinių Tautų (JT) neįgaliųjų teisių komitetą. Pokalbis apie vertybes, ilgametę patirtį ir problemas, su kuriomis vis dar susiduriame kalbėdami apie neįgaliųjų integraciją Lietuvoje.

Lietuvoje tik dešimtadalis fizinę ir protinę negalią turinčių žmonių turi darbą. Kaip manote, kas dėl to kaltas: ar darbdaviai, kurie nenori įdarbinti negalią turinčių žmonių, ar pats neįgalusis rodo mažai iniciatyvos?

Laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis, kur svarbiausios vertybės yra ekonominė nauda ir darbo efektyvumas, visiems yra sunku rasti savo vietą darbo rinkoje. Reikia būti labai stipriam, konkurencingam, norint būti sėkmingam darbo rinkos dalyviui. Ne visi tokie yra, dėl amžiaus, sveikatos ar išsilavinimo ypatumų. Be to, ir darbo rinka nuolat keičiasi, tai, kas tiko vakar, nebūtinai tiks rytoj. Socialinių mokslų atstovai šiuolaikinę visuomenę apibūdina kaip rizikos visuomenę.

Taigi, sėkmė darbo rinkoje priklauso ir nuo individualių savybių, ir nuo socialinių aplinkybių. Todėl labai  svarbus yra valstybės vaidmuo, kuri privalo sukurti tokius, vadinkime, rūpesčio savo žmonėmis, mechanizmus, kad visi piliečiai galėtų būti visaverčiais darbo rinkos dalyviais. Įstatyminė bazė, konkrečiomis priemonėmis motyvuodama darbdavius ir pačius neįgaliuosius, privalo sudaryti sąlygas neįgaliesiems dirbti atviroje darbo rinkoje.

Ar sutiktumėte su teiginiu, jog Lietuvoje negalią turintis žmogus visuomenės laikomas kaip atskiros klasės žmogus? T.y į jį žiūrima kaip į nevisavertį pilietį?

- Ne, neįgalieji nėra atskiros socialinės klasės žmonės, nei toks yra požiūris. Labiausiai nerimą kelia menkinantis, nuvertinantis požiūris, kuriuo išreiškiamas netikėjimas neįgaliu žmogumi, jo galimybėmis. Ypač tai pasireiškia asmenų, turinčių psichosocialinių – intelekto ar psichikos – negalių, atžvilgiu. Nerimą kelia vadinamasis medicininis požiūris, kuris asmens gebėjimus ir gyvenimo galimybes nusako pagal vienus ar kitus individualius sutrikimus. Tačiau šiuolaikinis socialinis arba žmogaus teisių požiūris tvirtina, kad neįgaliesiems realizuoti savo galimybes trukdo ne jų vieni ar kiti jų sutrikimai, bet visuomenėje sukurtos kliūtys: nuvertinantis požiūris, diskriminuojantys įstatymai, socialinis nejautrumas, visuomenės įvairovės baimė.

Kas privalo visapusiškai parengti neįgaliojo įsiliejimą į bendruomenę, organizaciją?

- Valstybės teisinė bazė turi sudaryti aiškias sąlygas visiems visuomenės nariams, taip pat ir neįgaliesiems, būti visaverčiais savo bendruomenių ir organizacijų nariais. Valstybė turi drausti neįgaliųjų diskriminaciją konkrečiais teisiniais aktais, kad neįgaliųjų socialinis likimas nepriklausytų nuo neturinčiųjų socialinio jautrumo arba tiesiog diskriminuojančia elgsena pasižyminčių žmonių ar organizacijų. Antai, Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje aiškiai pasakyta, kad valstybės privalo sudaryti tinkamas sąlygas neįgaliesiems gyventi, mokytis, dirbti ten, kur jie nori. Nė viena mokykla neturėtų teisės nepriimti Dauno sindromą turintį vaiką; mokykla tiesiog privalo priimti vaiką mokyklon ir sudaryti sąlygas jam mokytis drauge su kitais vaikais. Deja, Lietuvoje kol kas vaiko apsisprendimo teisė ir tinkamų sąlygų sudarymas nėra privalomas, diskriminacija nėra baudžiama, o žmonių rūšiavimas yra skatinamas.

Jums 4 metus teko gyventi Prancūzijoje, “Arkos” bendruomenėje kartu su negalią turinčiais žmonėmis. Ką galėtumėte pasakyti apie jų savarankiškumą? Ar nėra taip, kad negalią turinčius žmones žemina globėjiškas požiūris, dažnai perdėta užuojauta tai ne visai padeda jiems būti kuo savarankiškesniems?

- Vilniuje ir Kaune taip pat veikia Arkos bendruomenės. Arkos bendruomenės patirtis sako, kad kiekvienam žmogui, nesvarbu, turi jis negalią ar ne, svarbiausia yra būti santykyje su kitu žmogumi. Bendruomenė gali būti ta vieta, kur patiriamas autentiškas santykis su kitu, o tuo pačiu ir su savimi. Į Arkos bendruomenę žmonės atvyksta patirti žmogiško santykio. Savarankiškumas atsiranda tada, kai yra pasitikėjimas, kai tikima žmogumi, kai žmogus jaučiasi gerbiamas ir mylimas toks, koks jis yra. Arkos bendruomenėje gyvena asmenys, turintys psichosocialinių negalių, intelekto ir psichikos sutrikimų. Čia nėra privalomo tikslo, kad jie taptų kuo labiau savarankiškesni. Nesiekiama jų normalizuoti, tačiau siekiama įeiti į santykį, atrasti asmenį, patirti žmogaus vertę, sukurti pasitikėjimo santykį, galų gale, sukurti aplinką, kur žmogus ne vertinamas efektyvumo matu, o kur konstruojamas jo orumas.

Jūsų nuomone, kas lėmė tai, jog Lietuvoje žmonėms atrodo suprantama ir normali abejonė dėl neįgaliųjų gebėjimų, jų galimybių visuomenėje, socialinio vertingumo?

- Negalių yra įvairių, o labiausiai nuvertinančios nuostatos yra asmenų, turinčių intelekto ir psichikos sutrikimų, dar kitaip vadinamų psichosocialinių negalių atžvilgiu. Visuomenė pati laimės, jei sugebės priimti, rasti jiems vietą savo tarpe. Psichosocialinių negalių turintys asmenys galbūt didelės ekonominės naudos neatneš, nors šiuolaikinėse kūrybinėse aplinkose ir tokie žmonės atveria naujas ekonominio naudingumo erdves. Tokių bendruomenių, kaip Arka, patirtis rodo, kad tokie asmenys visuomenei padeda nepamesti žmogiškumo vertybių, žmogiškojo santykio. Psichosocialinių negalių turintys asmenys gali būti santykių mokytojai, jie mus moko matyti žmogų už jo vienokios ar kitokios išorės.

Be to, visuomenė niekada nėra, nebuvo ir nebus sudaryta vien tik iš vienodai stiprių ir rinkoje konkurentabilių asmenų; neįgalieji mums primena silpnąją, jautriąją žmonijos prigimtį: kiekvienas iš mūsų gimė mažas ir pažeidžiamas, taip bus ir mūsų gyvenimo pabaigoje. Todėl manau, kad turime išsivaduoti iš išimtinai ekonominio efektyvumo diskurso, kuris žmonių visuomenę verčia fabriku, kur yra daug atstumtųjų, ir kurti, kaip teigė kanadiečių filosofė J.Tronto, solidarumo ir rūpesčio visuomenę, kur žmonės rūpinasi vieni kitais.

Tik nedaugelis viešų vietų, t.y kavinių, parduotuvių, muziejų Lietuvoje turi neįgaliesiems skirtus įvažiavimus. Jūsų nuomone, ar tai nėra savotiškas pasityčiojimas iš negalią turinčio žmogaus? Ir kas dėl to kaltas?

- Dėl to kaltas socialinis nejautrumas, t.y. visuomenės, politikų ir valdininkų negebėjimas matyti, kad visuomenėje yra daugybė žmonių, turinčių įvairių poreikių ir negalių, kad ne visi gali šuoliuoti laiptais, kad daug žmonių rieda vežimėliais, stumia vaikų vežimėlius, sunkiai kelia kojas ir eina pasiremdami lazdomis. Socialinis jautrumas yra gebėjimas matyti kitą žmogų, jo pažeidžiamumą ir poreikius. Deja, dar yra daug tokio nejautrumo, todėl ir toliau statydami ar renovuodami paliekame laiptus, slenksčius ir kitas kliūtis. Todėl būtina dar geresnė aplinkos prieinamumo privalomumą skatinanti įstatyminė bazė, universalus dizainas turi tapti norma, o ne išimtimi.

Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš kitų šalių praktikos, kalbant apie neįgaliųjų integraciją?

- Turėtume realiai įgyvendinti Jungtinių tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, kurią įsipareigojome įgyvendinti. Visų pirma, reikia sukurti antidiskriminacinę teisinę bazę, kad neįgaliųjų diskriminavimas nebūtų leidžiamas, netgi būtų baudžiamas. Antra, sukurti tinkamų sąlygų sudarymo prievolę, kad visos įstaigos ir organizacijos privalėtųs sudaryti tinkamas sąlygas neįgaliesiems. Trečia, nustoti matyti neįgalumą kaip asmens sutrikimų rezultatą. Neįgalumas, nėra asmens vieni ar kiti sutrikimai, tai – visuomenėje esančios kliūtys (žeminančios nuostatos, diskriminuojantys įstatymai ir pan.), neįgaliesiems trukdančios visavertiškai gyventi visuomenėje. JT Neįgaliųjų teisių konvencija yra puiki programa pokyčiams kiekvienai šaliai, taip pat ir Lietuvai.

Jūs esate pirmasis asmuo Lietuvoje išrinktas į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetą. Koks pagrindinis šio atstovavimo tikslas?

- Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių komitetas stebi ir vertina, kaip JT Neįgaliųjų teisių konvenciją pasirašiusios šalys įgyvendina Konvenciją. Kiekviena šalis yra vertinama kas penki metai. Komitetą sudaro 18 ekspertų iš skirtingų pasaulio regionų. Ekspertai yra nepriklausomi, tai reiškia, kad jie neatstovauja savo šalių ar organizacijų. JT Generalinė asamblėja juos pasirinko kaip turinčius aukštų kompetencijų ir didelę patirtį ekspertus, kuriems patikėta JT Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo stebėsena pasaulio šalyse.

Komiteto nariai ekspertai vertina šalių ataskaitas remdamiesi vyriausybių atskaitomis, kuriomis šalys giriasi savo laimėjimais. Tačiau vertinama remiantis ir vadinamosiomis šešėlinėmis arba alternatyviomis nevyriausybinių organizacijų ataskaitomis, kuriose šalis yra smarkiai kritikuojama. Komitetas išreiškia savo poziciją šalies vyriausybei, dažniausiai labai kritišką ir įvardija pagrindines pokyčių šalyje kryptis.

Beje, kai kas Lietuvoje man priskiria lyg ir Lietuvos kontrolieriaus vaidmenį, ir tai yra klaidinga. Savo šalyje JT Komiteto narys įgaliojimų neturi. Kita vertus, pasaulinė ekspertinė pozicija ir JT įvertinimas moraline prasme įpareigoja  skatinti neįgaliųjų teisių įgyvendinimą savo šalyje.

Ne paslaptis, jog Lietuvoje vyriausybė nėra motyvuota skirti pakankamai lėšų neįgaliųjų bendruomenei. Kaip manote, kas lemia Lietuvos politikų abejingumą? Kas galėtų šią situaciją pakeisti? Ar mūsų viešoji erdvė yra veiksminga terpė siekiui pakeisti visuomenės požiūrį į negalią turinčius asmenis?

- Lietuvos Vyriausybė skiria nemažai pinigų neįgaliųjų integracija. Problema yra ne tiek pinigų kiekis, kiek jų paskirstymo kryptys ir tikslingumas. Deja, vis dar dideli finansų srautai nukreipiami ne pagal Jungtinių tautų rekomendacijas, įvardintas Konvencijoje. Lietuvoje socialinės paramos sistema vis dar grįsta medikamentais, pašalpomis ir institucine globa. Jau seniai įrodyta, kad tokia parama nėra efektyvi, tokia parama tik didina socialinę atskirtį.

Efektyvi parama yra ta, kuri šalina kliūtis visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Tai, visų pirma, yra bendruomeninės socialinės paslaugos, profesinė reabilitacija atviroje darbo rinkoje, įtraukus (inkliuzinis) ugdymas, kai visi vaikai, nepaisant negalių, mokosi drauge, prieinama sveikatos priežiūros paslaugų sistema, parama dalyvauti viešame gyvenime. Be to, socialinė parama turi užtikrinti žmogaus teisę rinktis. Taigi, turi būti pereita nuo pašalpų, institucinės globos prie bendruomeninių paslaugų, prie socialinių, edukacinių ir sveikatos paslaugų prieinamumo, kur negalią turintis asmuo pats renkasi paslaugas ir taip nukreipia valstybės skirtus pinigus.

Norint, kad socialinė politika iš esmės keistųsi žmogaus teisių įgyvendinimo linkme, būtina, kad politinės ir valdžios struktūros neįgaliųjų organizacijas laikytų visavertėmis sprendimų priėmimo dalyvėmis. Ypač svarbu, kad visi politiniai sprendimai būtų išdiskutuoti su neįgaliųjų organizacijomis ir kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, kad visi sprendimai būtų priimami drauge, lygiavertiškai su pačiais neįgaliaisiais. Pilietinės visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus yra esminis. Būtent pagal tai, kiek pačių negalią turinčių asmenų organizacijos dalyvavo priimant sprendimus, galima spręsti, ar sprendimai yra tinkami.

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt