Perskaičiau Liudviko mintis apie skaitymą. Kaip ir viskam pritariu – pats mėgstu skaityti, skaitau, sūnų paakinu skaityti ir t.t. Bet liko kažkoks keistas pojūtis, kad ne viskas taip gražu su tuo skaitymo sureikšminimu ir tiek. Pasiknisau šiek tiek atmintyje ir palengva išsirutuliojo mintis, kurią bandysiu išdėstyti.

Pirmiausia pasidalinsiu patirtimi, kurią skaitymo klausimu įgavau augindamas sūnų. Jam dar tik 12 metų, o savarankiškai skaityti pradėjo taip seniai, kad aš jau tiksliai nebepamenu kada. Tiesa sakant, tai daugiau ne mano nuopelnas, o auklės, kuri buvo pakankamai išmintinga, jog išmokytų vaiką pažinti raides dar tada, kai tas negalėjo jų visų taisyklingai ištarti. O vėliau natūraliai atėjo laikas kai išmoko savarankiškai skaityti. Progresavo labai greit (žiūrint mano akimis) ir kokių 8 metų jau buvo perskaitęs visas tuo metu išleistas knygas apie Harry Potter’į, indėną Harką ir dar krūvą kitų. Pradžioje galvojau – šiaip „ryja”. Nuėjom į kiną pažiūrėti eilinės Harry Potter dalies ir pasibaigus kino seansui, jau einant link automobilio, sūnus pats pradėjo pasakoti smulkias detales. Tas, kur filmas prasilenkia su knyga skaityta prieš kokį pusmetį. Na, pagalvojau, paliko filmas įspūdį vaikui, sužadino emocijas, atgaivino atmintį – kam nebūna. Bet kai tas pats pasikartojo po sekančios dalies, supratau – vaikis turi neprastą atmintį, kad „surijęs” tiek knygų, atsimintų detales. Žodžiu, žiūrint trečią iš eilės dalį, aš jau nesikuklinau klausinėti, kas ir kur čia prasilenkia su knygomis.

Tačiau vaiko atmintis šiuo konkrečiu atveju yra tik kontekstas tam ką noriu pasakyti – svarbiau yra kitkas. Kai pramoko rašyti ir mokykloje pradėjo reikalauti aprašinėti perskaitytas knygas, susidūrėme su problema – nemoka aprašyti. Problemos su naratyvu, kaip matyt konstatuotų Liudvikas. Kankinomės, kad išspausti kelis varganus sakinius. Tarsi nebūtų skaitęs to baisinio knygų puslapių kiekio. O atmintį tai turi – tą aš juk žinojau! Bet viskas rutuliojosi taip blogai, jog vienu momentu net pagalvojau: reikalas visai prastas – nėr ir matyt nebus sugebėjimo pasakoti. Kol vieną dieną jaunuolis ėmė ir „išsidavė”: pagal mokytojos užduotį, be niekieno pagalbos sukūrė pasaką. Paskaitėm su žmona ir vienbalsiai padarėm išvadą: pasirodo gali papasakoti kai nori. Valio – sugebėjimas, nors ir stipriai užslėptas, bet yra! Nuo to karto kartelė aprašymams šoktelėjo į aukštumas. Ne visada pavykdavo išspausti tiek ir daugiau, bet erdvė manipuliacijoms tipo „nežinau ką rašyti” susitraukė beveik iki absoliutaus nulio. Išvadą iš šios istorijos padariau sau paprastą: skaitymas negarantuoja sugebėjimo pasakoti – sugebėjimą pasakoti reikia ugdyti. Kaip pasakytų matematikai: skaitymas nėra pakankama sąlyga naratyvui atsirasti.

Taip jau supuolė, kad berutuliodamas mintį prisiminiau neseną to paties Liudviko Google+ socialiniame tinkle papasakotą istoriją apie derybas – tai bus kaip ir antroji minties dalis. Turiu omenyje tą vietą, kur pasakoja apie susitikimą su pagyvenusiu mažmemninės prekybos vadu. Pacituosiu: „Nereikia nė sakyti, kad < …> per dešimt minučių suprato, kad telekomuose babkių yra. Ką ir kaip daryti nesuprato, bet kad babkių yra – suprato, ir sakė visokeriopai padės tas babkes sugrėbti.” Leisiu sau laisvai painterpretuoti: „ką ir kaip daryti nesuprato” – vadinasi verslo pasiūlymo perskaityti iki galo negali, bet „kad babkių yra – suprato” – naudos galimybę sau sintezuoti gali. Tas sintezės mechanizmas, drįstu teigti, yra tos pačios prigimties, kaip ir naratyvas – sugebėjimas pasakoti. Čia dar prisiminiau ir liaudies kūrybą – pasakas. Jos gi buvo pasakojamos (ta prasme naudojamas naratyvas) ir tada, kai dar rašto nebuvo – skaityti neskaitė, o pasakojo. Tai iš kur gimė tie minėto verslininko ar senolių-pasakorių pasakojimo sugebėjimai, kai „skaitymas” strigo? Matau vienintelį paaiškinimą – tiesiog gyvenimiškoji patirtis. Tai ir yra, kaip pasakytų matematikai, būtinoji sąlyga gebėjimui pasakoti išsiugdyti. Štai taip mintydamas priėjau išvados, kad skaitymas nėra net ir būtina sąlyga naratyvui atsirasti, nes būtina sąlyga yra patirtis.

Tai jeigu skaitymas nėra nei būtina, nei pakankama sąlyga sugebėjimui pasakoti atsirasti (mokymasis įrodinėti teoremas matematikos fakultete paliko gilius pėdsakus), teigiu, jog jis (skaitymas) iš vis neturi reikšmingo tiesioginio ryšio su pasakojimo įgūdžių formavimu. Bent jau kol nagrinėjame tiesioginius priežastis-pasekmė tipo sąryšius. Jeigu nagrinėtume netiesioginius, tai žinoma, norint kažką papasakoti, reikia turėti bent minimalų kiekį informacijos galvoje iš ko būtų galima sintezuoti pasakojimą. Ir tam skaitymas gali labai pasitarnauti. Kaip ir bedravimas su įvairiais žmonėmis, domėjimasis kultūra, kelionės ir t.t. – yra daug būdų kaupti patirtį.

Tačiau, jeigu tikrai norite, kad vaikai augdami išmoktų pasakoti – mokinkite juos būtent to, ko siekiate – pasakoti. Nes vien tik aktyvus skaitymas to negarantuos.

Reklama: Atminties lavinimas

Taip pat skaitykite: