Artėjant šventėms kaip iš gausybės rago pasipila akcijos ir projektai, kurių metu jautrūs piliečiai kviečiami prisidėti prie skurdžiai gyvenančių, pamirštų ar ligų kamuojančių žmonių. Kai pajamų vos užtenka vaistams ar maistui, tokie žmonės dažniausiai priversti pamiršti pramogas ir kultūrinį laisvalaikį. Tuo tarpu tarptautinė prodiuserinė kompanija „ARS Libera International“ rodo socialiai atsakingo verslo modelio pavyzdį ir nuolat neprašyti ir be jokių progų ar projektų stengiasi padovanoti kultūrinio gyvenimo akimirkas tiems, kurie sau tokių pramogų leisti negali.
– Labai dažnai viešojoje erdvėje girdime sąvoką socialiai atsakingas verslas. Ką ji reiškia verslo atstovams? – pasiteiravome „ARS Libera international“ vadovo Gintaro Kamsiuko.
– Sąvoka socialiai atsakingas verslas pasiekė mus iš gerokai labiau pažengusių Vakarų valstybių, kur filantropija gyvuoja jau daug metų, yra susiformavusios aiškios rėmimo tradicijos bei kriterijai ir verslininkams yra garbės reikalas remti socialines programas, ne pelno siekiančias organizacijas, fondus. Juk verslininkai, kurie ištiesia pagalbos ranką kažkam, laimi dvigubai – realiai padeda tiems, kam labiausiai to reikia, o kartu ir sukuria savo kompanijoms pridėtinę vertę tarp savo partnerių, konkurentų ir visuomenėje apskritai. Be to niekam ne paslaptis, kad padaryti geri darbai visuomet grįžta dešimteriopai. Tačiau, kad tai suprastum, reikia mąstyti globaliau ir suprasti pasaulyje veikiančius dėsnius.
Manau, kad visas verslas be išimties turėtų būti socialiai atsakingas, nepriklausomai nuo verslo specifikos ir apimties, juk kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie pozityvesnės ir visapusiškai turtingesnės visuomenės kūrimo. Manau Lietuvoje verslas, dar turi nueiti ilgą evoliucijos kelią, kad galėtų vadintis socialiai atsakingu ir galėtų lygiuotis į vakarietišką, nors ir ten visko būna. Dauguma Lietuvos verslininkų vis dar galvoja, kad teikdami paramą, jie atimtų iš savęs dalį pelno, kuris jiems priklauso.
Kažkada vienos konferencijos metų žinomas lietuvis verslininkas mane tiesiog šokiravo savo pasisakymu, kuriuo jis tarsi bandė apibendrinti daugumos verslininkų poziciją. „Verslininkai visai nenori remti, tačiau priversti dėl to blogai jaustis, nes kaip ir reikėtų paremti silpnesnius ir mažiau turinčius, todėl jie patiria nuolatinį diskomfortą“, – tada pasaskė jis. Po tokių pareiškimu supranti, kad mums dar toli iki normalaus filantropinio mąstymo. Be abejo, prisideda ir įstatyminės bazės, formuojamos politikos įtaka.
– Žinoma, kultūrą su verslu lyginti turbūt būtų kiek netaktiška?
– Kultūra, kaip ir kitos veiklos, gali būti traktuojama kaip verslas ir tai puikiai įrodė tokios šalys kaip JAV, Didžioji Britanija ir kt., kur yra sukurta ištisa, galinga kultūrinė industrija. Tiesiog kultūra kaip produktas nėra materialus. Tai jausminis, emocinis dalykas, kurio tarsi negali paliesti rankomis, tačiau jo poveikis didžiulis ir ilgai išliekantis. Todėl kultūrinis verslas yra ypatingas, reikalaujantis daug pastangų, išmanymo, įdirbio ir turi būti vystomas labai atsakingai, suprantant, kokį didelį emocinį poveikį jis daro žmonėms.
– Ar šiandien Lietuvos visuomenė, gaunanti mažiausius atlyginimus Europoje, dažnai gali pradžiuginti save “pasikultūrinimo” vakarais?
– Lietuva turbūt daugelių apsektų yra fenomenali valstybė. Atlyginimai čia vieni mažiausių Europoje, o renginių gausa nuolat stebina pas mus atvykstančius užsienio svečius, suprantama ir mus pačius taip pat (šypsosi). Renginių pasiūla yra gerokai per didelė tokiai mažai rinkai, todėl ne nuostabu, kad atsiranda tiek daug žemos meninės vertės programų, kurios greitai pamirštamos. Tačiau reikia pripažinti, kad įdomūs kultūriniai renginiai sutraukia nemažai klausytojų ir žiūrovų, gana aktyviai lankomi ne tik užsienio, bet ir žinomų Lietuvos atlikėjų pasirodymai, kurie dažnai kainuoja tikrai nemažus pinigus. Bilietai į gruodžio mėnesio renginius dažniausiai išperkami iš anksto, nepriklausomai nuo jų žanro ir stiliaus. Todėl pasižiūrėjus į labai stipriai konkurencingą Lietuvos renginių rinką, susidaro ispūdis, kad gyvename vienoje iš turtingiausių pasaulio valstybių (juokiasi).
– “Ars Libera International” – tie koncertų organizatoriai, kurie nuolat stengiasi padėti klausytojams patekti į koncertą, net jei neužtenka pinigų bilietui…
– Mus visuomet stebina toks reiškinys Lietuvoje, kai renginio metu salė pustuštė, o bilietų kainos protu sunkiai suvokiamos, kitaip tariant ženkliai per aukštos. Manome, kad bilietų kaina turi būti demokratiška ir prieinama kultūros bei meno mėgėjams. Juk reikia vertinti daugybę faktorių, tokių kaip meninį žanrą ir stilių, tikslinės grupės amžių ir perkamąją galią, sezoniškumą, salės dydį, miestą ir t.t. Tiek mums, kaip prodiuseriams, tiek patiems menininkams, su kuriais bendradarbiaujame, svarbu, kad koncertinės salės būtų pilnos auditorijos, emocinio palaikymo ir džiaugsmo. Todėl darome prieinamas bilietų kainas, taikome optimalias nuolaidas ir dovanojame kvietimus tiems žmonėms, kurie sau kol kas negali leisti apsilankyti koncerte už pinigus.
– Iš kur tas geranoriškumas?
– Mūsų kompanijos veikla iš principo yra stipriai orientuota į pagalbą visuomenei, jos kultūrinimą ir švietimą per meną bei pozityvias emocijas. Organizuojame ir paramos renginius, kurie, tikimės, palaiko žmonių dvasią. Juk daug svarbiau ir maloniau yra žmonėms duoti ir padėti, negu patiems prašyti pagalbos. Manome, kad mes pasirinkome nelengvą, bet ypatingai jautrią ir atsakingą sritį, todėl ir turime elgtis atitinkamai. Daugybei žmonių trūksta šilumos, palaikymo, teigiamų emocijų, o kultūra tai ta sritis, kurios misija ir yra sušildyti žmonių širdis ir nors truputį pakeisti pasaulį į šviesesnę pusę.
– Kaip į tai reaguoja žmonės? Kiek žinau, būna atvejų, kai patys paskambinate į įstaigas ir padovanojate dešimtis kvietimų į 10-15 eurų kainuojančius koncertus…
– Taip, dažnai patys skambiname, o ir mūsų asociaciją jau žino ir kreipiasi įvairios organizacijos. Labai šiltai bendradarbiaujame su Lietuvos “Caritu“, Samariečiais, Silpnaregių ir aklųjų draugija ir kt. Žmonės labai džiaugiasi, išeina po renginių pakylėti ir sustiprėja dvasiškai, pasisėmę daug gerų emocijų. Tai nuostabu, o juk tiek nedaug reikia įdėti pastangų – tiesiog paskambinti ir sudaryti galimybę. Visi juk norime gyventi šviesesnėje ir dvasingesnėje visuomenėje, tai patys turime ją ir kurti.
– Bet tuo pačiu dažnai kalbama, jog kultūra – sritis, kurią reikia remti.
– Kultūra – labai plati sfera su daugybe krypčių. Vyksta daug diskusijų ar “provincialų popsą” taip pat galima vadinti kultūra? Vestuvių ir vakarėlių muzika – dar viena atmaina, dėl kurios vyksta ginčai. Nuomonių tikrai labai daug ir jos išsiskiria… Nenorėdamas nieko įžeisti, asmeniškai aš manau, kad yra aiškiai komercinė kultūros kryptis, kuri gali gyvuoti ir be paramos iš šalies. Šalia jos yra ir nekomercinė kultūros kryptis, kurią būtina remti tiek pačiai valstybei, tiek ir geros valios įmonėms bei piliečiams. Globaliai žiūrint, kultūra neturi sienų, ji yra visuomenės vystymosi variklis ir pati geriausia tarptautinės ambasadorystės apraiška. Todėl normalu, kad kultūrą reikia remti ir visapusiškai puoselėti.
– Gruodžio pradžioje su trenksmu nuskambėjo Jūsų koncertas “Smuiko ir gitaros Amžių dvikova” Kaune ir Alytuje, ar šventiniuose koncertuose taip pat atsiranda vietos prisidėti prie nepasiturinčių žmonių gerovės?
– Šventiniai koncertai visuomet susilaukia padidinto publikos dėmesio. O ypatingai tokia šilta ir emociškai stipri meninė programa kaip “Smuiko ir gitaros amžių dvikova”. Tačiau ir šį kartą pradžiuginome dalį žmonių, kurie dėl ribotų finansinių galimybių, negali patys sau leisti ateiti ir pasimėgauti puikiu renginiu. Suprantama, visų norinčių poreikių patenkinti neįmanoma, todėl norėtųsi, kad ir kiti organizatoriai prisidėtų prie socialinės pagalbos. Tikiu, kad taip ir bus.
– Dažnai įvairių akcijų ir noro padėti kitiems atsiranda būtent šventiniu laikotarpiu. Tačiau Jūsų asociacija tyliai bilietus dalina ištisus metus. Ar neužtenka būti geriems tik per šventes?
– Rengti akcijas prieš šventes jau tapo madinga. Būna daug reklamos, pompastiškų kalbų ir trumpalaikės pagalbos, dažnai pati pagalba nueina į antrą planą ir dominuoja viešųjų ryšių būdu kuriamas įvaizdis. Iš principo geriau, kad vyksta taip, negu kad nebūtų jokių labdaros akcijų ir socialinės pagalbos apraiškų. Bet manome, kad tokios trumpalaikės pagalbos tikrai neužtenka, žmonių vos suduriančių galą su galu žymiai daugiau negu ateinančios pagalbos iš šalies, o ką jau kalbėti apie neįgaliuosius ir sunkiai sergančius žmonės, kuriems pagalbos reikia kiekvieną dieną. Visų mūsų, kaip piliečių, pareiga nuolat daryti gerus darbus ir nebūtinai remti tik pinigais, yra daugybė būdų, kaip galime padėti tiems kam labiausiai reikia, svarbiausia, kad būtų vidinis noras, o galimybės visada atsiras.
