Kodėl taip gerai matome tai ko neturime ir nematome to ką jau turime?
Atrodo, jog kai kurie žmonės turi ypatingai stabilų neigiamą požiūrį į aplinkinį pasaulį ir jam pagrįsti argumentų suranda pačiais išmoningiausiais būdais. Gal būt tai kažkas panašaus į psichikos fenomeną vadinamą išmoktu bejėgiškumu?
Neigiama informacija svarbesnė?
Ryškesnis neigiamų dalykų matymas pasireškia ne tik tokiose situacijose ir greičiausiai būdingas daugeliui žmonių. Turbūt kiekvienas daug lengviau išvardintų dešimt neigiamų sutuoktinio būdo savybių nei penkias teigiamas (na, nebent medaus mėnuo dar neįpusėjo). Gal būt taip yra todėl, kad evoliucijos kelyje išliko tie, kurie pirmiau ir stipriau reaguoja į neigiamus dirgiklius. O tai kas teigiama labai greitai priimame kaip savaime suprantamą, kaip orą kuriuo kvėpuojame. Na, ką aiškiau pajusime, jei ragaujant kažką labai skanaus mums bakstelės adata į “minkštą vietą”? Ryškesnis reagavimas į neigiamus dirgiklius padėjo žmonėms išlikti kaip rūšiai, o sugebėjimas abstrakčiai suvokti teigiamus dalykus ir sąmoningai jais džiaugtis, greičiausiai iš vis būdingas tik žmogui, ir tai jį skiria nuo gyvūnų. Nes jis reikalauja sąmoningo suvokimo ir abstraktaus lyginimo su menama kita situacija, kur vieno ar kito teigiamo faktoriaus gali ir nebūti. (manau vieną gražią rudens dieną, prisėsti ir pasidžiaugti, jog žiemai pasiruošė pakankamai atsargų, burundukas ar voverytė, gali tik pasakoje ar animaciniame filme, bet ne tikroje gamtoje. O žmogus gali, nors ir ne kiekvienas)
Stipresnė ir aktyvesnė reakcija į neigiamus dirgiklius labai pasiteisina žemesnio lygio organizmų atveju (gyvūnai) kai į dirgiklius reaguojama iš kart ir nėra abstraktaus mąstymo apie praeitį, dabartį ir ateitį. T.y. kai nėra užsiciklinusio menamų (buvusių ar būsimų) neigiamų dirgiklių gromulavimo mintyse, nevedančio į konkrečius veiksmus čia ir dabar.
Daugiausia problemų tame, jog reagavimo modelis, evoliucijos eigoje labai gerai pasiteisinęs refleksinio reagavimo lygmenyje, kaip atavizmas, išlieka abstraktaus aplinkos ir savęs vertinimo sistemoje ir daugeliui žmonių gerokai nuodija gyvenimą.
Kita vertus dėmesio koncentravimas ties neigiamais būties aspektais, kaip ir kiekvienas psichikos fenomenas, turi ne tik neigiamų, bet ir teigiamų pasekmių.
Nepasitenkinimas, neatsipalaidavimas, nepanirimas į esamos būties nirvaną yra pagrindinis progreso variklis tiek atskiro žmogaus, tiek tautos, tiek civilizacijos ar visos žmonijos mastu.
Problemos – pergalės ciklas
Bendruoju atveju valingą veiklą inicijuoja nesitenkinimas esama padėtimi. (netgi pats žmogaus gyvenimas paprastai prasideda nepasitenkinimo išreiškimu garsiai rėkiant).
Kitas žingsnis – tai jėgų, bei galimybių pakeisti netenkinančią padėtį įvertinimas (įskaitant realistišką vertinimą ar turimus resursus verta aukoti būtent tos problemos sprendimui).
Toliau seka strategijos rengimas ir sėkmingas (arba ne) jos įgyvendinimas.
(Tai ką prarandame ir gauname patyrę nesėkmę – tema verta atskiro teksto, todėl čia nesiplėsiu).
Sėkmės atveju, labai svarbus sekantis momentas: ar žmogus sugeba pasidžiaugti tuo kas pasiekta, įsiminti ir inkaruoti tą būseną?
Pasidžiaugus sėkme (kai mūsų savimonė naują būtį jau adaptuoja ir priima kaip savaime suprantamą), prasideda kitas nepasitenkinimo, strategijos kūrimo ir jos įgyvendinimo ciklas.
Šioje schemoje yra vietos ir nepasitenkinimui, ir džiaugsmui, ir pesimizmui ir optimizmui. Manau visi šie jausmai sveikam žmogui būdingi ir reikalingi. Jų negalima priešpastatyti vienas kitam, kaip negalime kelti klausimo kas svarbiau žmogui – atkaklus darbas ar miegas? Gyvenime reikia visko. Tačiau atrodo kartais kažko yra aiškiai per daug arba žmonės savo nepasitenkinimą nukreipia į dalykus kurių pakeisti visiškai neturi galimybių (arba jos nykstamai mažos). Na, galime be galo piktintis ir sielvartauti, kad lietuviškos žiemos daug šaltesnės ir ilgesnės nei ispaniškos ir mums brangiai kainuoja būsto šildymas, šilti rūbai, batai ir t.t. Arba, kad Lietuvoje algos mažesnės nei Airijoje, arba kad mūsų valdininkai ir politikai labiau savanaudžiai nei vokiečių ir t.t.
Kartais turime atvejį kai į bendrą krūvą suplakami nuo mūsų priklausantys bei nepriklausantys dalykai ir gyvenimo moto tampa šūkis „viskas blogai, o toliau bus dar blogiau ir nieko čia nepakeisi“ (išmoktas bejėgiškumas)
Abiem aukščiau paminėtais atvejais turime neproduktyvų, gyvenimą nuodijantį pesimizmą, kurio teigiamų pusių nesugebu įžiūrėti. Na, gal tokia pozicija padeda žmonėms pateisinti save ir paaiškinti kodėl jie neturi gyvenime to „ko yra verti“ bei perkelti atsakomybę už savo likimą ant valdžios, politikų, darbdavių, žydų, imperialistų, tarptautinio masonų suokalbio ir t.t.
Konstruktyvaus nepasitenkinimo ir „užmigimo ant laurų“ pusiausvyra
Konstruktyvus nepasitenkinimas tuo kaip yra dabar, gimdo idėjas kaip norėtume kad būtų, neleidžia „užmigti ant laurų“. Tai jis mobilizuoja mūsų jėgas tam, kad ryžtumės valingai ir tikslingai keisti save ir pasaulį.
Tačiau kuo man atrodo nepriimtinas pernelyg intensyvus konstruktyvus nepasitenkinimas? Iš tikro, nesitenkinantis esama padėtimi žmogus, per gyvenimą, gali labai daug pasiekti materialia prasme. Bet galiausiai turės numirti lygiai taip pat kaip ir tas, kuris pasiekė mažiau (o gal netgi bus infarkto nutrenktas „pačiame jėgų žydėjime“). Aišku, galima tikėtis, jog jis sudarys žymiai geresnes startines sąlygas savo vaikams (išsilavinimas, pradinis kapitalas, įdirbis ir t.t.), tačiau visi žinome, kad kartais poveikis būna priešingas – vaikučiai neturi motyvacijos augimui (nes pernelyg sudėtinga iš esmės pagerinti jau pasiektą padėtį) ir „prašvilpia tėvo dvarus“ tuo pačiu sugriaudami savo ir aplinkinių gyvenimus.
„Ir varge, ir džiaugsme. Ir laimėje, ir nelaimėje“ – tai žodžiai iš santuokos ceremonijos. Jie nusako būsimą jaunavedžių gyvenimą. Ką bendro jie turi su tema?
Rimta problema yra tame, jog „konstruktyviai nesitenkinantis esama padėtimi žmogus“ visą savo gyvenimą nugyvens „varge ir nelaimėje“, nes „džiaugsme ir laimėje“ gyvename tik tais retais (na, kai kas gal dažnesniais) gyvenimo momentais kai negalvojame kaip galėtų būti dar geriau, nelyginame savęs su kitais. O sugebame pasidžiaugti tuo ką jau pavyko nuveikti, tuo kas yra čia ir dabar.
Diametrialiai priešingas hipertrofuotam konstruktyviam nepasitenkinimui būtų „užmigimas ant laurų“ arba pernelyg užtrukęs džiaugsmas ir pasitenkinimas jau pasiektais rezultatais.
Nors kartais labai norėtume laimės paukštę sugauti ir amžinai lakyti rankoje, bet tai nerealu. Nemanau jog galime cheminėmis, meditacinėmis ar filosofinėmis priemonėmis išlaikyti žmogų pastovioje džiaugsmo ir laimės nirvanoje. To ir nereikia. Svarbiausia sugebėti pasidžiaugti pasiekus savo tikslus bent „iki vidurnakčio“ .
Pesimizmo reikšmė vertinant tikslus ir resursus
Dar keletas žodžių apie sveiką pesimizmą arba skepticizmą. Gyvenimas kiekvieną akimirką mums pateikia daugybę galimybių iš kurių reikia rinktis vieną, labiausiai svarbią, nes dažniausiai suteikdami prioritetą vienam projektui ar žmogui, mes turime atsisakyti kitų alternatyvų.
Nieko blogo jei sveikas skepticizmas padeda neįsivelti į abejotinos vertės projektus, nes priešingu atveju, atsiradus geresnei galimybei, kartais neturime laisvų resursų ir negalime ja pasinaudoti (arba įnikę į kitus darbus, jos net nepastebime). Manau apie kai kurių darbų atsisakymą yra geras rusiškas posakis – „Igra nestoit sveč“ (žaidimas nevertas žvakių (rus.)).
Žmonės, stokojantys šio sveiko skepticizmo stengiasi „padaryti viską“ . Ta prasme, jog jie kilus bet kokiai minčiai stengiasi ją kuo greičiau įgyvendinti nė nesusimastydami nei ką, nei kodėl jie dirba. Gal būt apie juos sakoma: „Kokie darbštūs žmonės. Dirba nesudėdami rankų nuo tamsos iki tamsos ir taip prastai gyvena. Nėra teisybės ant svieto“.
Pernelyg aktyvus darbas ir energingas tikslo siekimas dažnai trukdo pastebėti kitas galimybes bei kitus būdus pasiekti tą patį ar netgi kitus, vertesnius, tikslus.
Priešinga šiam perdėtam aktyvumui, būtų hipertrofuotas skepticizmas, kai „nieko neverta daryti“. Geriausias vaistas nuo tokio pernelyg didelio skepticizmo – bado dieta, bet jei tokį skeptiką maitina ir išlaiko sutuoktinis, tėvai ar valstybė, tokia „kūrybinė pauzė“ gali tęstis labai ilgai.
Pozityvaus mąstymo nauda (ir žala?)
Realiame gyvenime mes vykdome daugybę persidengiančių projektų. Vieni iš jų labiau sėkmingi, kiti – mažiau. Dar mus liūdina, bei džiugina daugybė įvykių vykstančių be mūsų valios ir įsikišimo. Globalūs ciklai (šeimos kūrimo ir vaikų užauginimo, karjeros siekimo, namo statybos) savyje turi daugybę smulkesnių projektų. Gyvenimą sudaro daugybė nepasitenkinimų, planų, darbo juos įgyvendinat ir sėkmės bei nesėkmių akimirkų. Todėl praktiškai bet kuriuo mementu mes galime džiaugtis, kad pavyko kažką sėkmingai nuveikti, kurti ir sverti strategijas arba pergyventi dėl problemų, kurių dar neišsprendėme.
Mes ir mus supantys žmonės nevienodi: vieni gal daugiau linkę pastebėti dalykus sukeliančius konstruktyvų nepasitenkinimą, kiti – „pasnausti ant laurų“. Vieni mums atrodo beviltiški niurzgaliai ir pesimistai, kiti prisisvaigę optimistai ir vargu ar kas gali pasakyti kur yra norma ir kokį požiūrį į gyvenimą būtina ugdytis. Gal būt yra teisingas pasakymas, kad „visokių yra, visokių ir reikia“. Manau labai gerai jei žmogus kartais sugeba disocijuotai pažvelgti į save ir savo aplinką ir suprasti kuo ir kodėl jis džiaugiasi ar yra nepatenkintas. Ir jei jis save bei savo jausmus suvokia adekvačiai ir jie jam yra priimtini – tai viskas puiku.
Reklama: reduktoriai-motoreduktoriai
