Ko gero, joks kitas žanras Amerikoje nepatyrė tokių transformacijų, kaip kinas apie gangsterius. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Didžiosios ekonominės depresijos pagimdytuose filmuose gangsteriu pramintas ir elegantiškai pasipuošęs banditas iš karto tapo bene svarbiausiu JAV kino herojumi, užtemdęs kitus amerikietiškos mitologijos personažus.
Gangsteris visuomet buvo narsuolio ir veiklaus žmogaus sinonimas. Tik pirmuose filmuose apie šalies bėdomis įžūliai besinaudojančius ir sau pasakiškus turtus kraunančius banditus šie įstatymų pažeidėjai ir žudikai buvo vadinami „Tautos gėda“ (tokia paantraštė 1932 –aisiais puošė filmo „Žmogus su randu“ pradinius titrus). Tačiau labai greitai gangsterius ėmė vaidinti patys garsiausi Holivudo artistai, atidavę jiems visą savo žavesį ir pakeitę visuomenės nuomonę.
Kokių tik gangsterių nesame matę amerikietiškame kine! Holivudas per daugelį dešimtmečių plataus spektro spalvomis nutapė neaprėpiamą šios profesijos žmonių tipažą – „Sausojo įstatymo“ laikų didvyriai, stulbinamos karjeros genijai, įtakingi politikai, gražių kino žvaigždžių globėjai, tikri finansiniai rykliai, pavyzdingi „krikštatėviai“, netgi savo srities filosofai. Kai tokia išsami gangsterizmo raida kine pasiekė apogėjų, horizonte pasirodė Quentinas Tarantino su Woody Allenu ir viską apvertė aukštyn kojom. Pirmasis („Bulvariniame skaitale“) sujaukė herojišką tokio kino orientaciją, antrasis („Kulkose virš Brodvėjaus“) pakėlė banditų intelektualumo koeficientą į žudikams anksčiau neregėtas aukštumas.
Dabar prasideda dar vienas gangsterinio kino renesansas. Vis dažniau filmų kūrėjai grįžta ten, kur viskas prasidėjo. Šiemet Kanų kino festivalyje bus parodytas režisieriaus Justino Kurzelio (matėme jo „Makbetą“ ir Žudikų broliją“) filmas „Tikra Kelio gaujos istorija“, kurioje vėl bus „pagarbinti“ Australijos banditai, terorizavę gimtąją šalį XIX a. pabaigoje ir įžūliai plėšę bankus. Bankai visais laikais buvo paprastų žmonių nemylima institucija. Prisiminkime kad ir 1928 m. parašytoje Bertolto Brechto pjesėje „Opera už tris skatikus“ skambančią sentenciją: „Ką reiškia banko apiplėšimas, palyginus su jo įsteigimu?“. Todėl nėra nieko nuostabaus, kad bankus plėšiantys gangsteriai susilaukdavo paprastų žmonių simpatijų.
Tokį liaudies palaikymą turėjo ir garsi trečiojo dešimtmečio plėšikų porelė Boni Parker ir Klaidas Berou, daug kartų atgiję kino ir TV filmuose. Šiemet jų galeriją papildė dar vienas kompanijos „Netflix” kriminalinis trileris „Plėšikai“ (angl. The Highwaymen). Nuo ankstesnių filmų apie garsią kriminalinę porelę šis skiriasi tuo, kad pagrindinis dėmesys čia skiriamas ne romantine aureole kino dėka papuoštiems plėšikams, o juos medžiojantiems Teksaso reindžeriams Frankui Hameriui ir Maniui Gaultui. Kitaip ir negalėjo būti, juk juos suvaidino Kevinas Costneris ir Woody Harrelsonas, patys ne kartą vaidinę ir gangsterius, ir policininkus.
1967-aisiais metais JAV kino ekranuose pasirodė režisieriaus Arthuro Penno filmas „Boni ir Klaidas“, ženklinęs „naujojo Holivudo“ pradžią ir atsiliepęs į anuometinius raginimus amerikiečių kinui komerciškai ir estetiškai atsinaujinti. Iš pradžių kai kurie Amerikos kritikai atmetė „Boni ir Klaidą“ kaip įžūlų kriminalinį filmą dėl pernelyg detalaus smurto scenų vaizdavimo. Anot knygos „1001 filmas, kuriuos privalai pamatyti per savo gyvenimą“ (liet. leidimas 2007 m.) autorių, „ankstesnių metų filmuose taip pat buvo vaizduojamos žiaurumo scenos, bet tai buvo pirmas Holivudo filmas, privertęs žiūrovą pajusti panašių siaubo scenų patrauklumą“.
Filmas „Boni ir Klaidas“ tąsyk išprovokavo naują retro filmų bangą, o pagrindinių vaidmenų atlikėjai Faye Dunaway bei Warrenas Beatty stulbinamai išpopuliarėjo ir jų nuotraukos ėmė puošti ne tik kino žurnalus, bet ir madų katalogus.
Filmas buvo reklamuojamas tokiais tekstais: „Klaidas buvo gaujos lyderis. Boni rašė eilėraščius. Klaido brolis Bakas mėgo pasakoti nepadorius anekdotus ir visada nešiojo fotoaparatą. Jo žmona Blanša buvo pastoriaus dukra ir užsikimšdavo ausis, kai kas nors pradėdavo šaudyti. Dar vienas gaujos narys buvo įsimylėjęs kino žvaigždę Myrną Loy ir ant krūtinės buvo išsitatuiravęs paukštį. Sekmadienio vakarais visi klausėsi Edžio Cantoro dainų. Viso jie nužudė 18 žmonių. Tai buvo pati keisčiausia pasmerkta gauja, apie kurią jūs kada nors esate girdėję“.
Jau vien skaitant tokį sinopsį susidaro įspūdis, kad žmogžudžiai pavaizduoti kaip simpatijos ir užuojautos verti bedvasės kapitalistinės visuomenės aukos.
Visai kitokie akcentus regime naujajame filme „Plėšikai“. Kad nebus jokio nusikaltėlių romantizavimo, aišku nuo pirmųjų kadrų. Po dar vieno Boni ir Klaido įvykdyto brutalaus nusikaltimo, gubernatorė (Kathy Bates) kaip mat nutildo reporterį, prilyginusi banditus Robinui Hudui: „Argi Robinas Hudas galėtų nušauti paprastą degalinės darbuotoją dėl keturių dolerių?“.
Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad ir nusikaltėlių medžiotojai visai nepanašūs į tradicinius teisingumo karius. Svarbiai misijai pasikviesti buvę Teksaso reindžeriai Frankas Hameris ir Manis Gaultas jau seniai nebeprimena tų šaunuolių, apie kurių žygius legendas girdėjo net maži vaikai. Frenkas jau daug metų dirba naftos bendrovėje apsauginiu, o Manis dykaduoniauja savo nuošalioje rančoje ir kaip įmanydamas kratosi pagundoms išgerti. Kadangi Teksaso reindžerių organizacija oficialiai panaikinta (dėl valdžią ėmusio gąsdinti pernelyg didelio ginkluotų būrių savarankiškumo), Frenkas ir Manis kartu su ypatingais įgaliojimais gauna ir naujas specialaus kelių patrulio pareigūnų pareigas.
Nors abu sekliai seniai atprato šaudyti ir nebegali lakstyti taip greitai, kaip anksčiau, tačiau praeityje įgyti pėdsekių įgūdžiai niekur nedingo. Nors „reindžerius“ nuolat pašiepia iš paskos sekantys FTB agentai, nesunku numatyti, kad visai ne šie savimi besididžiuojantys „profesionalai“, o pavargusių didvyrių porelė atliks svarbiausius darbus, likviduojant pavojingus banditus.
Filmo bendra nuotaika labai elegiška, siužetas lėtai, bet užtikrintai juda link tragiškos atomazgos, palydimas pagrindinių herojų vienas kitam skirtų sarkastiškų komentarų (ypač scenaristai pamalonino Woody Harrelsono suvaidintą aštrialiežuvį Manį, kurio paskutinis monologas, belaukiant banditų pasaloje, yra aukščiausios prabos aktorystės pavyzdys). Tik akimirką prieš žūtį vienintelį kartą parodomi Boni ir Klaido veidai, o po to į nespėjusius nė išsigąsti banditus pasipila kulkų krūša, suvarpiusi ir pasmerktųjų kūnus, ir jų automobilį, kuris seniai tapo vieno JAV muziejaus eksponatu.
Tačiau baisiausia netgi ne ši labai natūralistiškai nufilmuota kruvinų skerdynių scena, o ta, kurioje per miestelį tempiamą nusikaltėlių automobilį apspinta Boni ir Klaido fanų minia, pasitinkanti savo dievaičius, kaip gerbėjai kad pasitikdavo mylimiausias žvaigždes per filmų premjeras. Šimtai ekstazės apimtų žmonių braunasi vieni per kitus, kad galėtų bent prisiliesti prie negyvų kūnų, o jei labai pasiseks, tai ir atsiplėšti jų kruvinų drabužių skiautelę kaip suvenyrą.
