Situacionistų judėjimas: meno revoliucionieriai

Paskelbė: Data: 2015-02-22 09:03

Spausdinti | Komentarai

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Saujelė avangardinio meno puoselėtojų ir keletas intelektualų, įkvėptų dadaizmo, siurrealizmo ir letrizmo – štai grupė žmonių, davusių pradžią Situacionizmo judėjimui. Pavargę nuo kapitalistinės visuomenės vartotojiškumo ir trokštantys žmogaus išsilaisvinimo, įvairūs menininkai ėmėsi to, ką šiandien galima vadinti tikru meno perversmu.

Sukurti gyvenimiškas „situacijas“, kritikuojančias ar net kenkiančias kapitalizmo viešpatavimui – štai toks buvo 1957 metais G. Debordo ir R. Vaneigemo sukurto ir iki 1972 metų gyvavusio Situacionistų judėjimo pagrindinis tikslas. Situacionistai rėmėsi marksizmo teorijomis,  XX amžiaus Europos avangardo, ypač dadaizmo ir siurrealizmo, motyvais, įkvėpimo sėmėsi iš K. Markso, G. W. F. Hegelio, S. Freudo darbų. Žinoma, jog Situacionistų Internacionalą sudarė dvi grupės. Pirmoji – neosiurrealistų grupė, pasivadinusi „Letristinis Internacionalas“, kurios pagrindiniai nariai buvo antiburžuazinė bohema – poetai, dailininkai ir architektai. Letristai pasisakė už visišką tradicinės poezijos sunaikinimą ir už „vienalyčio meno“ sukūrimą – jis, pasak jų pačių, turėjo pakeisti kasdienį gyvenimą ir tokiu būdu panaikinti sieną, skiriančią kultūrą nuo gyvenimo. Antroji grupė vadinosi Tarptautiniu Judėjimu už Imažinistinį Bauhauzą – šio judėjimo nariai atstovavo jauniausią siurrealizmo kartą ir save laikė vienintele tikrosios revoliucinės siurrealizmo dvasios nešėja, aršiai kritikavo siurrealizmo lyderių polinkį į misticizmą, estetizmą ir susitaikymą su kapitalistine visuomene. Būtent Tarptautinio Judėjimo už Imažinistinį Bauhauzą nariai padėjo pagrindą specifiniams situacionistų propagandos metodams ir buržuazinio meno irimui.

Situacionistų Internacionalo judėjimas buvo sukurtas kaip ginklas kovai su kapitalistinės, vartotojiškos visuomenės sugedimu.  Situacionistams buvo svarbi reginio idėja – jie akcentavo reginių visuomenę ir teigė, jog kapitalizmas paverčia žmones nekūrybingais, nuobodulio kamuojamais, pasyviai aplinką suvokiančiais vartotojais. Pasitelkę įvairias menines technikas ir kurdami gyvenimišką patirtį paįvairinančias situacijas, situacionizmo šalininkai siekė išlaisvinti visuomenę iš kapitalizmo gniaužtų – įsitikinę, jog vartotojiškumas įspraudžia individą į tam tikrus mechaniško elgesio rėmus ir perša svetimus troškimus, kurių paprastam mirtingajam visiškai nereikia, tarptautinis situacionistų judėjimas sukūrė daugybę metodų, laikinai sugriaudavusių esamą tvarką ir net kasdieniškas situacijas paversdavo nepakartojamu šou.

Siekdami sunaikinti kapitalizmo viešpatavimą, aistringi situacionizmo pasekėjai pasitelkdavo iškraipymo(pranc. détournement ) meną. Ši strategija turėjo prisidėti prie kultūrinės industrijos arba komercijos suniokojimo – iškraipymu buvo siekiama parodyti, jog ne viską galima įkainoti, supakuoti ir sėkmingai parduoti. Pasitelkę šią revoliucinę meno strategiją, situacionistai menininkai pakeisdavo svetimo autoriaus darbą taip, kad šis padėtų vykdyti situacionizmo propagandą – populiariosios kultūros objektams jie suteikdavo svetimus kontekstus ir paversdavo juos visiškai absurdiškais ir nesuprantamais. Tą patį judėjimo nariai darydavo ir su komiksais – paveikslėliai buvo paimami iš paprastų komiksų, tačiau jų personažams buvo įrašomi revoliucinio turinio tekstai. Vienas iš žinomesnių pavyzdžių – danų menininko ir Situacionistų Internacionalo nario A. Jorno darbas. Paryžiaus turguje įsigijęs paveikslėlį su mažos mergaitės atvaizdu, dailininkas jai pripaišė ūsus ir po kūriniu parašė: „Avangardas nepasiduos!”. Kūrinio tikslas – pademonstruoti autentišką kūrybiškumą, protestuojant prieš nuobodžią vartotojų visuomenę.

Situacionistų judėjimo veiklos tęsinių galima išvysti ir šiandien. Situacionistų Internacionalo rengiamos „situacijos“ giminingos flashmobo akcijoms – panašumas slypi pasirodymų nenuspėjamume bei vietos ir scenarijaus kaitoje. Žinoma, 6 dešimtmečio situacionistų flashmobai buvo skirti nusistovėjusios santvarkos laužymui, tad nepasižymėjo taikiu pobūdžiu, kaip šiandieninės akcijos ir neretai šokiruodavo. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – incidentas pamaldų metu Noter Damo katedroje. Ši „situacija“ – viena iš pirmųjų,  atlikta dar 1950 metais ankstyvųjų situacionizmo pasekėjų. Tą kart ceremonijos, kuri buvo transliuojama per Nacionalinę televiziją, metu, ant tribūnos netikėtai užlipo dominikonų vienuolio apsiaustą vilkintis situacionistas ir pareiškė: „Tiesą aš Jums sakau: Dievas yra miręs“… Situacionizmo šalininkų rengiamų „situacijų“ buvo nemažai ir visos jos tapo akibrokštu nusistovėjusiai tvarkai.

Situacionistų Internacionalo veikla padarė nemažą įtaką tolimesniems XX amžiaus meniniams sąjūdžiams bei suformavo naujas politinio protesto tradicijas. Savo destruktyviomis idėjomis Situacionizmo judėjimas prisidėjo prie punk rock kultūros formavimosi bei naujų anarchistinių judėjimų atsiradimo.

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt