Pasaulio suvokimo paradoksai

Paskelbė: Data: 2012-09-03 10:07

Spausdinti | Komentarai

Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Mes visi gyvename savo fantazijų pasaulyje, tačiau dauguma žmonių to nesuvokia. Niekas nepažysta pasaulio, koks jis iš tiesų yra. Kiekvienas žmogus visiškus savo prasimanymus kartais vadina tikrove. Bet aš žinau, kad gyvenu fantazijų pasaulyje. Ir man taip daug labiau patinka. Aš pykstu dėl visko, kas trikdo šį mano požiūrį.

Federico Fellini

Ne visos NLP (neurolingvistinio programavimo) tiesos ir metodai man yra priimtini, tačiau žmogaus pasaulio suvokimo žemėlapių ir filtrų konstruktas, manau, yra teisingas ir labai aiškiai apibrėžia daugelyje psichologijos teorijų esančią mintį, jog pasaulį kiekvienas žmogus mato kiek kitaip.

„Fundamentalus NLP elementas yra tai, kad žmogus patiria ne tikrąjį pasaulį toks koks jis yra. Žmogus operuoja stipriai filtruojančiais vidiniais proto žemėlapiais, taip kurdamas vidinį išorinio pasaulio vaizdą. Kiekvieno žmogaus vidinis žemėlapis yra tik dalinė subjektyvi išorinio pasaulio prezentacija. Žmogaus pasaulio žemėlapis yra formuojamas interpretuojant informaciją, kuri ateina per 5 jutiminius kanalus, vėliau ši informacija “koduojama” panaudojant kalbą ir žodžius. Proto žemėlapiai yra tik subjektyvi interpretacija, o interpretacija nėra tiksli. Filtravimo sistema, esanti žmogaus proto žemėlapių dalis, nusako žmogaus pasirinkimo galimybių spektrą“. (Iš straipsnio apie NLP. Daiva Kriugiškytė. www.success.lt)

Visų pirma norėčiau pateikti keletą istorijų iliustruojančių aplinkinio pasaulio matymo selektyvumą. Kaip sakoma – staliui visas pasaulis padarytas iš medžio.

Pirmoji istorija apie tai kaip prieš 20 metų padėjau savo grupės draugui pirkti bortinį UAZ automobilį. Tai toks mažas, kariška chaki spalva dažytas, sunkvežimiukas, UAZ automobilio bazėje. Daugiau UAZ tarybiniais laikais sutikdavome kaip greitosios pagalbos automobilius, aptarnaujančius kaimo vietoves ar milicijos tarnybines mašinas, dar vadinamas „ožiu“. Bet tai buvo keleivinės, autobusėlio tipo versijos, o sunkvežimiukų ir sovietmečiu nebuvo daug. Draugui to UAZ prisireikė, nes kaime gyvenantis tėvas jau nepajėgė suvaldyti arklio, o be transporto ūkiškai gyventi sudėtinga.

Peržiūrėję skelbimus radome keletą dominančių variantų. Po neilgų derybų vieną iš jų nupirkome Palemone, prie Kauno. Dar padėjau tą sunkvežimį parvairuoti į Molėtų rajoną. Po šio epizodo gal du ar tris metus vis kur nors pastebėdavau važiuojantį ar stovintį UAZ sunkvežimiuką, nors iki to pirkimo atrodė, jog tokių mašinų Lietuvoje jau seniai nebeliko.

Antroji istorija kiek ilgesnė ir jos efektas truko gal netgi dešimtį metų. O buvo taip.

Atgimimo laikais teko būti vieno iš LR Aukščiausios Tarybos deputatų (Atkuriamojo Seimo narių) padėjėju – sekretoriumi. Mano vadovas keletą kartų organizavo visų savo apygardos rinkėjų pasveikinimus su Kalėdomis ir Vasario 16- tąja. Teko ieškoti gražių žodžių tekstui, spausdinti atvirukus, po to dėlioti juos į vokus ir juos pačiam išmėtyti į rinkėjų pašto dėžutes. Mieste pasiėmiau du didelius plastikinius maišus – ir pirmyn per daugiabučių laiptines. O kaimo vietovėje viskas buvo kiek sudėtingiau: mano šefas (jis kartu buvo ir gamyklos direktorius) davė mikroautobusą „Latviją“ su vairuotoju ir mes su juo važinėjom po kaimus. Kur tik pamatydavom mėlynas pašto dėžutes, sustodavom ir aš bėgdavau sumesti ten sveikinimus. Taigi, po šių „sveikinimų“ dar dešimt metų, važiuodamas per Lietuvą, kiekviename kaime iš karto pastebėdavau tas mėlynas pašto dėžutes (pastaruoju metu šis efektas kiek išblėso).

Remiantis šiomis istorijomis, galima sakyti, jog žmogaus pasąmonė, pasiremdama ankstesne patirtimi, rodo tai, ką turėtume pamatyti. T.y. tai, kas sekant iš ankstesnės patirties pozicijų, gali būti naudinga arba pavojinga, ar atitinka dabartinį kontekstą. Kaip viena pažįstama sakė: „Kai laukiausi, aplinkui mačiau daugybę nėščių moterų, o dabar kažkaip tiek daug jų nepastebiu“.

Mūsų aplinkinio pasaulio suvokimas yra labai ribotas ir tai rodo ne tik šios istorijos. Prieš keletą metų psichologas Gintaras Chomentauskas panašios temos seminare rodė video klipą, kur vyriškis su moteriške dėlioja kortas ant stalo, paskui išrenka vieną kortą ir ją vėl įdeda į kaladę. Po to, apvertus kortas ant stalo, matyti, jog vienos kortos nugarėlė visai kitos spalvos. Pažiūrėjus tą dalį klipuko, vedantysis klausė, kas pastebėjo kokius nors pasikeitimus. Skirtingos spalvos nugarėlę pastebėjo dauguma. Kažkas dar pastebėjo, jog pasikeitė stalo spalva. Po to klipuką rodė toliau. Tiksliau tą pačią situaciją nuo pradžios, tik filmuotą kita kamera iš šono. Čia galėjome pamatyti tokį vaizdą. Kai pirmoji kamera rodo kortas stambiu planu, tada moteriškė nutraukia nuo stalo vieną staltiesę ir stalas iš mėlyno tampa žaliu. O, kai pirma kamera filmuojamas stalas ir kortos, tada vyriškis nutraukia fono drapiruotę ir jo spalva pasikeičia. Analogiškai pasikeičia dalyvių aprangos spalva ir paimamos kitos spalvos kortos. Ir įdomiausia tai, jog iš penkiasdešimties seminaro dalyvių praktiškai niekas nepastebėjo šių pasikeitimų. Tai ką kalbėti apie tai, jog mes tikrai matome realų aplinkinį pasaulį?

Kodėl gyvenime mes nematome ar nesuvokiame „VISKO“, kas vyksta aplink mus? Spėju, jog visi mūsų gyvenimo fenomenai dažniausiai turi rimtas, juos pateisinančias, priežastis.

Čia norėčiau įkelti citatą apie suvokimo mechanizmus iš Aldous Huxley knygos „Suvokimo durys“:

„… sutinku su garsiuoju Kembridžo profesoriumi, daktaru C. D. Broad, teigiančiu, esą „būtų teisinga daug rimčiau, negu buvome lig šiol linkę, apsvarstyti teoriją, kurią A. Bergson pateikė nagrinėdamas atmintį ir pojūtinę percepciją. Siūloma teorija, kad smegenų, nervų sistemos ir jutimo organų funkcija yra daugiausi atmetamojo, bet ne produktyvaus pobūdžio. Kiekvienas žmogus, kiekvieną minutę gali prisiminti viską, kas jam kada nors atsitiko, ir suvokti viską, kas vyksta visoje visatoje. Smegenų ir nervų sistemos funkcija yra apsaugoti mus, kad mūsų nepriblokštų ir nesupainiotų šios daugiausia nenaudingos ir nereikšmingos žinios, jie užkerta kelią didumai to, ką mes antraip kiekvienu momentu suvoktume ar prisimintume, ir palieka tik tą mažą ir ypatingai atrinktą dalį, kuri, tikėtina, praktiniu požiūriu yra naudinga“. Pagal tokią teoriją kiekvienas mūsų potencialiai yra Didžioji Sąmonė. Tačiau tiek, kiek esame gyvūnai, mūsų reikalas yra išlikimas bet kokia kaina. Kad būtų užtikrinta biologinio išlikimo galimybė, Didžioji sąmonė turi būti praleista pro redukuojančią smegenų ir nervų sistemos sklendę. Taigi kitame gale išvarva tik niekingi lašai tos sąmonės, kuri padės mums išgyventi konkrečiai šioje planetoje.“ (p. 20)

Man nėra priimtina mintis, kad „Kiekvienas žmogus, kiekvieną minutę gali … suvokti viską, kas vyksta visoje visatoje“, arba „Didžiosios Sąmonės“ konstruktas, tačiau mintis, kad mūsų sąmonės “funkcija yra daugiausi atmetamojo, bet ne produktyvaus pobūdžio“, atrodo visai racionali. Kaip ir paaiškinimas, kodėl taip yra – „Kad būtų užtikrinta biologinio išlikimo galimybė“ ir tai „padės mums išgyventi konkrečiai šioje planetoje“.

Gal būt mes galime tam tikrais pratimais ar cheminėmis priemonėmis išplėsti savo pasaulio suvokimo ribas (ir pastebėti daug daugiau, gal net visus dalykus, vykstančius aplink mus), bet kaip tai atsilieptų mūsų kasdieniniam gyvenimui? Ar mes, dėl užplūdusios informacijos, netaptume šizofrenikais?

Šiuo atveju galima sakyti, jog pasaulio matymo ir suvokimo selektyvumas auga, mums pasirenkant svarbesnius tikslus ir didėjant motyvacijai juos pasiekti. Žmogus, apsėstas grandiozinės idėjos, aplinkui mato tik tai, kas gali padėti ją įgyvendinti ir tai, kas gali būti potencialiais trukdžių šaltiniais. Visa kita lieka nereikšmingame fone.

Kitas labai įdomus pasaulio matymo ir suvokimo fenomenas – tai tikrovės pakeitimas. Jį norėčiau iliustruoti dviem istorijom.

Pirmoji istorija nutiko dar tarybiniais laikais, 1983 metais pabaigus KPI Automatikos fakultetą. Visi kurso vyrukai turėjom trijų mėnesių karinę stovyklą sovietinės armijos ryšininkų batalione Tauruose, prie Tauragės. Savaitgaliais kartais gaudavome leidimą parvykti namo į Kauną, kartais išleisdavo tik į Tauragę, o kartais iš vis niekur neleisdavo. Vieną savaitgalį gavau leidimą tik į Tauragę, o mano buvęs klasės ir kurso draugas Gintas – Kaunan. Jis tuomet jau turėjo „Žigulį“ ir buvo su juo atvažiavęs į Taurus. Sutarėm, kad jis mane tuo „žiguliuku“ ir uniformuotą parveš į Kauną, o sekmadienio vakare – atgal į Taurus. Tačiau su juo užsimanė važiuoti vienas iš karininkų, tad, kiek pajuokavę apie važiavimą bagažinėje, nusprendėme, jog tas planas žlugo. Jie su karininku išvažiavo su mašina, o aš iš paskos patraukiau pakeleivingomis mašinomis. Prie Kryžkalnio pavyko pasigauti didelį sunkvežimį (dabartiniais terminais vadinamą „furą“), važiuojantį į Kauną. Tačiau kiek pavažiavus, sunkvežimiui nuleido padangą. Mes sustojome pakelėje prie miškelio ir vairuotojas pradėjo ją keisti. Aš norėjau jam padėti, bet pagalvojau, kad galiu išsitepti uniformą. Tada viršutinę dalį nusirengiau ir, pasiėmęs kažkokį geležį, ėjau jam į pagalbą. Tuo metu, pakeleivinga mašina pro šalį prašvilpė dar keli iš paskos važiavę kurso draugai.

Pasibaigus savaitgaliui ir visiems susirinkus stovykloje, jie apie šį matytą epizodą pasakojo maždaug taip. „Lekiam Žemaičių plentu į Kauną. Žiūrim, prie miškelio stovi „fura“, o Pranevičius, iki pusės nuogas, su „montiruote“ rankoje, aplink ją vaikosi vairuotoją“. Gal būt taip jie pamatė šią situaciją, gal šiaip pajuokavo. Įdomiausia, kad praėjus porai savaičių, kai mes su tuo pačiu Gintu šnekėjom apie važiavimus namo, jis sako: „Na, atsimeni, tada kai aš važiavau namo, ir mačiau kaip tu apie „furą“ su „montiruote“ vaikeisi vairuotoją…“. „Bet gi tu to nematei“,- sakau aš. „Kaip nemačiau? Taigi pats savo akimis mačiau. Kaip dabar tave kad matau“. „Pagalvok,- sakau,- tu išvažiavai iš ryto su savo „Žiguliu“, o aš iš paskos išvažiavau pakeleivingomis mašinomis. Kol aš nusigavau iki Kryžkalnio, o juo labiau iki to miškelio, tu jau greičiausiai buvai Kaune. Kaip tu galėjai mane matyti?“ Kiek pagalvojęs, jis sako: „Iš tikro, negalėjau matyti, bet taip atrodo, jog viską kuo aiškiausiai mačiau savo akimis“.

Ką gi, matyt, kitų kurso draugų pasakojimas buvo labai emocionalus ir įtaigus.

Kita istorija nutiko ne man. Ją pasakojo psichologas Zenonas Streikus:

„Persitvarkymo“ laikais, Lietuvos psichologų draugijos kvietimu, skaityti paskaitų, į Lietuvą atvyko kolegė iš Šveicarijos. Pasitikti viešnios nuvyko keletas draugijos narių. Sukrovė jos lagaminus į „Žiguli“ markės taksi ir nudardėjo į viešbutį. Tik išsikrovus lagaminus ir taksi nuvažiavus, viešnia apsižiūrėjo, jog automobilyje liko jos rankinė su pinigais, bilietais ir dokumentais. Situacija tapo ekstremali. To taksi buvo ieškoma visais būdais. Netgi per radiją transliavo skelbimą, jog raudoname taksi „žiguliuke“ liko rankinė su svarbiais dokumentais. Neužilgo taksistas atsirado, grąžino rankinę su visu turtu ir kas įdomiausia – pasirodo, jog tas taksi buvo ne raudonas, bet BALTAS. „Nežinau kodėl visi buvo įsitikinę, jog automobilis buvo raudonos spalvos, gal sumaištyje kažkas pirmas taip pasakė ir kitiems tai užsifiksavo“- sakė Z. Streikus.

Gal būt šiuo atveju irgi galima teigti, jog neteisingą suvokimą įtakojo įtampa ir emocijos.

Taigi, jei kada nors kažkas jus bandys įtikinti, kad juoda tai yra balta – neskubėkite to žmogaus pasmerkti ir nuginčyti. Gal tai jūs klystate, kaip kažkada suklydo netgi trys garbingi psichologai, manydami, jog balta mašina buvo raudonos spalvos.

Trečias suvokimo fenomenas, kurį iliustruojančią istoriją noriu papasakoti – tai atminties selektyvumas, arba kaip jį pavadino dar Sigmund Freud – išstūmimas.

Prieš keletą metų, spūstyje prie mokyklos rūbinės, jaunėlei dukrai, vienas nedorėlis, buvo padegęs plaukus. Išgąsčio, pykčio ir kitų emocijų buvo daug, tačiau kirpykloje kiek pataisius šukuoseną, pasirodė jog pasekmės nebuvo labai tragiškos. Kiek vėliau apie šį nutikimą ir apie tai, kad tarp vaikų dažnai pasitaiko visokių neapgalvotų poelgių, kalbėjausi telefonu su mokyklos direktore. „Žinote, – sako ji, – aš pati pirmoje klasėje esu nukirpusi savo klasės draugei vieną kasą. Nes ji labai tomis kasomis didžiavosi ir maivėsi prieš visą klasę. Aš pasigriebiau dideles žirkles ir tik čirkšt… Bet, kas įdomiausia, aš pati tos istorijos neatsimenu. Man ją pasakojo tėvai“.

Tuomet jos klausydamas, dar pagalvojau, jog ta istorija tikrai ne tokia jau eilinė, kad žmogus ją paprasčiausiai užmirštų. Matyt direktorei ją tiesiogiai prisiminti trukdo jos profesija bei dabartinės pareigos, kai kas dieną tenka spręsti panašių mokyklos vaikų išdaigų klausimus. Dabar manau, jog tai galima apibendrinti dar plačiau. Vienas iš faktorių, sukuriančių mūsų pasaulio suvokimo filtrus – tai mūsų socialiniai vaidmenys, grubiau vadinami kaukėmis, o K. Jung pasekėjų dar vadinami Persona. Jie socialiai nepriimtinus mūsų jausmus, išgyvenimus ir prisiminimus, nustumia į pasąmonę (arba Šešėlį, pagal K. Jung).

Manau, tai tie socialiniai vaidmenys ir jų sąlygoti suvokimo bei atminties filtrai, sukuria daugybę situacijų, maitinančių ištisą anekdotų žanrą. Pvz.: „Dukrele, tau dar tik 15 metų, o jau šlaistaisi su bernais. Vakar grįžai taip vėlai, kad netgi pamiršai mane pasveikinti trisdešimtojo gimtadienio proga“. Arba anekdotinė situacija apie tai kaip tėvas iškaršė sūnui kailį, neapsižiūrėjęs, jog tas pakišo jam jo paties septintos klasės pažymių knygelę, rastą palėpėje.

Dar vieną realybės suvokimo paradoksą pavadinčiau „periferiniu suvokimu“: analogiškai „periferiniam matymui“, kai mes „akies krašteliu“ matome objektus į kuriuos einamuoju momentu nesame sufokusavę dėmesio.

Šį fenomeną iliustruojanti istorija nutiko besimokant paskutiniame instituto kurse. Jau buvau vedęs ir su tame pačiame kurse besimokančia žmona auginome pirmąją dukrą. Mokslų nenutraukėme nei vienas, ir nors vaiką auginti padėjo tėvai, paskaitų ir egzaminų sukūryje, vystyklai kartais likdavo neskalbti po kelias dienas. Tada pirmąsyk teko užuosti amoniako kvapą ir supratau, jog jis atsiranda iš šlapimo.

Vyresnis žmonos brolis, skirtingai nei mes – „be penkių minučių inžinieriai“, buvo statybininkas, linkęs padraugauti su taurele ir, mano nuomone, kartais nusifantazuojantis.

 Tąsyk, svečiuodamiesi pas uošvienę jį radome kuopiantį lauko tualetą. „Velnias – sako jis -  negaliu dirbti. Amoniakas tiesiog graužia akis“. Na čia aš ir parodžiau savo inžinieriaus išmintį: „Taigi amoniakais ir atsiranda iš š… Jonavoje visas fabrikas stovi, kuris iš š… gamina amoniaką“. Šioje vietoje pageriantis statybininkas tapo aiškiai pranašesnis už būsimą inžinierių: „Na, tu čia švogerėli ir užlenkei“, pasakė jis.

 Tada iš karto prisiminiau, kad jis gyvena Jonavoje, dirba Chemijos statybos treste ir pats dalyvavo statant Jonavos Azotinių trąšų gamyklą. Ir iš tikro, iš kur gi paimti tiek š…, jei amoniako ten per metus gaminama šimtai tūkstančių tonų.

Taigi, konkrečiai pagalvojęs apie tai, iš kart supratau, jog amoniakas atsiranda ne tik iš šlapimo, bet, kol tas klausimas neiškilo, „periferiniame suvokime“ turėjau būtent tokią nuomonę. Ne tik iš šio atvejo galiu daryti išvadą, jog dažnai apie tuos klausimus, su kuriais tiesiogiai netenka susidurti, žmonės kartais turi labai originalų „perferinį suvokimą“, nes greičiausiai žmogaus psichika taip surėdyta, jog mes negalim neturėti kažkokios savo nuomonės apie įvykius ar reiškinius, jei jau bent kiek žinome apie jų egzistavimą. Bent jau žmonių, sugebančių pasakyti „aš nežinau“ arba „aš tuo klausimu neturiu nuomonės“ yra ne tiek jau ir daug.

Čia iškyla labai svarbus klausimas: kiek lengvai žmogus, paaiškėjus naujems faktams ar atkreipus dėmesį į šio „periferinio suvokimo“ absurdiškumą, gali pakeisti nuomonę?

Pamenu kaip kartą mano uošvis, kalbant kažką apie jūrines valstybių sienas, pradėjo aiškinti, jog už 3 ar 5 km. nuo kranto, ties teritorinių vandenų riba yra išdėstyti plūdurai ir ant jų budi pasieniečiai (matyt taip jis savo „periferiniu suvokimu“ matė valstybės jūrinę sieną). Tuo metu aš domėjausi buriavimu, buvau jachta plaukęs iš Klaipėdos į Gdynę Lenkijoje, audros metu gerokai „pašėręs menkes“ ir supratau, jog tai totali nesąmonė, ir jūros siena saugoma visai kitokiais būdais, bet, pabandęs, įsitikinau, kad tokios uošvio nuomonės pakeisti nesugebėsiu.

Manau nieko baisaus jei kartais kiek prisfantazuojame, bet svarbiausia, kad kompiuteris „po kepure“ sugebėtų priimti naują informaciją ir naujai suvokti vieną ar kitą klausimą. Dar geriau kai galime leisti sau kažko nežinoti, nors tai labai retas reiškinys. Na, kiek kartų, su draugais kalbant pvz. apie Lietuvos politikus, esate girdėjęs panašią frazę: „Aš to žmogaus asmeniškai nepažystu. Esu matęs tik žiniasklaidos pateikiamą jo įvaizdį. Nebent galiu pasakyti, jog kai kurie masinių informacijos priemonių pateikiami jo gyvenimo ir elgesio faktai man nepriimtini (arba atrodo visai priimtini)“?

Apibendrinant galima pasakyti, jog mes niekada nesugebėsime matyti visiškai „realaus“ ar „tikro“ aplinkos vaizdo. Lygiai taip pat niekada nepajėgsime pasaulio suvokti visiškai taip pat, kaip jį suvokia kitas žmogus. Tačiau svarbiausia suprasti ir sutikti, kad kiekvienas žmogus tuos pačius reiškinius mato ir įprasmina kiek skirtingai ir, kiekvieno kito požiūriu, jo pasaulio matymas yra tiek pat teisingas, kaip mūsų požiūriu – mūsų pasaulio matymas (na, gal išskyrus ribinius, liguistus atvejus).

Šioje vietoje norėčiau įterpti citatą iš Rolo Mėjaus knygos „Meilė ir valia“ nors kontekstas ten buvo ne tik apie pasaulio suvokimą:

„Tavo paties įsitikinimai visuomet turės aklumo ir iškraipymo elementą; pati didžiausia iliuzija yra gyventi išdidžiai tikint, kad tu neturi iliuzijų. Kai kurie mokslininkai mano, kad pirminė senovės graikų frazė „pažink save“ reiškia „Žinok, kad esi tik žmogus“.< …> Moralinė problema yra nepaliaujamos pastangos rasti savo pažiūras ir tuo pat metu pripažinti, kad jose visuomet bus  tam tikras savęs išaukštinimo ir iškraipymo elementas“

(p. 194-195) RolloMay, Meilė ir valia, Vaga, Vilnius 2010.

Pripažinus teisę kitam savaip matyti ir vertinti tai, kas vyksta aplink mus, prapuola daugelio tuščių ginčų ir bereikalingos konfrontacijos šaltinis. Gal būt lieka mažiau įtarimų, kad kiti meluoja ar bando mus apgauti. Nors tai, kad žmonės skirtingai mato ir suvokia pasaulį, dar nereiškia, jog jie visada kalba tai ką galvoja. Tai, kad negalim patirti tapačios ir absoliučiai realios tikrovės, dar nereiškia, jog tiesos ir melo sąvokos praranda prasmę. Meluojama tada, kai žodžiai skiriasi nuo mūsų minčių. Gal apie tai sakė Budha:

„TAI KUO TIKI, IR YRA TIESA“

Reklama: http://www.vilniauspadangos.lt/

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt