Spontaniškas esė apie keiksmažodžius (N-18)

Paskelbė: Simonas Švėgžda Data: 2014-06-22 09:34

Spausdinti | Komentarai

Asmeninio archyvo nuotr.

Keiksmažodžiai patys iš savęs nėra degeneratyvūs, vulgarumą jiems priskiria ir suteikia tik pats klausytojas, kuris, norėdamas keiksmažodį suprasti ir įvertinti kaip tokį (pasmerkti ir/ar pasibjaurėti), jau turi žinoti jo reikšmę bei nešamo užtaiso sprogumą.

Tik žinodamas reikšmę, žmogus, atsižvelgdamas į socialines ir kultūrines normas nusprendžia – ar keiksmažodžio žymimą daiktą/reiškinį priimta garsiai minėti ir kaip reaguoti ausims – linkti, rausti, krusčioti ar ramiai klausyti toliau. įsižeidžiama, jei sulaužomas tabu, tačiau retas dėl keiksmų įsižeidęs alfonsėlis geba rišliai paaiškinti, kodėl jį trikdo garsiai paminimi, tarkime, lytiniai organai ir lytinis aktas – fundamentaliausi gyvybės stebuklo elementai!

Teisybės, meilės ir visko, kas šventa, dėlei, būtina skirti keiksmažodžius ir verbalinę agresiją. Štai pastaroji tiesiogiai siūlo, tarkime, pasimauti ant kuolo, pasikarti, išsidurti akis, pasimylėti su savo motina ir panašiai, tačiau verbalinė agresija nėra tapati keiksmažodžiams, kurių emocinis užtaisas nebūtinai dedikuojamas konkrečiam žmogui. Neutraliai ir kontekstualiai naudojami keiksmažodžiai praturtina ir paįvairina kalbą, suteikia jai žaismingumo ir spalvingumo, o neseni moksliniai tyrimai liudija, kad keiksmažodžių vartojimas specifinėse situacijose mažina skausmą, stresą ir įtampą, taip teigiamai atsiliepdamas sveikatai (wow!). (šaltinis - http://www.scientificamerican.com/article/why-do-we-swear/)

Grįžtant prie moralinio svorio, vulgarumo ir keiksmažodžių vertinimo – subjektyvu (or should I say — reliatyvu)!! Polinkis neigiamai vertinti keiksmažodžius kyla pirmiausiai iš paties vertintojo ir yra produktas jo moralinės pozicijos, asmeninės patirties, kultūrinio background’o ir galiausiai pačios kultūros. Galima užduoti paprastus klausimus ir ieškoti tiesos grūdo. Tarkime – ar gali seksas būti vulgarus? Koks seksas yra vulgarus? Neišvengiamai prieitumėme prie išvados, kad tai tik moralinės interpretacijos kuria ir formuoja vulgarumo koncepciją ir todėl vulgarumas – socialiai konstruojama kategorija.

Keiksmažodžių nemėgstančiam asmeniui garsiai pareikšti ‘nemėgstu keikūnų’ ar bandyti keikūnus moralizuoti – tai viso labo atvirai prisipažinti, kad ‘aš nesugebu kontroliuoti savo emocijų ir lengvai įsižeidžiu, kai dalykai vyksta ne taip kaip noriu’, iš esmės, tai prisipažinti, kad esi siaurakaktis, kuriam svetimas kritinis mąstymas. Žinoma, galiu spekuliuoti apie tai, kad tam tikrų keiksmažodžių baimė gali liudyti apie neišspręstus vidinius konfliktus, nes juk jokiam psichologiškai sveikam žmogui genitalijos ar lytinis aktas, regis, neturėtų būti atgrasūs ar ‘vulgarūs’, tačiau šių spekuliacijų teisingumo ginti nesiryžčiau.

Taip pat manau, kad teisuoliškumas (self-righteousness), t.y., polinkis 3,14sti protą ir būti arogantiškai užtikrintam savo teisumu, yra išties atgrasi ir šliužiška savybė, priešingai, nei polinkis keiktis, kuris, būtent, vartojamas neutraliai, niekam jokios žalos nedaro ir į asmens laisvę nesikesina.

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt