Miesto pokalbiai: Timūras Augucevičius (N-18)

Paskelbė: Data: 2013-01-25 01:17

Spausdinti | Komentarai

Asmeninio archyvo nuotr.

Laisvai samdomas video kūrėjas, projekto Muzikinė pauzė bei Važiavimai su Tadu ir Timūru bendraautorius, BTV savaitinės laidos Auksarankiai redaktorius, šokėjas, muzikantas, tekstų autorius, aktorius, 2006-aisiais debiutavęs trumpametražiame Tado Vidmanto filme “Atiduok modemą arba aš su juo gyvenu”.

Miesto pokalbiuose savo požiūriu į pasaulį dalinasi multitalentas Timūras Augucevičius.

Jūsų bei Andriaus Grabausko bendras sumanymas Muzikinė pauzė sulaukė gausaus žiūrovų susidomėjimo. Ar prieš realizuodami idėją apsvarstėte galimybes, kad būsite gretinami su kitais, panašiais muzikiniais projektais? Kaip manote, kodėl egzistuoja nuolatinis poreikis tokio pobūdžio kūrybai?

- Muzikinė Pauzė ir panašūs dalykai internete yra būtini, nes priešingu atveju internetas būtų nuobodus. Kurdamas Muzikinę Pauzę norėjau, kad kiekvienas klipas būtų visada netikėtas ir originalus tiek savo tema, muzika, žodžiais, kostiumais ir būtinai šokiais. Daugelis tai įvertino ir mus už tai pamilo. Dažniausiai mus lygina su Suopiu ir Rambynu, bet aš dėl to nesijaudinu, nes mūsų turinys originalus ir nieko nesistengiame kopijuoti.

Bendras Muzikinės Pauzės ir Tado Vidmanto kūrinys Wet Mirriage – Topless Girls sukėlė nemažai šnekų, buvo įvairių nuomonių. Gal galite trumpai pristatyti projekto idėją?

- Idėja labai paprasta. Viešbutis Green Hotel Tado paprašė sukurti virusinę reklamą. Tadas man paskambino ir sako yra reikalas, reikia klipo viešbučiui. Atsimenu kaip Tadas sakė: “Jūs darykit kaip norit, bet aš noriu, kad klipe būtų nuoga panelė”. Nekantrus filmavimo laukimas padėjo greičiau sukurti dainą. Susirinkom, nufilmavom ir visi laimingi.

Tęsiant erotikos temą, kokia Jūsų nuomonė apie erotikos situaciją Lietuvoje? Ką apskritai manote apie lietuvių seksualumą?

- Tai kad nėra tos lietuviškos erotikos. Fotografijos entuziastai jos gal ir prasimano, bet šiaip Lietuvoj erotikos nėra, nes požiūris į moterį yra labai provincialus. Todėl ir lietuvių seksualumas yra man keistas. Labai nemėgstu paviršutiniško seksualumo, kai panelė į fasadą suinvestavusi viską ką gali, o interjeras kaip lauko tualetas. Man nėra nieko seksualesnio už originalią asmenybę.

Dar vienas bendras Jūsų bei Tado Vidmanto projektas Važiavimai tampa savotiška klasika, epizoduose išgirsti pokštai prigyja ir yra naudojami kasdieniniame bendravime, atsiranda laidos parodijų. Kaip manote, kas lėmė šio projekto sėkmę?

- Mūsų tikrumas. Mes su Tadu savaip matome pasaulį, turime stiprias savo nuomones ir mokame jas išradingai pristatyti pasauliui. Gal dar šiek tiek prideda ir žinomi žmonės ant galinės sėdynės, bet mes visada stengiamės orientuotis į pokalbio turinį.

Tinklaraščių kūrimas ir vedimas bei socialinių tinklų naudojimas Lietuvoje įgavo nenumaldomą pagreitį. Kaip manote ar šios erdvės mūsų šalyje yra tikslingai išnaudojamos? Ar teko susidurti su Algio Ramanausko bei Artūro Račo spam‘u virtualioje erdvėje ir televizijos eteryje? Kokia Jūsų nuomonė apie šitą dviejų visuomenei gerai žinomų veikėjų kivirčą?

- Neturiu nuomonės dėl jų konflikto, nes manau, kad tai nėra žinių vertas dalykas. Jų tarpusavio skirtumai ir nesutarimai yra jų asmeninis reikalas. Kaip jie juos sprendžia irgi jiems spręst. Virtuali vieša erdvė yra tas pats kas vieša reali erdvė. Pavyzdžiui parke galima pasivaikščioti, pramogauti, kalbėtis su kitais arba gali šiukšlinti, rėkauti ar puldinėti kitus. Internetas nedaro žmonių geresniais, žmonės daro žmones geresniais.

Kartą aiškindamas užsakovo, kaip visažinio poziciją su kuria neretai susiduriama produkto reklamos kūrime panaudojate žodžių junginį „lietuviško nepilnavertiškumo kompleksas“. Kalbant šiek tiek plačiau, kaip manote kada ir kaip išsivystė šis kompleksas ir ar jo įmanoma atsikratyti? Ar šis savęs menkinimas, Jūsų nuomone, yra bent kiek pagrįstas? O gal nevisavertiškumas – susikurtas kompleksas siekiant išvengti vienokios ar kitokios atsakomybės?  

- Nepilnavertiškumo kompleksas mumyse buvo priaugintas sovietinių okupantų. Neiniciatyvūs intravertai yra kaip iš baimės susitingusios avys, su jomis gali daryti kas tau patinka. Šiandieninėje Lietuvoje matau, kad nėra jokio noro šią ydą gydytis. Senoji karta vis dar gyvena susirietę rūpintojėlio pozoj ir laukia, kol kažką gaus ar galės paimti, o jauni žmonės važiuoja ten kur šviesiau. Nepilnavertiškumo kompleksas gydomas kaip alkoholizmas: pacientas turi suvokti, kad jis serga ir pokyčiams turi būti motyvuotas iš vidaus.  O gydomas jis paprastai – keliaujant. Iš pradžių po užsienį, o paskui po Lietuvą. Problemos visame pasaulyje tos pačios, tik skiriasi būdai joms spręsti.

Viename pokalbyje sakote, kad naują kūrinį pradedate nuo to, kas Jums užkliūna. Kas, be jau apdainuotų spragų mūsų visuomenėje, dar Jus erzina?

- Oi labai daug dalykų, bet visus juos vienija vienas dalykas – žmonių egocentriškumas. Kiekvienas už save bet kokia kaina. Neteigiu, kad visi tokie, bet Lietuvoje man sunku sutikti žmonių kuriais gali pasitikėti, nes žinai, kad jie laikysis savo pažado ar duoto žodžio.

Diskusijos Lietuvos politikos tema – nesibaigiančios, žiniasklaida fiksuoja kiekvieną valstybės atstovų veiksmą, o politikų pasisakymų aidai vilnyja socialiniais tinklais. Reta kuri laida apsieina be politikavimo, tačiau Jūs, regis, vengiate tiesiogiai kalbėti apie politiką ir politinę situaciją Lietuvoje. „Tavo miesto meras“ turbūt vienintelis kūrinys akivaizdžiai paliečiantis politikos temą. Ar sąmoningai lenkiate politikos temą, ar visgi politikos klausimas kuriant nėra aktualus?

- Politika yra smirdantis reikalas, todėl ir judinti šios temos nelabai mėgstu. Lietuviškos politikos problema, kad tuo užsiima žmonės be jokiu moralinių vertybių. Žmogus turi būti žmogus, o tik po to politikas. Skysta ir kontrolės sistema mūsų šalyje. Baisu, kai jau ir vaikai žino kas yra “atkatas”, kodėl miestelio infrastruktūra buvo pusiau sutvarkyta, vietinis pareigūnas statosi 3 namus viename sklype ir jokia kontroliuojanti institucija nieko dėl to nedaro. Dirbant televizijoje man tenka bendrauti su įvairiais pareigūnais ir lankytis įvairiose institucijose. Baisu kai pamatai kiek daug įvairių svarbių dėdžių neturi normalių kiaušų už save ir savo žmones pastovėti.

Pačiam teko ragauti emigranto duonos, kokia Jūsų nuomonė apie emigraciją? Ar keli metai praleisti svetur atnešė naudos?

- Mane tie propagandiniai straipsniai apie išdavikus emigrantus siutina iki negalėjimo. Sakyčiau Lietuvos darbo rinka iš esmės vis dar primena feodalizmą ir kuo glūdesnė provincija tuo labiau tai matosi. Darbdavys dažniausiai negerbia ir nevertina savo darbuotojo. Žinoma yra tokių darbuotojų, kurie visada nori tik gauti algą ir nieko nedaryti, bet tie kas nori sąžiningai dirbti ir užsidirbti čia retai gali save realizuoti. Emigracija dažnai yra protesto prieš lietuvišką darbo sistemą forma ir tai yra labai blogai. Tokiu atveju išvažiuoja ir daug žmonių, kuriems geriau likti čia. Kalbu apie tuos kvailius, kurie išvažiavę gadina Lietuvos ir jos žmonių reputaciją. Man ir pačiam teko skraidyti į Airiją ir uždarbiauti studijoms Vilniuje. Iš visų kartų kada vykau labiausiai patiko pats pirmasis, dar tais laikais, kai žmonėms reikėdavo darbo leidimų arba važiuodavo nelegaliai dirbti.

Po įstojimo į ES ir atidarius šliuzus Airiją užplūdo daug durnių ir greito pinigo ieškotojų. Vis dažniau pasigirsdavo apie įvairius lietuvių išsišokimus. Nuo tada ir supratau, kad kontingento filtravimas buvo labai geras dalykas tai pripažįsta ir patys airiai. Lietuvoje bevertė, bet užsienyje labai svarbi gera reputacija buvo nustumta į antrą vietą dėl greito pinigo. Man asmeniškai vieneri metai vienatvės kitoje kultūroje davė labai daug. Pamačiau kitokį bendravimą ir požiūrį į gyvenimą. Nustebino airiški problemų sprendimo būdai. Man asmeniškai dvylikos mėnesių atsijungimas nuo Lietuvos padėjo praplėsti akiratį ir tada dar labiau subrendau kaip asmenybė. Beje emigracija man buvo geriausias būdas išsigydyti lietuvišką nepilnavertiškumo kompleksą. Dabar dažnam šis gydymasis baigiasi emigrantiška arogancija, bet jei kvailys išvažiavo kvailiu ir lieka.

Esate pastebėjęs, jog dauguma Lietuvos žmonių laisvalaikį leidžia prie televizoriaus taip savotiškai atitolindami nuo savęs realybę. Kodėl Jūsų nuomone žmonės tiek daug laiko praleidžia įsikniaubę į televizijos bei kompiuterio ekranus ir kokius šio fenomeno pliusus bei minusus matote?

- Kad žmogus daug laiko praleidžia prie televizoriaus ar internete nėra nieko blogo. Problema yra ką jis žiūri ir kuo domisi. Šiuo metu mūsų žiniasklaidoje dominuoja neigiamas turinys taikantis į žmogaus instinktus, bet ne į protą. Išviešinti problemą gali visi, bet kalbėti apie sprendimo būdus arba daryti spaudimą kad jie būtų daromi imasi retas. Čia kaip davatkos parėkauja, kad va ten tas tą darė, bet nė viena neina ir problemos nepadeda spręsti. Todėl ir lietuvišką televiziją žiūriu retai.

Ir pabaigai, dar neišblėsus naujametinės nakties prisiminimams, 2013-ųjų metų proga paprašysiu Jūsų palinkėjimo Lietuvai.

- Labai norėčiau, kad mūsų žmonės labiau pasitikėtų savimi. Linkiu, kad ateitų suvokimas, jog mes verti ir mes galim, o ne man priklauso ir man reikia. Keliaukim, bendraukim ir aukim.

Wet Mirage – Topless Girls from Tadas Vidmantas on Vimeo.

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt