TOP 10 geriausių 2013-jų metų filmų!

Paskelbė: Data: 2013-12-25 12:13

Spausdinti | Komentarai

Gerbiami kino mylėtojai,

Šiemet sveikinu visus su artėjančiom šventėm ir pasinaudojęs man suteikta proga pateikiu savo įspūdžius apie besibaigiančių metų kino derlių.

Kiekvienais metais man atrodo, kad pernai buvo geriau, daugiau. Ir taip kasmet. Neveltui genijus Woody Allenas savo smagioje komedijoje „Vidurnaktis Paryžiuje” įrodė, kad žmogus niekada nepatenkintas esamu laiku ir pasitenkinimo ieško buvusiame „Aukso amžiuje”.

„Aukso amžių” galima kilnoti laike iki begalybės, bet dabar aš pasistengsiu pasidalinti ilgai dėliotu savuoju geriausių 2013-ųjų metų filmų dešimtuku.

Kiekvienas iš mūsų turime savus dešimtukus ir aš viso labo pateikiu savo nuomonę. Nors šiemet nusprendžiau griežčiau surikiuoti filmus pagal jų tikslus ir reikšmę kino meno raidai.

Surašiau 10 filmų, kurie man šiemet atrodo geriausi. Nurodyta eilės tvarka neturi reikšmės filmų kokybei. Visi išvardinti filmai pagaminti ir parodyti tik 2013 metais. Ne visi jie buvo Lietuvos kino teatrų repertuare, bet dalį parodė Kauno festivalis, kažką parodė „Scanorama” ir nuoširdžiai tikiu, kad dar likusius nematytus parodys “Kino pavasaris”. O apie visagalį internetą su šypsena privalau patylėti.

Top 10

1. „Didis grožis“ („La Grande Bellezza“). Režisierius: Paolo Sorrentino

Paolo Sorrentino filmas buvo išrinktas geriausiu Europos metų filmu. Šis faktas, kaip ir pats filmas labiau dvelkia liūdesiu, nei džiaugsmu.

Kinas yra sparčiai mutuojantis menas. Jis pergyvena šiandien eilinį permainų metą. Sunkiai alsuoja visa senutė Europa. Su nostalgija atgal dairosi ir jos kino menas. Užmarštin nugrimzdo didžiųjų autorių-intelektualų epocha. Ypač jų netektį jaučia italų kinas. Neliko Felinio, Viskončio, Antonionio, Pazolinio….Bernardas Bertolučis sukaustytas invalido vežimėlyje, kaip gyvas išėjusios kartos simbolis. Šių netekčių niekas negali kompensuoti. Italijoje yra gerų režisierių, bet jų asmenybės nepajėgios kompensuoti susidariusį vakuumą.

Paolo Sorrentino filmas sustiprina būtent šiuos jausmus ir nostalgiškus apmąstymus. „Didis grožis“ – tai laisvas F.Felinio klasikinio filmo “Saldus gyvenimas” perdirbinys. Jame autorius su karčia ironija reflektuoja drauge su savo pagrindiniu personažu, pasenusiu bohemos „iūtu” Džepu (akt.Toni Servillo). Šiandien nebėra Anitos Ekberg ir Marcello Mastroianni. Amžinas linksmybių miestas Roma tik išoriškai triukšmingas, bet jo aristokratiška dvasia dingo. Aristokratus galima nebent išnuomoti už pinigus. Tokiame mieste nėra Felinių.

Šalia šitų liūdnų refleksijų filmo režisierius spėja parodyti, kad Romos griūvėsiai, menantys geresnius laikus, yra savaip žavingi. „Didis grožis“, imituodamas didį italų kino stilių, žvelgia į kinomanams brangią praeitį su dekandentiška gaida. Todėl nuo šio filmo pradedu savo dešimtuką.

2.„Adelės gyvenimas“ („La Vie d’Adèle“). Režisierius: Abdellatif Kechiche

„Didis grožis“ nusilenkia išeinančiam senam kinui. Tuo tarpu, „Adelės gyvenimas“ jau yra naujas, ateinančios modernios Europos kinas. Todėl ir laimėjo šiemet Kanų kino festivalį.

 Šis filmas įtaigiai pasakoja apie jaunų žmonių gyvenimą. Jie mokosi, renkasi profesiją, lanko demonstracijas. „Adelės gyvenimas” savo esme yra istorija apie brendimą, pirmąją meilę ir savęs identifikaciją. Šalia erotinio pasakojimo apie dviejų merginų aistrą filme rutuliojasi ir socialinė drama. Vienoje šeimoje geria gerą vyną su brangiais užkandžiais iš jūrų delikatesų. Kitoje-valgo makaronus su tomatų pasta. Pagrindines filmo herojes Emą ir Adelę skiria ne tik klasių skirtumai. Ema daro dailininkės karjerą. Adelė ruošiasi tapti pradinių klasių mokytoja. Adelės ir Emos santykiai yra pasmerkti. Jos pernelyg skirtingos, o vien sekso nepakanka sujungti dviejų, visiškai skirtingų žmonių gyvenimus.

Seniai nebuvo atviro ir radikalaus autorinio kino tiesiog apie meilę. Drąsios sekso scenos ne spekuliuoja kūnais, bet duoda atkirtį bet kokiam komformizmui. Filmas pagal visus kriterijus yra šiuolaikinio europietiško kino etalonas. Jo tematika atspindi šiandien aktualius įvykius: sprendžiami mums pažįstami socialiniai,etiniai klausimai, naujai peržiūrimos tolerancijos, vaikų auklėjimo problemos. Realus veiksmo fonas-homofobiškus įstatymus nagrinėjanti Prancūzija. Bet filmas yra daugialypis ir neapsiriboja antausiais homofobams. Tai brendimo, meilės, aistros istorija. Filmas yra apie merginos tapimą moterimi, pažinus pirmą susižavėjimą, meilę, seksą ir nusivylimus.

Formos prasme filmas yra novatoriškas. Tik iš pirmo žvilgsnio jis atrodo paprastas, bet iš tikro meta iššūkius naujai kino kalbai. Skirtingai nuo kompiuterinės grafikos prisodrintų didelių kino reginių, “Adelės gyvenimas” tris valandas prikausto žiūrovą stambiais planais ir pavergia mus atvirumu. Kaip tikri vojeristai, mes stebime pagrindines filmo herojes iš taip arti, kad jaučiame jų odą, alsavimą, kūno temperatūrą ir maksimaliai prie personažų priartėjame. Kinas tuo ir žavus, kad anot Bernardo Bertolučio, leidžia mums stebėti kitų gyvenimus pro rakto skylutę.

3. „Nepažįstamasis prie ežero“ („L’inconnu du lac“).Režisierius: Alain Guiraudie

Už originalumą ir įdomumą, pasiektą labai asketiška kino kalba, šis filmas nusipelno būti pavyzdžiu kitiems kūrėjams. Iš šio filmo kalba Hičkokas, Godardas ir Bressonas.

Jei “Adelės gyvenimas” pasakoja apie lesbietes, tai šis filmas apie gėjus. Nieko nuostabaus, kad žurnalistai paskubėjo jį pavadinti gėjiška „Adele“. Nors tai visiškai skirtingi filmai.

Adelės gyvenimas koziriuoja detaliu realizmu, o Alaino Guiraudie „Nepažįstamasis prie ežero“ bent pretenduoja į filosofines metaforas. Filmo naudai reikia pasakyti: jis yra puikiai padarytas. Neveltui dalyvavo Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Ir pelnė ten geriausio režisieriaus apdovanojimą bei „Queer palmės šakelę“.

Filmo siužetas yra paprastas ir aiškus. Lygiai taip pat supaprastinta ir nuo bereikalingu papuošalų išvalyta filmo estetika. Jo veiksmas vyksta gamtoje, prie natūralaus apšvietimo. Aktoriai vaidina minimaliai ir primena Roberto Bressono asketišką kiną, kurio retrospektyvą  „Scanorama“ šiemet parodė drauge su šiuo filmu Lietuvoje.

Filmas labai primena Alfredą Hičkoką. Režisierius nuo pat pradžių nuosekliai augina įtampą. Hičkokišką saspensą išsaugo iki pat filmo pabaigos, kulminaciją pasiekdamas tose scenose, kai pagrindinis veikėjas dairosi plaukdamas vienas vandenyje ir pačioje pabaigoje. Kuomet slapstosi naktį miške.

Filmas griežtai laikosi detektyvo schemos, bet tai netrukdo jam būti itin gražiu reginiu. Jis yra gražus ne dėl daugybės nuogų kūnų ir homoerotikos. Seksas čia, tikriausiai, reiškia apskritai žmogišką artumą ir tuo pačiu nepasiekiamą svajonę apie tą patį suartėjimą. Atrodo, kad ir filmo herojus, ir režisierius drauge apie tokį artumą svajoja. Vis tik jaučia, kad tas idealas yra nepasiekiamas. Ir tą liūdesio jausmą sėkmingai perteikia žiūrovui iš ekrano. Nors filmą labiau žiūrės „prijaučiantys temai“, tačiau jis kalba universalias tiesas. Apie žmogaus prigimtį ir jo vienatvę.

4. „Gravitacija“ („Gravity“).Režisierius: Alfonso Cuaronas

„Gravitacija“ – tai retas atvejis, kada filmo malonumui pajusti aš primygtinai rekomenduoju žiūrėti jį kino teatro salėje su kuo didesniu ekranu ir būtinai  3D formate. Tik tada mūsų aptariamas reginys suteiks jums stiprius pojūčius ir pergyvenimus. Pirmiausia šis filmas nusipelno „Oskaro” už savo neįtikėtinus techninius pasiekimus.

Kosmosas Alfonso Cuarono filme yra metaforiškas. Žmogus yra įkalintas sandarioje kapsulėje. Iš jos ištrūkti yra tas pats, kas gimti antrą kartą. Jam reikia nugalėti ypatingą inercijos jėgą, kad jis išsilaisvintų iš savo skafandro. Pergalė mūsų herojaus atveju-tai galimybė vėl pajusti žemę po savo kojomis ir gravitaciją. Būtent tokį kelią tenka iškentėti Sandros Bullock herojei. Drauge su ja visus pojūčius patiriame ir mes, nes filmas idealiai perteikia žiūrovui visas emocijas. Jis yra novatoriškas ir neabejotinai pateks į kino vadovėlius.

Alfonso Cuaronui artima žmogaus vienatvės tema.  Filmas vadinasi „Gravitacija“, bet pagrindiniai jo leitmotyvai yra nesvarumo būklė ir paklydimas erdvėje. Išeitų, kad gravitacija –tai prisiminimai apie Žemę ir kalbą, kiekvieną kontaktą su fiziniu pasauliu.

Šito taip trūksta Sandros Bullock herojei. Jinai beveik susitaiko su mirtimi, bet jai velniškai trūksta prieš mirtį tiesiog pajusti gravitaciją, o tiksliau išgirsti ar sutikti antrą kitą žmogų. Individą, panašų į save.

Nežiūrint visų šių įdomių samprotavimų, metaforų ir filmo autoriaus minčių, reikia konstatuoti, kad ne jie filmą galutinai paverčia jau šiandien beveik kino šedevru. Pirmiausia net visko mačiusius kino gurmanus nokautuoja idealus filmo autorių darbas su vaizdu ir garsu. Filmo gamybos kokybė tokia stulbinanti, kad sunkiai atrandu, su kuo ją palyginti.

5. „Jauna ir graži” (“Jeune & jolie”). Režisierius: François Ozon

Šis filmas, kaip ir „Adelės gyvenimas“ erotiškai ir drąsiai pasakoja apie jaunos merginos brendimą. Dar tiksliau būtų apibendrinti, kad Francois Ozonas naujausiame filme „Jauna ir graži“ pasakoja istoriją apie savęs identifikaciją per sekso patirtį. Būtent tuo jis panašus į Kanų laureatą „Adelės gyvenimą“ ir kitus šiemet madingus filmus. Galima pajuokauti, kad šiemet prancūzams buvo sekso metai. Paradoksas: atviras gėjus Francois Ozonas savo naujame filme rodo heteroseksualius santykius, o „Adelės gyvenimo“ heteroseksualus režisierius meilės dramą pasakojo lesbietiškame variante. Bet tai tik forma. Svarbu galutinis tikslas ir stilius.

Francois Ozonas šiandien yra labiau elegantiškas ir susitapatinęs su prancūzų literatūra. Visai nesistengia šokiruoti ir maištauti, kaip jaunystėje su „Kriminaliniais meilužiais“. Todėl šiais metais lieka kiek nepelnytai arabų kilmės Abdellatif Kechiche šešėlyje.

Francois Ozonas jau įprastai rodo jaunus žmones ir jų problemas. Jo naujo filmo herojė yra nepilnametė ir ji dar nežino, kas yra tikra meilė. Todėl, kaip L.Buniuelio „dienos gražuolė“ ji eina mylėtis, kaip prostitutė. Bet daro tai ne dėl pinigų. Jai iš tiesų įdomūs žymiai vyresni vyrai. Žilagalviai, raukšlėti ir savo tėviškais jausmais kartais sukeliantys intymiose scenose incesto jausmą. Francois Ozonas šiemet nustebino. Kaip visada. Parodęs filmą, kurio mes nelaukėme. Be siurrealizmo, fantastikos. Tiesiog erotinę dramą apie brendimą. Tiesa, su sau būdingais nukrypimais ir ironijom. Kitaip jis liktų pagrindinės srovės atstovu gryname žanre. O dabar jo naujas filmas prikimštas įvairiom Ozoniškom užuominom, privaloma vidurinės klasės kritika, pasijuokimais iš nieko nesuprantančių tėvų…Ir vistik pats filmas yra puikiai balansuojantis tarp trilerio, melodramos, brendimo dramos. Jame skoningai sutaria skirtingi žanrai ir drauge tai kūrinys, kuris išvengia banalių žanro rėmų. Taip moka tik Francois Ozonas. Baigęs žaisti gėjų, marginalų žaidimus, provokacijas. Dabar jau solidus ir, tenka pripažinti, šiandien stabilus prancūzų kino lyderis.

6. „Realybės šokis” („The Dance Of Reality“). Režisierius: Alexandro Jodorowsky

Klasikinių ir drauge kultinių avangardinių filmų „Šventas kalnas“ ir „Šventas kraujas“ režisieriui šiemet sukako 84 metai. Per 45 metus jis pastatė tik 7 filmus. Ypač svarbu, kad priešpaskutinį  filmavo prieš 23 metus.  „The Dance Of Reality“ – tai beveik biografinis filmas apie 84 metų režisieriaus vaikystę, kuri buvo praleista Čilėje. Jaunąjį Alejandro vaidina aktorius Jeremias Herskowitsas, o senąjį – pats režisierius. Jodorowsky komunistą tėvą vaidina Jodorowsky sūnus Brontis Jodorowsky. Filmas sukurtas pagal A.Jodorowsky autobiografinę knygą tuo pačiu pavadinimu.

Trumpai tariant, senas kūrėjas padarė kažką panašaus į F.Felinio „Amarkordą“. Daugelis režisieriaus gerbėjų bijojo, kad taip ilgai nedirbęs menininkas nebesukurs visiems įdomaus filmo apie sau brangius atsiminimus. Gerbėjai buvo maloniai nustebinti.

Alexandro Jodorowsky pademonstravo vieną iš gražiausių kino fantazijų. Jo spalvingame siurrealistiniame sapne pagrindinis veikėjas yra žydų berniukas, gyvenantis diktatūros sąlygomis. Jo mama kilusi iš Rusijos. Tėvas yra prisiekęs komunistas ir meldžiasi Stalinui. Iš savo sūnaus jis svajojo išauginti tikrą vyrą ir revoliucionierių. Alexandro Jodorowsky iš tikro tapo revoliucionieriumi. Tik ne politikoje, o kine.

Jo naujausiame filme rodomi rimti dalykai: pogrindis ir kova, kančios ir kankinimai. Visa tai režisierius sugeba parodyti sąlyginio poetinio kino stiliuje. Tik jis vienas taip gali. Viskas filme atrodo aišku, protinga ir drauge labai juokinga. Alexandro Jodorowsky šiuo filmu įrodė visam pasauliui, kad nuo „Švento kalno”(1973m.) laikų jis išliko nepasikeitęs. Originalus, chuliganiškas, šmaikštus.

7. „Nuodėmės palytėjimas“ („Tian zhu ding“). Režisierius: Zhangke Jia

Šio filmo režisierius savo pirmus kūrinius darė nepriklausomai nuo valstybės. Paskiau jie beveik nepatekdavo į rinką. Buvo vadinami pogrindiniu kinu. Šiandien jis vadinamas kiniečių kino pasididžiavimu. Režisieriaus kraityje jau yra laimėtas Aukso liūtas Venecijoje 2006-ais metais.

Po tos pergalės jį imta vadinti geriausiu Kinijos režisieriumi. Zhangke Jia išsiskyrė dokumentine  filmavimo maniera ir poetišku požiūriu. Niekas nelaukė, kad toks režisierius, kuris subtiliai vaizduoja vienišus žmones staiga ims ir padarys bekompromisinį ir gana baisų smurto filmą. „Nuodėmės palytėjimas“ būtent toks ir yra. Jame įtaigiai rodomos atskiros kruvinos istorijos, kurios iš tikro vyko šiuolaikinėje Kinijoje. Autoriui būdinga dokumentinė autentika išliko. Tik šį kartą ji tarnauja ne subtilaus grožio apdainavimui, o blogio protrūkio fiksavimui. „Nuodėmės palytėjimas“ pelnytai buvo apdovanotas šių metų Kanų kino festivalyje už geriausią scenarijų.

8. “Stray Dogs”. Režisierius: Tsai Ming-liang

Daugelio nuomone šis filmas turėjo laimėti Venecijos kino festivalį. Jis iš tiesų buvo stipriausias. Malaizijoje gimęs režisierius Tsai Ming-liang  visuomet buvo festivalių favoritas. Jis ilgai tobulino savo stilių, negailėdamas nei savęs,  nei žiūrovų. Panašiai kaip A. Tarkovskis. Lyginti Tsai Ming-liang su rusų kino dievu gana logiška ir nėra neteisinga. Abu ieškojo tobulybės ir negaišo laiko projektams, kurie jiems neįdomūs. Šiemet Venecijoje Tsai Ming-liang viešai pareiškė, kad jis daugiau nebekurs kino, nes pasakė viską, ką norėjo. Lygiai tą patį toje pačioje Venecijoje pareiškė  Japonų animacijos genijus Hayao Miyazaki. Vien dėl to fakto abiejų autorių filmus pamatyti tiesiog būtina. Tuo labiau , kad abu sukūrė labai asmeniškus ir preciziškai padarytus kūrinius.

Tsai Ming-liang filmas reikalauja dėmesio ir kantrybės. Jis labiau panašus į video instaliaciją, paveikslus. Filmo dėmesio centre yra vienišas tėvas su dviem vaikais. Bet šių žmonių gyvenimai parodyti, kaip idealūs kadrai, kuriuos reikia pajausti. Tada bus grįžtamasis malonumas, kurį suteikia tikri meno kūriniai, daryti su didele kantrybe ir atsidavimu.

9. „Filomena” (“Philomena”). Režisierius: Stephen Frears

Paskutinį kartą britų veteranas režisierius Stephen Frears triumfavo Venecijoje su “Karaliene”. Šiemet jam buvo skirtos ilgos ovacijos tame pačiame festivalyje. Filmo pavadinime vėl yra nurodyta moteris. Tik šį kartą ne monarchė, o miela senutė iš provincijos. Jos vardas yra Filomena. Ji mėgina surasti sūnų, atimtą prieš pusę amžiaus. Moteris keliauja drauge su žurnalistu iš savo gimtosios Anglijos į Vašingtoną, kur jai lemta sužinoti visas tiesas apie dingusio sūnaus gyvenimą. Šiame kelyje gana ciniškas žurnalistas pamažu keičiasi į vis labiau humanišką teisių gynėją.

Toks melodramos siužetas garantuoja tegu gerą, bet komercinį filmą. Jis iš tiesų pasmerktas sėkmei, bet jame yra kai kas daugiau. Dėl ko kūrinys gali pretenduoti net Oskaro premijai. Pirma:  Filomeną vaidina britų žvaigždė Judi Dench. Žurnalistą-simpatiškas aktorius Steve Coogan. Antra: šių dviejų personažų sentimentali kelionė tampa diskusija tarp ateisto ir tvirtai tikinčios moters. Režisierius  Stephen Frears lieka ištikimas sau ir diktuoja filmui savo firminę ironiją. Trečia: filmas yra pastatytas pagal absoliučiai tikrus įvykius.

„Pro sniegą” (“Snowpiercer”). Režisierius: Joon-ho Bong

Šį filmą rekomenduoju fantastinių antiutopijų apie Žemės ateitį ir dinamiškų filmų mėgėjams. Tai vienas drąsiausių ir ambicingiausių šių metų filmų. Balansuojantis tarp Holivudo veiksmo kino ir autorinės antiutopijos apie socialinę nelygybę, revoliuciją, klasinį susiskirstimą,planetos ateitį ir žmonių prigimtį. Filmo ambicijas rodo ir tarptautinė kūrybinė grupė. Filmo režisierius-trilerių meistras-korėjietis Joon-ho Bong („Motina”, “Gwoemul”). Filme vaidina pats „kapitonas Amerika” Chrisas Evansas, anglas Jamie Bell, škotė Tilda Swinton, anglas John Hurt, amerikiečiai Ed Harris ir Octavia Spencer…svaiginantis aktorių kokteilis. ir ką jie daro? Važiuoja traukiniu aplink pasaulį, kuriame po katastrofos tvyro vien sniegynai ir šaltis. O pašėlusiai lekiančio traukinio keleiviai-yra vieninteliai likę Žemės gyventojai.

Šį keistą filmą finansavo Korėjoj. Ten filmas jau rodytas. Traukinio ir geležinkelio vaizdai buvo filmuoti Čekijoj. O koks likimas laukia filmo Amerikoje dar labai neaišku. Todėl jo dar nerodo tinklų kino teatrai. Tikiuosi, kad nepasitvirtins gandai esą amerikiečiai nori pirkti filmą, bet permontuoti jį. Korėjos variantas neva netinka Amerikos publikai. Nors filmas nėra šedevras, bet tai retas kūrinys, kuriame šalia chuliganiškų autoriaus užmojų yra plačiai publikai tinkantis veiksmo kupinas siužetas, gražus reginys. Jam atleidi net pigiai darytą kompiuterinę grafiką. Autorinis kinas su tokiu užmoju, kuris konkuruoja su blokbasteriais.

Filme dera prancūzų komiksas, veiksmo kinas, marksistinė teorija. Traukinys važiuoja, o jame surinkta viskas, kas naudinga žmonijai. Moterys ir vaikai. Augalai, žuvys ir vabzdžiai.Ginklai ir mašinos. Žmonės, savaime aišku, padalinti į gerai įsitaisiusį elitą ir vargiai egzistuojančius eilinius keleivius. Bet nereikia skubėti filmui klijuoti etiketės. Idėjine prasme neaišku, ar autoriai bruka revoliucines idėjas prieš diktatūrą, ar juokiasi iš žmonių prigimties, net ir ekstremaliom salygom kovoti tarpusavyje iki susinaikinimo.

Kas netilpo.

Metai kinui buvo geri. Dešimtuke neužteko vietos tikrai geriems filmams, kuriuos rekomenduoju pažiūrėti:

Amerikiečių Alexanderio Payne’o filmas „Nebraska”, Jimo Jarmuscho „Gyvi lieka tik meilužiai” („Only Lovers Left Alive”), Steveno Soderbergho „Už kandeliabro” („Behind the Candelabra”), brolių Coenų „Levino Deiviso viduje“, Davido Gordon Greeno “Joe”.Dar turėkime omenyje, kad šiemet metų pabaigoje pasirodo du labai originalūs filmai, kurių aš fiziškai nespėjau pamatyti. Tai Larso von Triero “Nimfomanė” ir neseniai mirusio rusų režisieriaus A.Germano “Sunku būti Dievu”. Neabejoju, kad šie filmai maloniai nustebins.

Ir dar. Visai neseniai atradau naują talentą britų kine. Tai Kauno mieste rodytas Clio Barnard filmas „Savanaudis milžinas” (The Selfish Giant). Labai geras filmas, tęsiantis Keno Loacho “Kes” ir Francois Truffaut “400 smūgių” tradiciją. Pavadinimas apeliuoja į Oskaro Wilde pasakėčią, bet su ja siejasi labai netiesiogiai.

Taupydamas vietas dešimtuke, atskyriau nevaidybinius kino filmus, nors žemiau išvardinti kitų formatų kūriniai šiemet privertė labiau žavėtis, nei dauguma vaidybinių kino filmų.

Geriausias dokumentinis filmas – „Žudymo aktas“ („The Act of Killing“).Režisierius: Joshua Oppenheimer, Christine Cynn, anonimas.

Vienas originaliausių filmų dokumentikos istorijoje, atskleidžiantis dokumentinio kino ir jo kūrėjų galimybes.Tikri žudikai, prieš kelis dešimtmečius naikinę savo bendrataučius Indonezijoje, priešais kamerą atkuria žudymo scenas.

Geriausias animacinis filmas – Vėjas kyla” (“Kaze tachinu “). Režisierius: Hayao Miyazaki

Šis filmas žiūrisi, kaip vaidybinis. Jame yra puiki istorija, neveltui sukėlusi ovacijas Venecijos kino festivalyje. Tai filmas – šedevras, kurį pamatyti būtina.

Geriausias Tv serialas – “Breaking bad”.Serialo pagrindinis autorius: Vince Gilligan

Seniai neteko patirti tokio malonumo ir žiūrėti ilgą televizijos serialą. Buvo verta. Pirmiausia dėl puikaus scenarijaus ir perteiktų charakterių, kurie ženkliai pakėlė kartelę kino ir televizijos dramaturgijai. Serialas ne tik atlieka savo funkciją ir prikausto dėmesį puikiai išdėstyta istorija. Priešingai nei panašios “Krikštatėvio” variacijos, ši drama apie antiherojų blogiui neduoda atleidimo ir sugeba išlaviruoti tarp neįmanomų tikslų. Ir plačioji publika patenkinta, ir blogis lieka blogiu. Be jokių sentimentų ir “happy endų”. Šiemet šis serialas pasibaigė nebanaliu finalu ir pelnytai skina visas premijas. Pirmą kartą rekomenduoju gaišti laiką TV serialui.

Atskiras bravo iki šiol tik epizodus kino filmuose vaidinusiam aktoriui Bryan Cranston (“Drive”), suvaidinusiam pagrindinį filmo personažą. Jo Volteris Vaitas – jau istorijoje.

Geriausias moters vaidmuo – Cate Blanchett – filme  „Džesmina“ (r.Woody Allenas)

Geriausias vyro vaidmuo – Robertas Redfordas – filme „Viskas prarasta“ (All is Lost, r. J.C.Chandor)

Gal daugeliui pasirodys tai ir ne pats geriausias vyro darbas, bet Dievas mato: Robertas Redfordas jo nusipelnė. Kino žvaigždė turi Oskarą, už filmo “Paprasti žmonės” režisūrą. Tačiau su “Oskarais” už aktorinius darbus jam nesisekė.

Šie metai dar ypatingi tuo, kad lietuvių kine pagaliau gimė kūrinys, atitinkantis visus modernaus Europos kino kriterijus ir aktualijas. Tai Igno Jonyno “Lošėjas”. Jo premjeros jau vyko tarptautiniuose festivaliuose.

Dabar laukiame jo Lietuvoje ir turime kuo džiaugtis.

Su artėjančiom!

Marijus Kulvietis, kino žurnalistas / kritikas. Rašo į kinas.info. Dirbo su alfa.lt, “Kinas”, „Nemunas“, „Veidas“.

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt