© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Be jokios abejonės, geriausiai apie viską žino patys dalyviai ir betarpiški įvykių liudininkai.Jų pirmutinė teisė yra byloti pasauliui apie susiklosčiusią dramatišką situaciją Ukrainoje ir veiksmus iš abiejų priešpriešos pusių.

Todėl jaučiu kažką panašaus į sąžinės diskomfortą, kai nieko nelaukęs pats imuosi postringauti šia tema, įvykių seką vertindamas iš tolimo ir saugaus atstumo. Žinau, kad niekam nereikia mano pasiteisinimo, tačiau vis tik pasakysiu, kad užimtumas darbe neleidžia išvykti iš Lietuvos net kelioms dienoms, o privataus žmogaus savaitgalio pasiskraidymas į Kijevą, kaip atrodo bent man, labiau primintų turisto pramogavimus nei galimybės sudalyvauti istorinių įvykių sūkuryje neatšaukiamai būtiną išnaudojimą.

Tačiau neatmeskite to, kad distancija atskirais atvejais turi savo privalumų, nes per nuotolį kai kurie momentai išryškėja dar labiau, tarsi padidintame ekrane, o stebeilijant prisispaudus nosimi – gali visai pradingti iš akiračio, tarsi užtemus tokiam ekranui.

Iš tiesų, permainingos situacijos įvykiai gali įtraukti taip, kad atsitokėti beveik nelieka laiko. Įsivaizduojame, kokia įtampa, skuba ir neapibrėžtumas dabar vyrauja sukilusios prieš valdžią Ukrainos aikštėse. Todėl ir klausiu – ar Maidano kovotojai dar atsimena savo anksčiau valdžiai keltą reikalavimą išlaisvinti iš kalėjimo J.Tymošenko, ar, pasidavę didingų įvykių savaiminei sekai, dabar jau nemato reikalo blaškyti dėmesį dėl atskiro žmogaus likimo?

Tarkime, priešstatos įkarštyje visą energiją susiurbia pats kovos azartas, susidūrimų čia ir dabar betarpiškumas. Tačiau štai stojo derybų metas, kai opozicijos lyderiai ir sukilusios liaudies patikėtiniai pateikė V.Janukovyčiui reikalavimų paketą, kur J.Tymošenkos išlaisvinimo klausimo tarsi ir nebeliko dienotvarkėje arba, jeigu ir liko, tai nukeliant į kažkelintą planą, nugrūdant į užkaborius.

Taigi ar nėra taip, kad abi derybininkų pusės dėl, žinoma, skirtingų priežasčių gali būti suinteresuota šiuo išskirtiniu metu nepraverti J.Tymošenkai kalėjimo vartų, palikti ją izoliuotą, atskirtą nuo žmonių? Nesakau, kad būtent taip, o ne kitaip yra iš tiesų, bet toks įtarimas gali prasimušti į paviršių, būti apmąstomas ir nuskambėti kaip nepatogus  klausimas opozicijos lyderiams.  Ar sakote, kad vieno žmogaus likimas nieko nereiškia prieš tautos, žmonijos, revoliucijos likimą?

Tačiau kiekvienas iš mūsų yra tik vienas žmogus, taigi kova už vieną žmogų labiausiai apsimoka net ir matematine prasme, nekalbant jau apie tokius dalykus kaip teisingumas, padorumas, žmogaus teisės ir pan. Aną kartą, koketuojant ES su V.Janukuvyčiumi, tarsi ir buvo nuspręsta vardan didesnių tikslų pamiršti to vieno žmogaus kančias, tačiau, kaip matome, toks pragmatizmas nesibaigė geruoju, niekam neatnešė nė menkiausios naudos.

Taip pat skaitykite: