Jei tik sugebate, įsivaizduokite, kad visiškai neturite sąžinės ar kaltės jausmo, nejaučiate sąžinės graužaties, kad ir kaip elgtumėtės, visai nesirūpinate nei nepažįstamųjų, nei draugų ar net šeimos narių gerove. Įsivaizduokite, kad per visą jūsų gyvenimą neteks kovoti su gėdos jausmu, kad ir kaip savanaudiškai, tingiai, žalingai ar amoraliai pasielgsite. Taip pat neteks apsimesti, jog atsakomybės jausmas nėra jums pažįstamas išskyrus naštą, kurią kiti priima kaip patiklūs kvailiai nė neužduodami klausimo.
Dabar prie šios keistos fantazijos pridėkite sugebėjimą nuo kitų žmonių nuslėpti, kad jūsų psichologinė būsena radikaliai skiriasi nuo aplinkinių. Kadangi visi mano, jog sąžinė yra universali tarp visų žmonių, nuslėpti faktą, jog jūs neturite sąžinės, yra beveik lengva. Jūsų nesulaiko gėdos ar kaltės troškimai, ir niekada nesusiduriate su kitais dėl savo šaltakraujiškumo. Šaltas kraujas, tekantis venomis, yra toks keistas reiškinys, toks asmeniškai nepatirtas dalykas, kad žmonės retai atspėja jūsų būklę.
Kitaip tariant, esate visiškai laisvas nuo vidinių apribojimų ir ta nevaržoma laisvė daryti viską kaip tik norite be jokių sąžinės kančių yra parankiai nematoma pasauliui. Jūs galite daryti viską, bet keistas pranašumas prieš daugumą žmonių, kurie yra ribojami savo sąžinės, greičiausiai vis tiek liks neatskleistas.
Kaip gyvensite savo gyvenimą? Ką darysite su didžiuliu ir slaptu pranašumu, su atitinkamomis kitų žmonių kliūtimis (sąžine)?
Daugiausia atsakymas priklausys nuo jūsų troškimų, nes visi žmonės yra skirtingi. Net nepaprastai nesąžiningi žmonės nėra vienodi. Kai kurie žmonės, nesvarbu, jie turi sąžinę ar ne, pirmenybę teikia inertiškumui, o kiti turi daug svajonių ir beprotiškų ambicijų. Kai kurie žmonės yra nuostabūs ir talentingi, kiti atvirkščiai – kvailiai, ir dauguma kitų, turinčių sąžinę ar ne, yra kažkur tarp šių dviejų žmonių tipų. Yra žiaurų ir nežiaurių žmonių, asmenų, kuriuos skatina kraujo troškimas ir tų, kurie to netrokšta. […]
Jei nesate sustabdytas per prievartą, galite daryti viską, ką tik norite.
Jei gimėte tinkamu laiku, turėdami priėjimą prie šeimos turtų, ir sugebate sukelti žmonėms neapykantos ir nepritekliaus jausmus, galite atsikratyti daugumos nieko nė neįtarančių žmonių. Turėdami pakankamai pinigų, viską galite užbaigti būdami toli, saugiai sėdėdami ir visą situaciją stebėdami su pasitenkinimu.
Pamišę ir bauginantys, štai tokie iš tiesų yra 4 procentai mūsų gyventojų. Didelis sociopatijos paplitimas visuomenėje turi įtakos visiems, gyvenantiems šioje planetoje, netgi tiems, kurie nebuvo kliniškai traumuoti. Asmenys, sudarantys tuos 4 procentus, suardo mūsų santykius, savigarbą, sunaikina pasiekimus, ištuština banko sąskaitas ir net sugriauna taiką pasaulyje.
Kad ir kaip būtų netikėta, dauguma žmonių nė nenutuokia, kad egzistuoja toks sutrikimas, o jei ir nutuokia, tai suvokia jį kaip intensyvią psichopatiją – žmogžudystės, serijiniai nužudymai, masinės žudynės. Taip pat mąsto, jog tokie žmonės jau ne kartą yra pažeidę įstatymus, tad dar kartą nusižengę, jie bus tiesiog įkalinti.
Dauguma mūsų neįsivaizduoja, kad egzistuoja ryšys tarp etninio genocido ir, sakykime, melavimo bosui apie savo bendradarbį, tačiau psichologinis ryšys yra ne tik ten. Tai šaltumas. Paprasta ir įžvalgi nuoroda yra vidinio mechanizmo, kuris mus paveikia, nebuvimas. Kalbant apie emocijas, priimdami sprendimą mes žiūrime į jį kaip į amoralų, neetišką, nerūpestingą ar savanaudišką. Dauguma mūsų jaučiasi truputį kalti, jei suvalgo paskutinį virtuvėje esantį pyrago gabalėlį, tačiau palikime ramybėje jausmus, kuriuos pajustume tyčia ir metodiškai siekdami įskaudinti kitą žmogų. Tie, kurie visai neturi sąžinės priklauso savo pačių grupei, nesvarbu ar jie bus turintys polinkį žudyti tironai ar paprasčiausi negailestingi socialiniai snaiperiai. Norintys suprasti psichopatiją, reikėtų perskaityti Hervey‘io Cleckley‘io knygą „The Mask of Sanity“, kur rasite absoliučiai svarbų psichopato tyrimą, kuris nebūtinai bus vienas iš nusikaltėlių tipų.
Malonus, žavingas, protingas, budrus, įspūdingas, įkvėpiantis pasitikėjimo savimi ir turintis pasisekimą tarp merginų. Tokie štai trumpi apibūdinimai pasikartoja įžymiame Hervey‘io Cleckley‘io socialiniame tyrime apie psichopatus. Taip pat minimas neatsakingumas, savižudikiškumas ir kitos savybės. Apibūdinimai atskleidžia didžiulę frustraciją ir galvosūkius, kurie gaubia psichopatijos tyrimus.
Rodos, psichopatai pasižymi labiausiai trokštamomis įprastų žmonių savybėmis. Psichopatui būdingas įprastas pasitikėjimas savimi yra tarsi nepasiekiama svajonė daugeliui žmonių, siekiančių išsiugdyti šią savybę ir besilankančių savęs pasitikėjimo ugdymo kursuose. Daugeliu atvejų psichopato negalėjimas atsispirti priešingai lyčiai yra beveik antgamtiškas.
Konstruktyvioje Cleckley‘io hipotezėje apie psichopatą teigiama, kad jis kenčia nuo labai realios psichinės ligos – sudėtingo ir nepagydomo emocinio deficito. Jei psichopatas ką nors ir jaučia, tai tik pačias paviršutiniškiausias emocijas. Jis atlieka keistus ir save žalojančius veiksmus vien todėl, kad pasekmės, kurios sveiką žmogų sugėdintų ir paskatintų bjaurėtis savimi, jo visai neveikia. Kas kitiems atrodytų didžiausia katastrofa, psichopatui tai būtų tiesiog trumpalaikis nepatogumas.
Taip pat Cleckley‘is pagrindžia savo požiūrį, kad psichopatija yra gan dažnas reiškinys visuomenėje. Jis atrinko kelis atvejus, kai psichopatai visuomenėje užima verslininko, daktaro ir netgi psichiatro pareigas. Kai kurie tyrinėtojai regi kriminalinę psichopatiją kaip antisocialinį asmenybės sutrikimą, „sveikos“ asmenybės lygmens (lygmenų) kraštutinumą. Kriminalinius psichopatus apibūdintumėme kaip „nesėkmingus psichopatus“. Žinoma, tai reiškia, kad dauguma psichopatų egzistuoja visuomenėje, kurie daug geriau susitvarko su sunkumais nei tie, kurie patraukia įstatymų ir socialinių sistemų dėmesį.
Psichopatas yra naujasis žmogus, sukurtas šiuolaikinio gyvenimo raidos sunkumų. Kiti tyrinėtojai nesutinka su šiuo požiūriu pabrėždami tikrąsias negalias, nuo kurių kenčia klinikinis psichopatas. Vienas labai įdomus psichopato bruožas yra jo „slaptas gyvenimas“, kuris kartais nėra jau toks ir slaptas. Rodos, psichopatas jaučia reguliarų poreikį pasiimti „atostogas į purvą ir degradaciją“ lygiai taip pat, kaip sveiki žmonės pasiima atostogas, kad galėtų vykti į poilsiavietę, kur galės grožėtis puikiais pastatais ir kultūra.
Psichopatai gali būti nuostabūs, rašyti mokslinius darbus, imituoti emocijas, tačiau bėgant laikui paaiškėja, kad jų žodžiai neatitinka veiksmų. Jie priklauso žmonių tipui, kurie prispausti savo problemų ateina į vakarėlį jas „užmiršti“. Problema ta, kad psichopatai iš tiesų jas UŽMIRŠTA.
Būdami našiais prietaisais, tokiais kaip kompiuteriai, psichopatai geba atlikti labai sudėtingus veiksmus, kurie sukurti būtent išgauti kitų paramą tam ,kad jie gautų tai, ko nori. Tokiu būdu dauguma psichopatų gyvenime gali pasiekti labai aukštus postus. Tik laikui bėgant jų partneriai supranta faktą, kad jų kelias karjeros laiptais grįstas šiurkščiu kitų asmenų teisių pažeidimu. „Net jei psichopatai nesidomi savo partnerių teisėmis, jie dažnai geba įkvėpti pasitikėjimo ir tikrumo jausmus.“
Psichopatas nesuvokia jokių psichikos sutrikimų, tad nėra reikalo keistis.
Labiausiai šokiruoja tokių asmenų skaičius. Tai ne atsitiktinis įvykis, rodos, tai beveik pandemija! Psichopatai gali būti narcizai nuo to laiko, kai narcisizmas, rodos, paprasčiausiai yra vienas iš psichopato „bruožų“ ar viena „švelnesnių“ apraiškų. Jūs sakytumėte, jog narcizas, kuris dėl savo „socialinio programavimo“ yra mažiau linkęs įsivelti į teisinius reikalus, yra niekuom neišsiskiriantis psichopatas. Tokiu atveju psichopatai yra lyg labai našios „išliekančios mašinos“, gyvenančios savo gyvenimą ir darančios neapsakomą žalą savo šeimoms, draugams ir verslo partneriams.
Dažnai pabrėžiama, kad psichopatai turi didžiulį pranašumą prieš žmones, turinčius sąžinę ir jausmus, nes jie paprasčiausiai jų neturi. Atrodo, jog sąžinė ir jausmai yra susiję su abstrakčiomis „ateities“ ir „kitų“ sąvokomis. Galime jausti baimę, gailestį, jaudulį, liūdesį ir daug kitų jausmų vien todėl, kad sugebame tai abstrakčiai įsivaizduoti kaip ateitį, grindžiamą mūsų jau patirtais išgyvenimais, ar paprasčiausiai „patirčių koncepciją“ su begale variantų. Galime „nujausti“ kaip kiti sureaguos , nes gebame „matyti save“ jų vietoje net jei jie nėra būtent „ten“ ir išoriškai situacija kažkuo skiriasi, bet tuo pat metu yra panaši ir dinamiška. Kitaip tariant, negalime kitų žmonių laikyti susijusių tik su erdve ar laiko laikinumu. Psichopatai neturi šio sugebėjimo. Jie nesugeba „įsivaizduoti“ jausmo, kai iš tiesų sugebi sujungti vaizdinius taip, kad matytum „save besijungiantį prie kito savęs“.
O iš tikrųjų psichopatai gali imituoti jausmus, bet vienintelis tikras jausmas, kurį jie, rodos, turi, yra tam tikras „plėšrūniškas alkis“ tam, ko jie nori. Šis dalykas juos skatina ir yra viena priežasčių, dėl ko psichopatai vaidina dramas, kad pasiektų savo. Trumpai tariant, psichopatas ir mažesnio masto narcizas yra plėšrūnai. Jei pagalvotume apie sąveiką tarp plėšrūno ir grobio gyvūnų karalystėje, prisimintume, kas yra po psichopato „sveiko proto kauke“. Taip kaip plėšrūnas gyvūnų pasaulyje įsisavins visus slaptus metodus, kad tik prisėlintų prie savo grobio, atkirstų grobį nuo bandos, priartėtų ir susilpnintų jo pasipriešinimą, taip ir psichopatas bando susikurti įmantrią žodinę ir išorinę priedangą, naudodamas melą ir manipuliacijas, kad „supanašėtų“ su savo auka.
Tai skatina užduoti svarbų klausimą – ką psichopatai IŠ TIESŲ gauna iš savo aukų? Lengva pastebėti jų tikslus, kai psichopatai manipuliuoja dėl pinigų, materialinės gerovės ar valdžios. Tačiau dauguma atvejų kaip romantiškų ar netikrų santykių atveju, nėra taip lengva suprasti, ko psichopatai siekia. Be didelių klajonių į dvasines spekuliacijas, Clekckley‘is susidūrė su problema, kai tiesiog atrodo, jog psichopatas mėgaujasi skaudindamas kitus. Kaip sveiki žmonės džiaugiasi matydami kitus laimingus ar darydami dalykus, kurie džiugina aplinkinius, psichopatai mėgaujasi matydami žmones sielvartaujančius.
Bet kuris kada nors stebėjęs katę žaidžiant su pele prieš ją nužudant ir suėdant, greičiausiai pasiteisina, jog katė „smaginasi“ matydama pelės kraipymąsi ir nesugeba pajusti baimės ir skausmo, kurį patiria pelė. Šiuo atveju katė yra nekalta dėl savo piktų kėslų. Pelė miršta, katė paėda ir tokia jau yra ta gamta. Psichopatai paprastai nevalgo savo aukų. Dauguma žmonių, susiduriančių su psichopatais ir narcizais, teigia, jog jausmas panašus į „sekinimą“, susipainiojimą ir dažnai po tokių susidūrimų pablogėja sveikata.
Turėtume pabrėžti, kad įdomiausia tai, jog psichopatai visuomet išsisuka. Tai netgi jaudina! Jie trykšta žavia energija, kuri padeda išlaikyti klausytojų dėmesį. Net jei psichopato žodžiai šokiruoja ar sukelia pasibjaurėjimą kurioje nors sveiko žmogaus kūno dalyje, jie yra lyg kankinančių katės veiksmų užhipnotizuotos pelės. Net tuomet, kai žmonės turi galimybę pabėgti, jie to nedaro. Dauguma psichopatų „užsidirba pragyvenimui“ naudodamiesi savo žavesiu, melu ir manipuliacijomis, kurios padeda įgyti aukų pasitikėjimą. Daugelis psichopatų dirba tarnautojų darbą, kuris padeda nuslėpti jų blogus kėslus, nes žmonės tikisi, kad kai kurios žmonių grupės yra patikimos vien dėl savo socialinės ar profesinės kvalifikacijos. Teisininkams, gydytojams, mokytojams, politikams, psichiatrams ir psichologams nereikia užsitarnauti mūsų pasitikėjimo, nes mes jau pasitikime jais vien dėl jų dorų pareigų. Tačiau faktas tas, kad psichopatai taip pat užima net ir tokias aukštas pareigas!
Psichopatai randa būdų, kaip priversti žmones gauti jiems pinigų, prestižo, suteikti galios ar juos ginti, kai kas nors nori juos demaskuoti. Tai psichopatų pretenzija į šlovę. Tai yra būtent tai, kuo psichopatai užsiima ir kas jiems puikiai sekasi. Darbas yra labai lengvas, nes dauguma žmonių yra patiklūs ir tiki nepalaužiamu bei įgimtu žmogaus gerumu.
Lygiai taip pat kaip neskiriantis spalvų žmogus niekada nesužinos toks esantis, kol neatliks testo, skirto tai nustatyti, taip ir psichopatas negali žinoti apie savo emocinį skurdą. Jie mano, jog jų pačių suvokimas yra lygiai toks pats kaip ir kitų žmonių. Psichopatai mano, jog jausmų trūkumas yra būdingas ir aplinkiniams. Nesuklyskite, jūs negalite jų įskaudinti, nes jie neturi jausmų! Psichopatai apsimes, jog turi jausmus vien todėl, kad tai patenkins jų poreikius ar suteiks tai, ko jie nori.
Viena pagrindinių psichoterapijos prielaidų tai, kad pacientas nori ir jam būtina atsikratyti kankinančių ir skausmingų psichologinių ir emocinių problemų. Psichopatai negalvoja, jog turi psichologinių ar emocinių problemų ir nežada keistis vien tam, kad atitiktų standartus, kuriems jie nepritaria. Dauguma terapijos programų ne tik pateikia psichopatams dar daugiau pasiteisinimų jų elgesiui, bet ir atskleidžia kitų žmonių silpnąsias vietas. Psichoterapijos metu psichopatai išmoksta naujų ir įmantresnių manipuliacijos būdų. Jie visai NESISTENGIA keisti savo požiūrį ir elgseną.
Daugumai žmonių sunku įsivaizduoti, jog jų vaikas gali būti psichopatas. Tačiau faktas tas, kad tikraisiais psichopatais gimstama, o ne tampama. Iš tiesų yra ir žmonių, tapusių psichopatais, tačiau jie paprastai daugeliu savybių skiriasi nuo gimusių psichopatų.
Psichopatai nėra „gležni“ asmenys. Kitaip tariant, jie tokie gimė ir jų pakeisti neįmanoma.
Netolerancija ir žiaurumas yra BŪTINI, kad būtų garantuotas „slaptumas“. Tam tikras „žmonių“ tipas veikia būtent dėl šio slaptumo. Šiuo atveju psichopatai yra slapto dievų žaidimo dalis.
Šaltinis: Quantum Future School specialusis tyrimas
