Šiek tiek ir labai subjektyviai apie Londoną

Paskelbė: Data: 2014-03-13 04:00

Spausdinti | Komentarai

© Rūtos Jakštaitės nuotr

Pamenu, kažkada pamačiau sąrašą priežasčių, kodėl verta nors kartą pagyventi Londone. Ir nors nesu panašių įvairaus tipo suvestinių gerbėja, visgi susigundžiau ir perskaičiau tai.

Kadangi Jungtinėje Karalystėje tada buvau lankiusis vos keletą kartų, o Londonas man tebuvo dideli raudoni autobusai ir didelis laikrodis Beno vardu, visi tie negirdėti punktai atrodė kaip masalas sugrįžti. Ir sugrįžau. Žinoma, tas sąrašas, apie kurį čia uoliai dėsčiau, nebuvo to priežastis, tačiau labiau šiek tiek nuobodulio ir nuotykių siekis padarė savo.

Taip ir atvykau į didelį miestą. Įsikūriau Woolwich rajone, beje, tik pora savaičių po įvykusio tragiško kareivio nužudymo vos keli šimtai metrų nuo įvykio vietos ir kibau į darbo paieškas. Ką tik įstojusi į pilnamečių gretas, žinoma, darbo vietose būdavau viena jauniausių, tačiau tai nesutrukdė būti pakviestai į tikrai nemažai darbo pokalbių ir daug kur būti priimtai. Visgi pasirinkau darbą viename gerai žinomame restoranų tinkle prie Green Park.

Per daug nevirkaujant apie tai, kad darbą pradėdavau penktą ryto, tad tekdavo keltis kiek po trijų, pastebėsiu, kad labiausiai mane nustebinęs dalykas buvo maisto išmetimas. Taip, žinau, tai vyksta visur ir visad, tad naivus moralizavimas apie to žalą vargu ar ką jaudins. Visgi ne pats maisto išmetimo faktas buvo šlyktus, tačiau žmonių reakcija paklausus, ar su juo būtų galima ką nors padaryti. Na, nežinau: atiduoti benamiams, galų gale dalį pasiimti pačiai. Esu tikra, jog atsirastų norinčiųjų. Visgi dažniausiai į mane pažvelgdavo kaip į tą ant aklos kumelės jojantį kvailį (su visa pagarba H.Radauskui už tokį neelegantišką jo eilėrėraščio įkomponavimą šiam kontekste). Ir nors pirmajame darbe tikrai ženkli dalis maisto atitekdavo labdarai, ženkli dalis keliaudavo ir į konteinerį.

London

 

© Rūtos Jakštaitės nuotr.

Tai tiek apie darbą, kuris apsiribodavo nusigavimu iš vieno taško į kitą, mechaniškų veiksmų per daug nemąstant atlikimą ir nelabai ką bendra turėjo su tomis romantiškomis priežastimis, kodėl tame mieste verta gyventi. Priežasčių atrasdavau laisvu metu, kurio tiek daug ir nebuvo. Tad tiek tauškusi apie kasdienį rutinišką gyvenimą, priėjau prie vienos iš esmių – kuo laisvas laikas Londone tapdavo turtingas. Visiškai subjektyvia, net kraštutinai subjektyvia nuomone, viską atpirko nemokamos galerijos ir muziejai. Tate Modern, Whitechapel, Saatchi, Barbican, V&A – ryškiausi pavyzdžiai aibėje kitų. Ir jei galerijų ar muziejų lankymas Lietuvoje kartais atrodo užsiėmimas snobiškas (kad ir kaip norėčiau išvengti šių palyginimų), Londone tai sužavėjo būtent savo laisve ir prieinamumu. Galerijos ir muziejai kaip vieta ne tik mąsliai dėbsoti į kūrinius, tačiau kaip gyva šurmuliuojanti erdvė, kurioje ne tik menas, tačiau komunikacija tų, kurie jo atėjo pasižiūrėti, netgi naujos pažintys. O jei, pasak šiuolaikinio mąstytojo Alain de Botton, transcendencijos paieškas šventovėse iškeitėm į to paties žvalgymąsi galerijose ir muziejuose, ta intitucijas turi būti dalykas gyvas.

London-2

© Rūtos Jakštaitės nuotr.

Tad jei manęs dabar kažkas paklaustų sudaryti sąrašą, kodėl tam mieste pagyventi verta, man nereikėtų 100 punktų. Užtektų tik keleto, kurių pagrindinė išvada būtų paprasta. Mieste, kuris tituluojamas vienu brangiausių gyventi pasaulio miestų, privalumas šis – kad ir kokį darbą atliktum, kultūriniam alkui piniginės skriausti nebūtina. Žinoma, užsiėmimai užsiėmimams nelygūs, tačiau esant norui, gali būti gal ir nekokį darbą atliekantis, tačiau kultūriškai nealkstantis londonietis.

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt