Miesto pokalbiai: Rytis Zemkauskas – apie Kauną, Vilnių ir Lietuvos elitą

Paskelbė: Data: 2015-07-31 05:58

Spausdinti | Komentarai

© VDU archyvo nuotr.

Rytis Zemkauskas – žmogus, tikintis, jog didžiausias laimės jausmo garantas – gera aplinkos kultūrinė situacija. Pokalbis apie jo gimtąjį ir mylimą miestą Kauną, apie sostinę, šių miestų pliusus ir minusus. Ir, žinoma, apie vis dar besiformuojančią Lietuvos kultūrą, kurioje kiekvienas turime individualią elito“ sampratą.

 Jūs gimėtė, užaugote ir mokėtės Kaune. Tačiau darbas komercinėje televizijoje privertė daug laiko praleisti Vilniuje. Kodėl taip ir nepersikraustėt į sostinę?

- Atsitiktinumai. Gyvenimas pilnas atsitiktinumų. Kas žino,  galbūt aš jau rytoj persikraustysiu į savo mylimą Frankfurtą. Atsitiktinumai (Šypsosi). Jeigu taip nuoširdžiai, Vilniuje man patinka tik pats senamiestis. Ten aš turiu labai daug draugų, ten yra daug nuostabių žmonių. Tačiau pačiame mieste man patinka tik senamiestis.

Taigi Kaunas Jums patinka labiau nei Vilnius?

- Kaunas man patinka su visa savo visuma. Kaunas yra labai patogus gyventi. Jis yra labai jaukus. Švelnus. Šis miestas su kiekviena diena tampa vis geresnis ir draugiškesnis. Kaune yra senos bendruomenių tradicijos, kurių nesunaikino net sovietmetis ir tą žinau tikrai, nes filmuoju laidą  „Mano kiemas”. Ten mes pasakojame apie miestų mikrorajonus. Jeigu galima taip sakyti, Kaunas yra adekvatus.

Ar jums yra tekę susipažinti su taip vadiname Vilniaus “grietinėle”? Kaip manote, kodėl tokio visuomenės sluoksnio, dar vadinamų VIP‘ais ar įžimybėmis Kaune praktiškai nėra, arba jie beveik nepastebimi? Kaip manote, kodėl Vilniuje daugiau visuomenei žinomų veidų nei Kaune ir visuose Lietuvos miestuose kartu sudėjus?

- Tarpukario respublikos Kaunas tai šių dienų Vilnius. Todėl mes viską žinom, kaip ten yra. Mes žinom iš savo senelių, iš “smetoniškos spaudos“, iš aukštuomenės gyvenimo kronikų, tuometinės Kauno bulvarinės spaudos, iš reklamų, bylų, “Lietuvos Aido“ ir kitų dvidešimto amžiaus tuometinių leidinių. Sostinės yra labiau panašios viena į kitą negu į miestus savo šalyse. Viso pasaulio sostinės bus panašesnės viena į kitą negu į miestus, kurie yra jų krašte. Sostinės visada susikalbės tarpusavyje geriau, tai kaip tinklas. Tai valdžios ir pinigų mišinys, savaime sukuriantis tam tikrą tipažą, kuris turi tiek patrauklių, tiek nepatrauklių savybių. Antrieji miestai, gi, lygiai taip pat turi savo tinklą. Visada geriau susikalbės Kaunas su Gioteburgu, su Turku, turbūt Liverpuliu. Čia, lygiai taip pat kaip ir sostinėse, yra tiek gražių, tiek atgrasių savybių.

Kodėl žodyje „elitas“ vis dar regime absoliučiai skirtingas prasmes bei ne tas pačias asmenų grupes/kategorijas?

- Mes kiekvienas namie susigalvojam savo elitą, tada sėdim ir jo nekenčiam. Tai yra absurdas. Nėra jokio visiems vienodo elito. Juk savo elitą turi kirpėjai, savą – baldininkai, savą – tinkuotojai. Mes jų nesame girdėję, o kažkam jie elitas. Yra žmonių, kurie nori save taip pavadinti. Ir tegul vadina. Yra žmonių, kuriuos aš įvardiju kaip mano profesijos elitą. Pats elitas nėra problema. Problema yra elitizmas, tai yra niekinimas tų, kuriems ne taip pasisekė. Ir tai yra kvaila. Elito apibrėžimas, kurį aš mėgstu: elitas tai žmonės, kurie padaro daugiau negu reikalauja aplinkybės. Ir tokių žmonių Lietuvoje tikrai yra. Ir jie nėra geresni už kažką kitą. Niekas savaime nėra geresnis ar blogesnis už kažką. Beje, nepamirškime, jog tai yra žiniasklaidos sukurti konstruktai. O mūsų žiniasklaida, deja, yra labai primityvi.

Kaip manote, tapimas “Vip’u” yra ilgas procesas, ar tiesiog užtenka kelių iškalbingų pasisakymų viešojoje erdvėje, drąsaus, iššaukiančio poelgio, pažįstamo žmogaus žurnalo „Žmonės“ redakcijoje? Kas kas lemia vienokį ar kitokį elito formavimasį bei nykimą?

- Aš mačiau nemažai žmonių, kurie nėra jokie Vipai, bet labai norėjo patekti į VIP ložę. Tačiau mačiau nemažai “Vip’ų”, kurie yra tokie, tačiau nėjo  į VIP ložę, nors jų vietos buvo ten. Aš buvęs ir čia, ir čia. Esu ir labai norėjęs, bet nepatekęs. O dabar dažnai turiu ten vietą, bet neinu. Tegul kiekvienas šitą mano atsakymą interpretuoja kaip jam įdomiau.

Turint omenyje Lietuvos kontekstą, ar sutinkate su nuomone, jog didelės karjeros perspektyvos, galimybė savirelizuotis, siekti ambicingų tikslų galima tik sostinėje?

- Ne ne ne. Jokiu būdu. Jeigu jūs paimsite dvidešimties turtingiausių žmonių sąrašą, jūs ten rasite žmones iš Panevėžio, Kauno ar Klaipėdos. Žvelgiantieji į sostinę, neturėtų savo neveiklumo pateisinti tuo, jog neva sostinė juos skriaudžia. Nereikėtų taip elgtis. Lygiai taip pat nereikėtų savo visiškos ne kompetencijos ir bukumo dangstyti ES reikalavimais. Neva Europa liepė. Nieko ji neliepė. Sostinė savo ruožtu, neturėtų painioti žodžių Lietuva ir Vilnius. Jeigu pas juos už lango lyja, nereikia automatiškai sakyti, kad visoje Lietuvoje lietus (Juokiasi). Yra žmonių, kurie  sako, kad grįžta į Vilnių, o nusileidžia Karmėlavos oro uoste.

„Alchemijos“ laidoje apie madą ir meną, viena pašnekovė pabrėžė, jog į tokius renginius kaipMados infekcija“ turėtų būti kviečiami tik išskirtiniai asmenys, turintys specialius “vipinius” kvietimus. Kaip manote, ar toks požiūris yra adekvatus?

- Be abejo adekvatus, nes visi požiūriai, išskyrus siaubingus yra adekvatūs. Jeigu žmogus taip mano, tai yra gerai, jis turi teisę taip manyti. Aš manau, jog įvairovė turi egzistuoti visur. Gali būti renginių, kurie gali būti skirti tik tai tam tikriems žmonėms, t.y profesionalams. Tačiau būtinai turėtų būti renginių, kurie skirti kitai auditorijai. Kokybę turi gauti ir tie, ir tie. Jeigu nori, gali suorganizuoti tokį renginį, kuris būtų skirtas tiktai išskirtiniams. Turiu omenyje, tau išskirtiniems žmonėms, nes niekas negimsta išskirtinis, tai dinaminis procesas. Pavyzdžiui, jeigu tu parašei knygą, tuo momentu esi išskirtinis, nes esi tos knygos autorius. Bet praeis metai ir ateis kiti. Aš taip suprantu išskirtinumą. Lygiai taip pat, kaip knygų mugės. Yra skirtų tik verslui, yra skirtų plačiajai publikai, o yra ir mišrių.

Kokias žinote visuomenėje vyraujančias stigmas” kalbant apie Kauną? Ar su jomis sutinkate?

- Pirmiausia, aš nemėgstu žmonių, kurie nuolatos tas stigmas kartoja. Lietuviams labai būdinga kartoti tas pačias klišes. Maždaug:  “valdžia vagys”, “Kubiliau atiduok pensiją” ir panašiai. Aš labai nemėgstu žmonių, kurie vis kartoja tas klišes. Prieš kažką teigdamas, turi turėti tvirtus įrodymus. Buvo juokinga skaityti kažkur komentarą: “Ką čia norėti iš Kauno, ten didžiausias nusikalstamumas”. Tuo tarpu statitika rodo, kad Kaunas yra penktoje vietoje šimtui tūkstančių žmonių pagal nusikaltimų skaičių šiandieninėje Lietuvoje. Kai šiais laikais faktą gali patikrinti per kelias sekundes savo telefono naršyklėje, kvailysčių kartojimas nebėra pateisinamas. Rudenį mes kaip tik pasiūlysime laidą, kuri bus skirta teksto suvokimui ir informacijos analizei. Aš savo miestą myliu, bet tuo pačiu aš matau visus jo trūkumus. Lygiai taip pat galėčiau sakyti, kad aš myliu Vilnių, bet aš matau visus jo trūkumus. Lygiai taip pat, aš tikiuosi, kad kada nors pamilsiu Paryžių, nors kol as mačiau tik jo trūkumus (Juokiasi).

Ar galėtumėte išvardinti, jūsų nuomone žinomiausias Kauno VIP figūras? Dėl kokių priežasčių jie tapo žinomais?

- Juozas Tumas Vaižgantas, kuris buvo kunigas, teatro kritikas ir estetas. Taip pat profesorius Albinas Herbačiauskas, kuris sėdėdavo “Konrado kavinėje“ ir šnekėdavosi su dvasiomis. Nežinomas žydas, kuris išsigelbėjo ir dar neparašė savo atsiminimų apie prarastą Kauną. Ir dar paslaptinga būtybė- vandenų slibinas, kuris tikrai čia gyvena miesto požemiuose ir kuris lietingomis dienomis išeina pasivaikščioti ir kartais mes matome jo šešėlį.

Kokius Kaune gyvenančius kūrėjus, mąstytojus, visuomeninikus galėtumėte išskirti? Kokie paskutinių metų jų darbai ar projektai Kaune Jums paliko įspūdį?

- Aš niekada neskirstau žmonių pagal jų miestiškumą. Kartais man palieka įspūdį kokie nors darbai, o aš net nežinau kas tas žmogus ir iš kur jis kilęs. Aš niekada neskaitydavau biografijų, nes man buvo svarbu ką žmogus padarė. Todėl man sunku išskirti tam tikrus žmones. Žinau tik viena, kad tokių yra pilna. Žinom apie kaunietį architektą, kuris atkūrė pusę Kėdainių senamiesčio, žinom apie kaunietę, kuri šiandien yra vienos iš stambiausių korporacijų Prancūzijoje vadybos narė. Žinoma, sportininkai, menininkai, mokslininkai… Man nesvarbu jų miestas, svarbu, kad jie lietuviai. Manau, jog Lietuva turėtų būti lyg socialinis tinklas ir visiškai nesvarbu kur žmogus gyvena, svarbu ką jis daro. Juk kai aš rašau savo vardą pavardę, man nereikia rašyti, kad aš esu kaunietis.

Vienoje iš savo laidų “Alchemija” pasakojate apie beveik niekam nežinomą menininką iš Bulgarijos. Ir vienas iš jūsų pašnekovų teigia, jog jis kūrė periferijoje, t.y ne kur nors miesto centre, bet nuotoliau. Kaip manote, galbūt dauguma lietuvių gyvenančių nuošaliau centro, t.y Vilniaus, bijo kurti, atskleisti save? Galų gale, ar išvis įmanoma tapti žinomu, jeigu gyveni kokiame nors glūdžiame Lietuvos kaime?

- Pirmiausia reikia klausti: Ar įmanoma tapti laimingu? Žinomu tapti yra viena, o laimingu visai kas kita. Tarp kitko, žinomu tapti nėra sunku. Atsistokite nusimovęs kelnes vietoj nuverstų Žaliojo tilto skulptūrų ir jūs kurį laiką būsite “žvaigždė”. Svarbiausias klausimas: ar įmanoma tapti laimingu? Pavyzdžiui, Surviliškyje? Aš galvoju, jog labai įmanoma.

Kaip galimybes patekti į VIP’ų Olimpą įtakoja socialiniai tinklai? Akivaizdu, kad žurnalai ir televizijos nėra vienintelis kelias tapti žinomu.

- Aš galvoju, jog kas nori patekti į Olimpą, būtinai ten ir patenka. Tai yra lygiai taip pat paprasta kaip ir nevertinga. Ta diskusija yra klaidinga iš esmės. Jeigu mes taip daug dėmesio skirsime tapimui žinomais, mes galime pamiršti ką mes ten veiksime. Buvimas žinomu, tai yra tas pats kas dviračio išradimas: surinkai dviratį ir jis stovi. Kas toliau? Kur važiuosi? Buvimas žinomu tai yra baltų popieriaus lapų sukūrimas ir reikia žinoti ką tu ten įrašysi. Gerai, tapai žinomas, kas dabar? Ar turi žmonėms ką pasakyti? Štai kas man svarbu. Man atrodo, reikia žinoti ką tu man pasakysi, ką tu padarysi dėl kitų. Pavyzdžiui, aš siekiu būti žinomas dėl to, nes man atrodo, jog aš kažką turiu pasakyti. Jeigu aš neturėčiau ką pasakyti, aš jokiu gyvu nelysčiau į eterį. Mes esam statuso visuomenė ir mes nuo to kenčiame. Man atrodo, kad taip visų postkolonijinių valstybių problema. Ne apie statusą reikia galvoti,  reikia mąstyti apie idėjas, gerus darbus, laimės ieškojimą, visuomenės turtėjimą. Žinoma, pageidautina, visos visuomenės.

Ar yra dalykų, kuriuos norėtumėte perkelti iš Vilniaus į Kauną, ar atvirkščiai?

- Geras klausimas. Iš Kauno į Vilnių aš norėčiau perkelti patogumą, erdvumą,  gerą miesto išplanavimą, mandagius Kauno vairuotojus, ramų pasitikėjimą savimi. O iš Vilniaus į Kauną norėčiau perkelti veržlumą, modernumą, norą būti geriausiais, drąsą. Vilniuje yra susikaupę daug geros energijos ir žmonės ten šiuolaikiški. Kaunas per ilgai užsibuvo savo modernizme, o pastarasis vyravo vis dėlto 20 a. pirmoje pusėje. Tačiau atsiranda bėda: tada Kaunas ir Vilnius taptų panašūs.

Taptų nebeįdomu?

- Žinoma. Būtų prarastas savitumas, todėl galiausiai atsakymas būtų toks: niekur nieko nekelt.

Beveik kiekvienas žmogus  pamatęs gatvėje Jus atpažįsta. Ar jūs priskirtumėte save prie Lietuvos Vip’ų?

- Jeigu nuo to didžiajai daliai žmonių bus geriau, tada prašom – imkite mane ir naudokite. Bet jeigu tik dėl manęs paties, tada jokiu būdu – pamirškit mane.

Reklama: Tvoros

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt