Straipsnį su būtent tokiu pavadinimu parašė vakar Michael Arrington savo naujame tinklaraštyje Uncrunched. Savo žodžiais jis taip taikliai pataikė į dešimtuką, kad neištvėriau ir išverčiau straipsnį į lietuvių kalbą. Tikiuosi, kad jo mintys jus motyvuos ir grąžins šiek tiek į realybę, jei esate nuo jos nutolę.
* * *
Vakar vėl miegojau darbe; dvi su puse valandos susirietęs po stalu, kažkur nuo 11 iki 12:30. Tada atsikėliau, suvokęs, kad vėluoju į susirinkimą. Bet nieko tokio, pasidarėme susirinkimą vėliau. Sunku kažkam tave kaltinti, kai praleidi susirinkimą dėl to, kad buvai darbe taip ilgai, jog nulūžai nuo išsekimo.
Staiga visi skundžiasi, kokia neteisybė vyksta Silicio Slėnyje. Kaip velniškai sunkiai visi turi dirbti, ir kaip kai kurie žmonės negauna finansavimo kapitalo arba neparduoda savo startup’o kokiam Facebook arba Google, nors daug kitų žmonių tuos dalykus gauna.
Silicio Slėnis yra nesąžininga vieta – apie tai kalba visos antraštės. CNN rasizmo dokumentinis filmas buvo tik viena iš dėlionės dalių. Kitas dalykas yra žiniasklaidos verksmai apie tai, kad Zynga turės persvarstyti kontraktus su labai gerai apmokamais darbuotojais, kurie tiesiog nebepaneša didelio darbo krūvio. Laukite greitai ir daugiau straipsnių apie sielvartavimus iš kažko, ką verčia sunkiai dirbti prie startup’o. Žmonės dirba taip sunkiai, ir verkia, kad nori miego!
Tarsi tai būtų kažkas naujo. Viršuje pateikta citata yra ne iš kokio nors persidirbusio Zynga programuotojo. Ji buvo parašyta 1994 metais, autorius Jamie Zawinski – vienas iš ankstyvųjų Netscape programuotojų. Čia dar daugiau:
Šiandien mačiau Ianą, pirmą kartą per mėnesius. Pirmieji jo žodžiai buvo “Wow, atrodai sušiktai”. Sako, kad atrodau sulysęs ir nervingas. Maniau, kad man viskas gerai! Vakar turėjau normalią miego naktį ir panašiai. Neturiu gyvenimo. Niekada nesimatau su draugais, kurie nėra mano bendradarbiai, ir eikvoju savo vienintelę jaunystę. Turėčiau išeiti ir veikti kažką linksmo ir aktyvaus – kažką, ko negalėsiu daryti, kai mano protas ir kūnas nebeleis. Bet vietoje to užstrigau viduje prie dienos šviesos lempų, kompiuteryje stumdydamas bitus tokiais būdais, kurie įdomūs tik kitiems vėploms. Pažiūrėjau į filmų sąrašą, ir yra filmų, apie kuriuos net nesu girdėjęs. Kaip tai nutiko? Tai mane gąsdina.
Vaistinėje nusipirkau raiščius ant riešų, ir pastarosiomis dienomis dirbu su jais. Nemanau, kad tai labai padeda; mano vidurinis pirštas jau taip nebeskauda, bet kitas pirštas vis dar laikosi nekaip. Šis darbas naikina mano kūną. Taip dirbti neverta.
ir
Ką gi, vaikai išėjo pasigerti, arba, tiksliau, nusigerti. Manau, kad jie ir vėl eis į striptizo klubą. Kaip tai kieta, ar ne?
O gerai, vaikai sugrįžo, ir gerai įkaušę. Nei vienas iš jų negali normaliai vaikščioti, tad vis atsirenkia į sienas ir verčia visą mano stalą judėti. Kadangi nesu girtas, sąmonės skirtumas neleidžia man pratęsti pokalbio su jais, dėl to stengiuosi juos tiesiog blokuoti. Bet dabar jie visi lošia DOOM su labai garsiais efektais, tai kad susikoncentruočiau, turiu užsidėti ausines ir pagarsinti muziką iki maksimumo, ir netgi tai nelabai veikia. Kadangi, kaip jau minėjau, jie vis dar daro klaidas, bandydami vaikščioti, tai viskas ant mano stalo tiesiog dreba.
Tai yra šeštadienio vakaras, ir esu savo kabinete, apsuptas gaujos fermos vyrukų iš Ilinoiso, kurie nebuvo išėję per dvi mylias toliau nuo ofiso jau kokius keturis mėnesius.
Mano ausyse po viso to tikrai zvimbės. Ai, eina šikt, einu namo. (patikrinau – ausyse tikrai zvimbia)
ir
Aš taip sušiktai perdegęs. Egzistavimas yra kančia.
Mes pasmerkti.
Aš padirbėčiau prie savo CV, bet netgi neturiu nieko naujo, ką galėčiau ten įdėti, nes iš tikrųjų dar nieko nepaleidome į viešumą.
Eisiu namo ir verksiu iki kol užmigsiu.
Taip, buvo verksmų. Net ir tada – 1994 metais.
Bet tada – atpildas. Trumpalaikis šlovės momentas, apie kurį trečią dešimtį gyvenantis programuotojas taip svajojo:
Elektrą vėl įjungę, ir mes įkėlėme tą prakeiktą programą į FTP serverį, ir iš karto du milijonai žmonių pradėjo ją siųstis, dar prieš mums paskelbiant oficialų pranešimą spaudai, ir mes pagaliau užbaigėme užbaigėme užbaigėme, ir tikiuosi, kad dabar galėsime gyventi ilgai ir laimingai.
Sėdėjome konferencijų kambaryje, paleidę per TV vieno iš Indy vaizdą, kad galėtume tamsoje žiūrėti į FTP parsisiuntimų log’us. JG parašė skriptą, kuris sugrodavo garsą kiekvieną kartą, kai kažkam pavykdavo sėkmingai parsisiųsti mūsų programą iki galo. Sėdėjome tamsoje ir džiaugėmės, klausydamiesi tų garsų.
Galite įsivaizduoti, kad šiuos žodžius, būtent tokius pat žodžius, gali sakyti dabar vyrukai, kurie sukūrė pirmuosius Zynga žaidimus. Arba Google. Arba Facebook. Arba dirbo prie kokio nors startup’o, kuris galiausiai neiššovė ir buvo užmirštas. Galbūt kai kurie iš tų žmonių galvoja, kad dirbo daugiau, negu kas nors kada nors dirbo Silicio Slėnyje. Kad tas darbas be pertraukų yra neapsakomai geras jų pasiekimas.
Jie klysta. Būtent iš to ir susideda startup’ai.
Jeigu dirbate startup’e ir galvojate, kad dirbti per daug ir aukojate labai daug, raskite darbą kur nors kitur – kad jis tenkintų jūsų poreikius.
Bet jeigu giliai viduje jūs žinote, kad esate istorijos dalis, ir kad dalykai, kuriuos dabar kuriate, bus aprašinėjami ir apgalvojami vėliau per amžius, tada galbūt po gero verkšlenimo ir neilgo miego po stalu susiimsite ir prisiminsite. Kad esate žmogus Arenoje. Piratas. Kad esate čia tam, kad paliktumėte savo įspaudą visatoje.
Galite būti liūdnas dėl to, kad dirbate viršvalandžius, ir kad kartais jūsų viršininkas šaukia ant jūsų, kai įtampa pasiekia aukščiausią lygį. Bet taip pat jūs žinote, kad niekur kitur nėra taip, kaip Silicio Slėnyje. Niekur kitur nėra viskas taip susisteminta taip, kad padėtų jums kurti ką tik norite ir paversti savo mintis realybe. Niekur kitur nėra tiek nusiteikusių jaunuolių, nusiteikusių paaukoti viską ir dirbti sunkiai tam, kad sukurtų kažką naujo.
Silicio Slėnyje yra tiek pinigų, kad visoje veikloje dabar jau dalyvauja daug “neteisingai” nusiteikusių žmonių. Kurie ieško paprastų akcijų kursų įdomiame startup’e. Jie pradeda verkšlenti, kai suvokia, kad turi labai daug paaukoti, kad viskas veiktų. Tai periodiškai įvyksta, apie tai rašiau ir 2007 metais. Tada įvyksta lūžis, ir staiga visi likusieji yra tiesiog dėkingi, kad vis dar išliko.
Bet jeigu per daug tokių “neteisingų” žmonių įsijungs į bendrą masę, bus pasiektas lūžio taškas. Ir visi stebuklai dings.
Panašu, kad prie to artėjame. Kad netoli yra tas laikas, kai žmonės kalbės apie maksimalias darbo valandas, minimalų programuotojų skaičių ir tokiu būdu siekiamą tikslą. Ir, o siaube, kursis startup’ų darbuotojų profesinės sąjungos.
Nuoširdžiai tikiuosi, kad taip neįvyks. Bet jeigu įvyks, visi tikrai reikalingi žmonės tiesiog išeis ir darys savo darbus kur nors kitur.
Dirbkite daug. Skųskitės mažiau. Ir suvokite, kad esate istorijos dalis.
Originalas: Uncrunched.com
Originalus įrašas tinklaraštyje SkaitykIT.lt
