Visų pirma, „Nuogas kąsnis“ yra knyga – iššūkis. Pradėjus skaityti pirmuosius puslapius greičiausiai apims dvejopo pobūdžio jausmai. Arba skaitytojas pamils šią knygą ir kartu visą jos beprotybę, arba tuoj pat pradės jos nekęsti ir nesivargins gilintis į sakiniuose tvyrantį chaosą.
Pripažinsiu, kad įmanomas ir trečias variantas – skaitytojas įsitrauks į nuoseklią vidinę kovą su „Nuogu kąsniu“ pagautas azarto, intrigos ir norėdamas įrodyti „aš galiu perskaityti šią knygą“.
Gana greitai paaiškėja, kad nėra nuoseklaus siužeto ar istorijos su moraliai pamokančia kulminacija. Taip, „Nuogame kąsnyje“ yra kitų dalykų, klausimas tik, ar skaitytojas sugebės juos atpažinti. Iš pirmo žvilgsnio taip gali ir neatrodyti, bet tai yra knyga apie gyvenimą. Apie dažnam žmogui visiškai svetimą gyvenimą. Ne tik svetimą, bet ir sveiku protu neįsivaizduojamą.
Taip, gyvenimas „Nuogame kąsnyje“ yra šlykštus, vulgarus, šokiruojantis ir negailestingas. Pabaigus skaityti dar vieną puslapį, kuriame aprašomos realios ar įsivaizduojamos pagrindinių veikėjų patirtys, nenumaldomai kyla mintis: bet juk tai neįmanoma. Mano nuomone, William‘ui Burroughs buvo nusispjaut, ar skaitytojui įvykiai šiame romane pasirodys įmanomi ar neįmanomi. Jis kaip ir knygos veikėjai žinojo, kad toks gyvenimas yra tikras. Jiems, bitnikų kartos vaikams, gyvenimas buvo eksperimentas.
Eksperimentas su savo kūnu, sąmone, fantazija ir protu. Nei Burroughs, nei kiti bitnikų kartos rašytojai tokie kaip Jack‘as Kerouacas ir Allen‘as Ginsbergas šio ekperimento ir eiliniam žmogui nesuvokiamų patirčių nesigėdijo. Jie gyvenimą-eksperimentą pavertė geriausiais kada nors parašytais romanais.
„Nuogas kąsnis“ atskleidžia gyvulišką, gėdingą, svaigulyje ir aistroje paskendusią gyvenimo pusę. Dažnas tokios gyvenimo pusės nemato ir nenori pamatyti, tačiau reikia pripažinti, kad ji egzistuoja. Taip pat reikia pripažinti, kad kiekvienas kartais nuklysta ton tamsiojon pusėn, kuri knygos veikėjams atrodo tokia sava ir natūrali.
Po kiekvienu nuostabą keliančiais žodžių junginiais suvarpytu sakiniu slepiasi kur kas gilesnė mintis, tiesiog reikia ją surasti, net jei tekstas įnirtingai priešinasi būti suprastas. Galų gale, tai knyga apie žmonių susvetimėjimą ir vienatvę – du ryškiausius kapitalizmo ir informacinių technologijų išvargintos visuomenės bruožus. Kiekvienas šią (post)modernią būtį stengiasi išgyventi savaip. „Nuogas kąsnis“ puikiai atskleidžia tokias pastangas.
Šią knygą galima palyginti su kokiu nors įmantriu delikatesu. Kažkas įstengs nuryti tik pirmą kąsnį ir susirauks pagalvojęs – „šlykštu“. Kitam „Nuogas kąsnis“ pasirodys vertas nuodėmės ir bus godžiai surytas. Ir galiausiai atsiras tokių, kurie „Nuogą kąsnį“ ragaus labai atsargiai ir iš lėto, puslapis po puslapio, bandydami šią knygą prisijaukinti, išmokti ją skaityti/skanauti. Nelieka abejonių tik dėl to, kad nieko panašaus nebūsite ragavę.
