TOP 10 geriausių 2014-jų metų filmų!

Paskelbė: Data: 2014-12-28 10:30

Spausdinti | Komentarai

Marijus Kulvietis ir Robert Carlyle Edinburge / Asmeninio archyvo nuotr.

Gerbiami kino mylėtojai,

Jau ne pirmus metus šiame portale sveikinu visus su artėjančiomis šventėmis ir pasinaudojęs man suteikta proga sumuoju savo įspūdžius apie besibaigiančių metų kino derlių. Visur ir visuomet primenu, kad kiekvienas iš mūsų turime savus dešimtukus ir aš viso labo pateikiu savo nuomonę. Cituoju garsų Kanų kino festivalio kino novelių almanachą –  „Kiekvienam savas kinas“. Kita kalba, kad žaisdamas apdovanojimais prie savo kompiuterio, aš privalau įvertinti filmų novatoriškumą, originalumą ir objektyviais kriterijais išmatuojamą autorių meistrystę. Nesvarbu, ar jie mus nori juokinti ar graudinti.

Šiemet, kaip ir anksčiau, ypatingai pabrėžiu, kad dešimtuką rinkau tik iš filmų, kurie buvo išleisti į kino rinką ir parodyti žmonėms būtent 2014-ais metais. Mane nuvilia ypač Lietuvos kino kritikų leidiniuose rašymai, kada kas ką pamatė. Vertintojai dažnai rašo dešimtuką iš to „ką aš pamačiau tais metais”. Bet skaitytojui, kinomanui neįdomu matyti tokią eklektiką. Vienas vardina naujus filmus. Kitas 2-3 metų senumo kino kūrinius, kurie jau anksčiau buvo matyti ir apdovanoti visuose įmanomuose festivaliuose. Tada vargiai galima lyginti skirtingų autorių nuomones tarpusavyje ar su kitais pasaulio leidiniais. Ir aktualiomis rekomendacijomis žiūrovui tokie dešimtukai dažnai nepasitarnauja.

Neįmanoma dar metams nepasibaigus pamatyti visko, kas verta dėmesio. Ypač Amerikos filmų, kurių premjeros skuba iki pat Naujųjų metų fejerverkų. Bet užtenka gero kino iš to, kas buvo metų eigoje. Tad 2014-ųjų metų Top 10:

1. „Vaikystė“ („Boyhood“). Režisierius: Richard Linklater

Kaip pastatyti filmą apie dvyliką gyvenimo metų, kai jis labiausiai keičiasi? Richardas Linklateris šio klausimo sprendimui rado patį tiesmukiškiausią variantą. Atsakymas “filmuoti visus dvylika metų” gali pasirodyti pernelyg kvailas, tačiau šiuo atveju jis pasirodė visiškai teisingas.

Vaikystės ” filmavimas prasidėjo 2002-ais, o baigėsi 2012-ais metais. Per dešimtį metų Richardas Linklateris stebėjo savo jaunų aktorių augimą. Vaikinuko Ellar Coltrane ir savo dukters Lorelei Linklater, atskirus jų augimo etapus tiksliai užfiksavęs kino kamera.

Kame kinematografinė filmo vertė? Padarytas, kaip dokumentinis serialas, filmas davė labai netikėtų ir smagių rezultatų ekrane. Iki šiol ekrane tikrai dar niekad nėra tokio metodo ir reginio buvę. Filmo autoriaus mes praktiškai nejaučiame ir stebime tiesiog kitų žmonių neva tikrą gyvenimą, nors  viskas buvo ir apgalvota, ir surežisuota.  Prancūzas Fransua Triuffo fiksavo į save panašaus Žano Pjero Leo brendimą bei asmenybės formavimąsi. Bet darė atskirus penkis filmus. Apie jo vaikystę. Vėliau apie šeimyninį gyvenimą.  Tuo tarpu R. Linklateris  vieno vaikino paauglystę harmoningai sutalpino į vieną trijų valandų filmą. Tuo jo eksperimentas yra unikalus.  Režisierius, rizikuodamas (nežinia juk kaip jo filmuojami vaikai augs, ar su jais nieko nenutiks ir pan.) porą kartų per metus filmavo vienodą scenų skaičių.

Rezultatas: formaliai tikroviškai nufilmuota vienos šeimos ir vieno berniuko gyvenimo kronika. Labiausiai šis filmas skirtas vizualaus meno, fotografijos ir kino gurmanams bei profesionalams. Kita vertus, filmas vertingas, kaip tikroviškiausia laiko kapsulė. Mes matome pasirinkto žmogaus Ellaro Coltrane augimą, brendimą, kaip pro rakto skylutę. O tai ir yra kinas. šiuo atveju labai poetiškas. Tuo labiau, kad matome ne tik centrinio veikėjo, bet ir visos jo aplinkos kaitą. Laiko tėkmę.  Amerikos gyvenimo madų, papročių nenugrimuotą evoliuciją. Absoliuti autentika.

2.„Žmogus-paukštis“ („Birdman“). Režisierius: Alejandro González Iñárritu

Tikrai nelaukiau iš šio režisieriaus tokio filmo. Visais atžvilgiais. Alejandro González Iñárritu išgarsėjo ryškia drama Meilė-kalė”. Vėliau jo 21 gramas” parodė kur link režisierius eina. Jis pina neva labai rimtą pasakojimą, bet daro tai popsinio kino metodika. Stengiasi įtikti kuo platesnei publikai. Tai ypač pasireiškė globalinių mastelių dramoje Babelis”, kurioje veiksmas vyko visame pasaulyje. Toks kinas dar daug kam patiko, bet kai režisierius pats parašė scenarijų savo filmui Biutiful”, daug kas nuo jo nusigręžė. Biutiful” atrodė perspaustas, dirbtinis. Nepadėjo ir visada įtikinama ispanų aktoriaus Ch.Bardemo vaidyba.

Režisierius Alejandro González Iñárritu puikiai suprato, kad turi pateikti kažką naujo ir pateikė po ilgokos pertraukos. Nuostabų filmą apie aktoriaus pasaulį. Pagrindinis personažas yra aktorius, kuris vaidino superdidvyrį. Kompromisas su savimi aktorių žudo ir jis privalo suvaidinti Brodvėjaus pjesėje, pabėgti nuo savo superdidvyrio etiketės. Esmė ne tame apie ką filmas, bet kaip giliai jis yra pajaustas. Kaip jis perteikia aktoriaus ir teatro pasaulį. Įdomu tai, kad pagrindinį vaidmenį atliko juokingo veido amerikiečių aktorius Michaelas Keatonas. Vargu ar kas jį šiandien prisimins. Jį  persekiojo tipažo problemos, kol Timas Burtonas įtvirtino jį savo Betmeno” rolėje. Atsirado šlovė, bet laikina. Ką daryti Betmeno” šlovei pasibaigus? Ir štai šis primirštas aktorius Michaelas Keatonas meksikiečio filme atlieka Oskaro” nominacijos vertą vaidmenį. Viską nufilmuoja vieną kameros paspaudimą mėgstantis operatorius virtuozas Emmanuel Lubezki, kuris pernai filmavo kito meksikiečio Alfonso Cuarono Gravitaciją”. Filmas Naujų metų pradžioje pasirodys Lietuvos kino teatruose. Žiūrėti būtina, nes jo magijos žodžiais neperteiksi.

3. „Leviatanas“ („Leviathan“).Režisierius: Andrei Zvyagintsev

Seniai rusai neturėjo tokio gero režisieriaus ir tokio universalaus stipraus filmo. Andrejų Zviagincevą dauguma žino dėl jo debiuto Sugrįžimas”, kuris iškart laimėjo Venecijos festivalį. Išgarsino ir jo režisierių, ir jo komandą. Ypač operatorių Michailą Kričmaną. Leviatanas” yra 4-asis ir brandžiausias Andrejaus Zviagincevo filmas. Jis jį kūrė su absoliučiai stipriausia ir susiformavusia bendraminčių grupe. Tas pats puikus operatorius Michailas Kričmanas filmavo. Pagrindinius vaidmenis atliko populiariausi rusų aktoriai. Aleksejus Serebriakovas vaidina paprastą žmogų, kurį skriaudžia neteisinga, korumpuota valdžia. Ją palaimina nemažiau korumpuota bažnyčia. O liaudies pamėgtas aktorius Vladimiras Vdovičenkovas iš Bumerio” vaidina kietuolį” teisininką, kuris moka žaisti pagal korumpuotos Rusijos taisykles. Padės skriaudžiamam draugui, kaip jis moka, pastatys į vietą niekadėjus?

Viskas ne taip paprasta. Toje šiuolaikinėje Rusijoje, kurią filmas ir perteikia. Perteikia stiprių įspūdžių, seno stiliaus kalba, su nenormatyvine leksika. Rodydamas tikrovę taip, kad kartais abejoji-ar tai rimta drama ar satyra. Bet tokia yra ir pati Rusija. Kad nežinai, kada juoktis, kada verkti. Filmas neabejotinai patiks tiems, kas pažįsta sovietinį, postsovietinį gyvenimą ir Putino Rusiją. Jeigu kas nepažįsta-ne bėda. Kaip ir kiekvienas tikras meno kūrinys, Leviatanas” įdomiai savo tautos problemas iškelia į universalią istoriją. Istoriją apie neteisybę, kai paprastas teisingas žmogus kenčia, o nedorėliai triumfuoja. Šiame filme Andrejus Zviangincevas savo negailestingu požiūriu supanašėjo su Vilniuje buvusiu Sergejum Loznica, kuris savo filmuose negailestingai piešia Rusijos tikrovę ir jos ateityje nemato jokių perspektyvų.

4. „Atkirtis“ („Whiplash“). Režisierius: Damien Chazelle

Amerikiečių kinas mėgsta stiprius personažus. Todėl jį įdomu žiūrėti. Šiame filme yra du pagrindiniai personažai, kurie ne šiaip tikslo siekia. Per švelniai pasakyta. Abu pasiryžę į gerklę kam nors įkąsti ir nepaleisti, kol tikslas nebus pasiektas. Ir šios emocijos perteikiamos žiūrovui. Vienas iš dviejų – tai muzikos dėstytojas. Jis siekia iš kokio jauno studento išmuštruoti tikrą muzikantą, nors reikėtų jį ir iki savižudybės privesti. Antras personažas – studentas, kuris mielai pasiduoda sadistiniams dėstytojo-autoriteto metodams. Jis neturi draugų ir greičiau paaukos tėvo bei vienintelės merginos meilę, jeigu tai padės tapti aukščiausios klasės būgnininku.

Atkirtis” – tai kietų emocijų ir stiliaus filmas. Ne šiaip kokia pedagoginė istorija apie kažkieno pasiektą sėkmę. Nors filmo, kaip tikro trilerio galutinė dvikova baigiasi prestižinėje scenoje, jo uždavinys ne kažkokią laimingą pabaigą parodyt, o kainą ir ribą, ties kuria balansuoja žmonės, siekiantys artisto karjeros.

Pelnytai Sandenso” festivalį laimėjęs filmas yra sukonstruotas pagal dramaturgiją, kuri nuolat vingiuoja džiazo būgno ritmu. Tai genialus formos laimėjimas, kuris įtraukia žiūrovą ir nepaleidžia jo iki paskutinių finalo akordų. Džiugu ne tik, kad režisierius demonstruoja aukščiausią pilotažą. Režisierius yra ne iš senų pažįstamų meistrų, o jaunas žmogus. Nauja pavardė kino pasaulyje ir, neabejoju, kad iš jo reikės laukti tik gerų filmų. Drauge su režisieriumi neišvengiamai naujai sužibės abu pagrindiniai aktoriai. Iki šiol epizodiniu aktoriumi buvęs J.K. Simmons (Juno”, Žmogus-voras”) suvaidino savo gyvenimo vaidmenį. O jaunimo  numylėtinis Miles Teller iki šiol rizikavo tapti tik paauglių kino siauros amplitudės žvaigždute. Atkirtyje” jis parodo ne tik iki visų gyslų įtemptas emocijas, bet ir subtilią aktorystę.

5. „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“. Režisierius: Roy Andersson

Dabar keičiame stilių ir siūlau visai kitokį kiną.  Roy’aus Anderssono filmas „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“, savaip interpretuojantis Peterio Bruegelio paveikslą „Medžiotojai ant sniego“, buvo apdovanotas „Auksiniu liūtu“. Savo naujuoju filmu švedų absurdo tragikomedijos meistras užbaigė Gyvenimo trilogiją”. Pirmieji jo du filmai-opusai, padaryti tokiame pačiame netradicinio kino naratyvo stiliumi pasirodė gerokai anksčiau („Dainos iš antro aukšto“ (2000) ir 2007 m. -„Tu gyvendamas džiaukis“) . Dėl jų kritikai ir anksčiau kritikuodavo Andersoną. Esą jis kuria gerai režisuotus opusus, bet jie nesudaro vieningo kino pasakojimo su aiškiu režisieriaus moralu. Tarsi būtų tokie gražūs kino anekdotai, kaip kokios Monty Pythono grupės.

Prisipažinsiu, kai žiūrėjau pirmuosius du Anderssono trilogijos filmus-galvojau panašiai. Kadrai idealūs, bet ar jie nešė žiūrovui ypatingą istoriją ar aukštas tiesas? Ar tik žaidė forma? Irgi turėjau tokių abejonių.  Paskutinis autoriaus filmas, kuris laimėjo šiemet Venecijos festivalį, ir tik ką neseniai Lietuvoje buvo rodytas Scanoramoje” -viską pastatė į savo vietas. Jame jaučiu ne tik formą. Bet ir už kadro esantį režisieriaus sentimentalumą, su kuriuo jis , kaip tas balandis, žvelgia į mūsų visų gyvenimus. Prasmingus ir niekingus. O apie ypatingą švedo stilių, gilų kadrą, perfekcionizmą kalbėti reikia atskirame vadovėlyje. Galima drąsiai pasakyti, kad jo kūryba yra šiuolaikinio absurdizmo klasika. Ir žiūrėti ją visai smagu.

6. „Tai, kas buvo prieš tai“ („From what is before“). Režisierius: Lav Diaz

Šis filmas pelnytai laimėjo šiemet Lokarno festivalį ir buvo rodomas Kauno festivalyje. Jam reikia skirti dėmesio ir kantrybės, vien dėl autoriaus pomėgio daryti tik labai ilgos trukmės filmus. Šis trunka daugiau, negu 5-ias valandas.

Autoriaus vardas yra gerai žinomas sinefilams, kritikams ir dažniems festivalių lankytojams. Bet ne visi žino, kad jo vardas Lavas yra vardo Lavrentijus sutrumpinimas. Režisieriaus tėvas tikriausiai buvo prisiekęs komunistas. 1959-ais metais gimusį sūnų jis pavadino Berijos garbei. Bet sūnus išpirko visas šeimos nuodėmes, parodęs šiemet vieną iš labiausiai totalitarizmą smerkiančių filmų. Tie žiūrovai, kurie nugalės baimę ir tingėjimą stebėti penkių valandų reginį, gaus stiprių įspūdžių.

Filmas yra ilgos trukmės, bet anaiptol nesunkiai suprantamas. Filmo-Lokarno laureato- veiksmas vyksta kaime saloje, kur nėra net elektros. Vietiniai gyventojai kovoja su maliarija, sunkiai tvarko savo buitį, bet augina ir moko vaikus. Jie panašūs į krikščionis, tačiau neatsisako šamanų ir dvasių. Rodant šių žmonių gyvenimą, filmo laikas teka lėtai ir po trijų valandų atrodo, kad ekrane rodomas gyvenimas yra graži ir rami amžinybė.

Paskiau iš kažkur atsiranda žmonės su mačetėmis. Jie prasiskverbia pro džiungles ir prie vietinės mokyklos įkuria savo stovyklą. Jie žada sutvarkyti švarą ir higieną, pataisyti sugriautą tiltą ir valdžios pavedimu apginti vietinius gyventojus nuo priešų.

Svarbiausia, kad nesakoma, kas yra tie priešai. Turima omenyje, kad priešai yra visur ir jų nebūtina vadinti vardu. Užtenka abstraktaus žodelio jie”.
Paskutiniame filmo trečdalyje veiksmo ritmas sparčiai greitėja. Iki šiol rodyta pastoralė keičiama teroro ir kankinimų scenomis. Visoje šalyje paskelbiama karinė padėtis. Tai iš tikro įvyko 1972-ais metais ir Filipinai iki šiandien sunkiai atsipeikėja nuo ano laiko karčios patirties.

Tik nereikia galvoti iš šio aprašymo, kad filmas yra grynai politinis. Lavas Diazas yra pirmiausia ekrano poetas, Andrejaus Tarkovskio gerbėjas. Todėl jo naujas filmas įgauna ir konkrečios autobiografinės prasmės ir drauge tai yra stipri istorinė freska, epas su poetiniu požiūriu.

7. „Gauja“ („The tribe“).Režisierius: Miroslavas Slabošpyckis

Būtinai norėjau įtraukti kažką iš jaunų režisierių, kurie buvo šių metų atradimai festivaliuose. Galvojau apie Xavier Dolaną, kuris drauge su veteranu Žanu Liuku Godaru šiemet Kanuose pasidalino prizus už geriausią režisūrą. Vistik kanadietis Xavier Dolanas yra gana seniai ir ilgai lepinamas kino elite. Ir jo temos labai kartojasi. Nors be abejonės siūlau pažiūrėti ir jo naują filmą Mommy” ir Žano Liuko 3D formato filmą Sudie, kalba”. O į rezervuotą metų atradimo vietą įtraukiau dar vargu ar kam girdėtą ukrainietį-režisierių Miroslavą Slabošpyckį.

Pirmiausia, mums lemta susipažinti su jo filmu ir kūrybine grupe. Kiek žinau, jie yra pakviesti į ateinantį “Kino Pavasarį”. Bet nereikia galvoti, kad dėl tokių priežasčių ukrainiečiai nusipelnė vietos geriausių dešimtuke. Pažiūrėję jų filmą, suprasite, kad tai tikra to žodžio prasme-naujas žodis šiuolaikiniame kine.

„Metų atradimo” titulą provokuojanti drama „Gauja” gavo neseniai Rygoje vykusiuose Europos kino apdovanojimuose. Prieš vasarą laimėjo Kanuose “Kritikų savaitės” programą.

Filmo režisierius sakė, kad nori parodyti filmą, kaip nebyliam kine. Bet, kad tam būtų natūralios priežastys. Todėl sugalvojo savo veiksmą patalpinti kurčnebylių internate, kur merginos atsiduoda, o vaikinai yra jų suteneriai. Filmas unikalus, nes jam nereikia jokio vertimo. Jame kalbama kurčiųjų žestais. Viskas suprantama, modernu. O pats filmas puikiai atspindi šiuolaikinės Ukrainos vaizdą. Filmas radikalus, šiuolaikiškas, kupinas drąsių sekso ir brutalių scenų. Tokius palaiko festivaliai. Bet ir žiūrėjimas suteikia daug emocijų.

8. „Nakties klajūnas“ („Nightcrawler“).Režisierius: Dan Gilroy

Filmas nėra itin sudėtingas. Žmones domina televizijos reportažų turinys, bet jiems visai nusispjaut, kokiais metodais tas turinys gaunamas. Pagrindinis filmo personažas, bedarbis vagišius, greitai pamėgsta klajoti naktimis ir ieškoti sensacijų. Dažniausiai tokių, kuriose kraujas liejasi laisvai. Tokias geriausiasi perka iš savarankiškų operatorių televizijų kanalai. Mūsų personažas Louis Bloom  įsigija kamerą ir filmuoja įvairius nutikimus neteisėtais, įžūliais ir dažnai nusikalstamais metodais. Jam nerūpi aplinkiniai žmonės. Jis meluoja, išduoda ir šaltakraujiškai stebi mirštančius. Svarbiausia jam pasiekti tikslą. Užfiksuoti retus ir žiūrovą dominančius kadrus.

„Nakties klajūnas“ yra tipiškas nepriklausomas amerikietiškas kinas su mažu biudžetu. Gana netikėtai jis tapo sezono hitu bei žiūrovų ir kritikų numylėtiniu. Filmo sėkmę sąlygoja trys priežastys.

Pirma: Siužetas. Kiekvienas tolimesnis veikėjo žingsnis žiūrovui yra suprantamas ir logiškai paaiškinamas. Nesvarbu, kad jis amoralus ir žiaurus. Antra: Filmo atmosfera. Jeigu ne šiuolaikiniai dinamiški kadrai, galima būtų pagalvoti esą filmas yra 1980- 1990-ųjų metų. Nakties gatvės vaizdas ir garso takelis primena to laikotarpio kriminalus bei policijos filmus. Tik operatorius nenustoja judėti. Jis nuolat keliauja kartu su pagrindiniu personažu, bet nepamiršta ir stambių planų, kurie parodo pagrindinių veikėjų emocijas.

Režisūroje debiutuojantis scenaristas Dan Gilroy negaišta laiko sentimentams ir humorui. Vietoj jų jis dovanoja mums dvi valandas įtampos ir adrenalino. Filmą įdomu žiūrėti, jis parodo žiaurią teisybę ir amoralų personažą, bet nemoralizuoja. Ir trečoji -pagrindinė sėkmės priežastis-vis geriau vaidinantis ir šiame filme tiesiog stebėtinai pasikeitęs aktorius Jake Gyllenhaal`as. Šiam filmui jis numetė nemažai svorio ir taip pasikeitė, kad nė kiek nėra panašus į savo kažkada vaidintus romantiškus jaunuolius-gražuolius. Tikras Holivudas, tikra žvaigždė. Šiame filme Jake Gyllenhaalas primena kažką tarpinio tarp Ch.Bale Mašinisto” ir Roberto De Niro Taksisto”. Nors iš esmės sukuria savą amerikietiško psichopato paveikslą.

9. „Vaizduotės žaidimai“ („The imitation game“).Režisierius: Morten Tyldum

Aktoriaus žavesys laimėjo vietą dešimtuke ir šiam filmui. Benedict Cumberbatch-be šio žavingo britų džentelmeno jau sunku įsivaizduoti bet kokį gerą projektą kine. O ypač šiam madingam aktoriui tinka filmuose spręsti kokius nors galvosūkius. Neveltui savo karjerą jis padarė moderniam seriale apie Šerloką.

Daugelis žino, apie kokius tikrus įvykius ir žmones pasakoja filmas. Filme labai svarbus yra karas. Mums jo šiek tiek parodo. Kino kronikas, sugriautus namus, žmones slėptuvėse.

Tačiau karas yra tik fonas, kuriame vystoma neeilinės asmenybės ir jo sutiktų žmonių istorija. Benedict Cumberbatch gana tiksliai atkuria realiai gyvenusio liūdno likimo mokslininko  Alano Mathison Turingo dramą. Šis žmogus buvo žymus britų matematikas, logikas, kriptografas ir karo didvyris, laikomas informatikos mokslo tėvu. Antrojo pasaulinio karo metu vadovavo darbo grupei, iššifravusiai Enigmos kodą, naudotą vokiečių karo laivyno. Tai buvo didelis laimėjimas, apie kurį daugiausia filmas ir pasakoja. Šioje istorijoje yra azartas, yra nemažai humoro. Net Keira Knightley šiame filme šalia Benedicto puikiai persikūnijo ir šauniai suvaidino. Ne šiaip eilinę gražuolę.

Kaip žinome, vėliau Turingas iš esmės padėjo pamatus šiuolaikiniams kompiuteriams. Kaip ir visi genijai, gerokai aplenkęs laiką. Vietoje garbės, jis buvo 1952 m. apkaltintas tuo metu Jungtinėje Karalystėje neteisėtais homoseksualiais santykiais, suimtas ir priverstas rinktis tarp įkalinimo bausmės arba cheminės kastracijos. Pasirinko ją, nes jam reikėjo laiko, kad galėtų tęsti savo darbus. Deja, buvo pašalintas iš mokslinės veiklos, o po poros metų gyvenimą baigė savižudybe, nusinuodydamas kalio cianidu.

Nežiūrint tokios rimtos temos, filmas apie dar vieną nuostabųjį protą” žiūrisi vienu atsikvėpimu. O Benedicto Cumbertach dėka Turingo įvaizdis visą laiką su šiuo aktoriumi asocijuosis. Pats filmas daug laimi, kad žaidžia ne viena gaida. Kartais norisi verkti, kartais juoktis. O didesnę laiko dalį įdomu, kas bus toliau.

10. „Viešbutis„Didysis Budapeštas“ („Grand Budapest Hotel“).Režisierius: Wes Anderson

Pabaigai aš visada noriu pateikti kažką linksmesnio, populiaresnio. Kas visiems pakeltų nuotaiką per šventes. Deja, brangūs pramoginiai filmai šiemet kažko ypatingo nepasiekė. Todėl pasiūlysiu sinefilišką pramogą, kuriai irgi reikia būti pasikausčius.

Aš manau, kad sąlyginai vaikiškos” tematikos „Mėnesienos karalystė“ geriausiai įkūnijo Weso Andersono pasakojimų stilių. Kurį būtų galima apibūdinti, kaip idealios kino dėlionės demonstravimą dideliame kino ekrane skambant tobulam kompozitoriaus Alexandre Desplat garso takeliui.

Viešbutis „Grand Budapest“ -tai pirmas režisieriaus bandymas pasakojimą perkelti į savo mylimą Europą. Jis rado universalią parduotuvę Vokietijos, Čekijos ir Lenkijos pasieniuose ir pavertė ją filmavimo laikui senosios Europos viešbučiu. Jame ir vyksta filmo intrigos, daugelio istorijų persipynimai.

Wesas Andersonas lieka ištikimas savo pasakojimo stiliui. Vizualia prasme filmas yra toks pat daugiasplavis, įvairių sluoksnių kino tortas, kaip ir „Mėnesienos karalystė“.

Ištikimybė ir išdavystė, draugystė ir formalizmas, klasta ir meilė-šie motyvai filme apžaidžiami virtuoziškai ir ryškiom spalvom. Tradiciškai Weso Andersono filme dalyvauja labai daug įvairių kino žvaigždžių. Kurios filmo ispūdį daro dar margesnį. Garsių aktorių net nespėji atpažinti kadre. Bill Murray, Edward Norton, Owen Wilson, Ralph Fiennes, Adrien Brody, Willem Dafoe, Tilda Swinton, Harvey Kietel, Jason Schwartzman, Jude Law, Saoirse Ronan ir Léa Seydoux. Tai toli gražu ne visas garsių filmo aktorių kokteilis, kurio užtektų keliems filmams. Šis kokteilis leidžia pajusti mums tikrą kino malonumą.

Viešbutis „Grand Budapest“ yra sąmojingas estetinis karnavalas, oficialiai skirtas Stefano Cveigo atminimui. Gražus tiesioginėm to žodžio prasmėm. Su rimtesne idėjine puse režisieriui sunkiau.

Parodyti didelį viešbutį, kaip tam tikrą sąlyginę erdvę, kurioje susipina tam tikro laikmečio žmonių likimai, papročiai-ne nauja ir labai gundanti metodika. Wesas Andersonas į senąją Europą žvelgia kito žemyno gyventojo akimis. Tik skirtingai nuo , tarkim, Bobo Fosso “Kabareto” jis savo reginį maksimaliai estetizuoja ir nori jame tiesiog atkurti jau nebeegzistuojantį senosios Europos pasaulį, bijodamas savo dėlionę sugadinti politinėmis aktualijomis. Tokiomis, kaip atviras nacių pasirodymas.

Kita vertus, rodant tą Europą, neįmanoma išvengti minčių apie politines peripetijas. Todėl lyg nenorom Weso Andersono filme fašizmo atsiradimas neišvengiamai ir atsiranda. Bet nedrąsiai ir filmas iš esmės lieka tik restauracija to pasaulio, kuris egzistavo iki mums-europiečiams žinomų istorinių sukrėtimų.

Na ir tiek to. Šiame filme Wesas Andersonas, kaip idealus stilistas sukūrė smagią gurmanišką pramogą apie aferų ir garbingų sukčių pasaulį.  Tokių sukčių, kokių šiandien jau nebėra. Tuo Wesas Andersonas man yra panašus į XX amžiuje populiarų amerikiečių režisierių George Roy Hill.  Anas savo stiliaus pojūtį idealiai realizavo irgi žaismingame retro filme apie aferas (“Afera” su R.Redfordo ir P. Newmano duetu).

Atlikęs šį darbą gerbiamam redaktoriui, žvilgtelėjau po pauzės. Kuo gi šių metų dešimtukas išsiskiria nuo ankstesnių ? Jame nėra itin brangių filmų. Ne dėl to, kad jų nemyliu. Mano manymu, jų nebuvo šiemet labai gerų. Dauguma komiksų, brangių fantastinių filmų šiemet pasiekė jau esamą kino pasiekimų kartelę, bet neviršijo jos. Man nesvarbu, kokio filmas žanro ir kiek jis kainuoja. Po to, kai mėgėjiško finansinio užmojo Lūšnynų milijonierius” laimėjo pagrindinius Oskarus”, net ir Holivudui tapo ne svarbiausias filmo biudžetas.

Visi šiame dešimtuke esantys filmai yra labai skirtingi, bet kalba apie tą patį. Apie ką kinas kalbėjo prieš 20 metų ar XX amžiaus viduryje. Apie meilę, išdavystę, karo išbandymus, genijaus ir visuomenės konfliktą, mumyse esantį blogį, gaujos jausmą…Visas tas senas, bet amžinas meno tiesas išvardyti filmai perteikia autorių ir jų atlikėjų talento dėka.

Kino technologijų vystymasis padeda. Bet tai tik pagalbinė priemonė. Šiemet dar nebuvo Džeimso Bondo filmo. Bet mes jį mėgstame pirmiausia ne dėl kaskadininkų triukų, o dėl pagrindinio vaidmens atlikėjo. Aktorius Danielis Craigas daugeliui prigijo ir mes jo laukiame. Šiemet nebuvo tokio įsimenančio komikso, kaip Geležinis žmogus”. O juk jokia kompiuterinė grafika nepriverstų jo pamėgti, jeigu jame nevaidintų Robertas Downey. Trumpai tariant, tegu nustoja mus gąsdinti sąmokslo teorijos ir niūrūs spėliojimai apie tradicinio kino žlugimą technologijų vystymosi pasekoje. Kiekviename filme mus pirmiausia jaudina žmogaus-autoriaus ir jo atlikėjo – protas, jausmai, charizma, talentas.

Ramių ir malonių Jums švenčių,

Protingo ir prasmingo Jums kino!

TOP 10 geriausių 2013-jų metų filmų!

TOP 10 geriausių 2012-jų metų filmų!

Marijus-Kulvietis11

Marijus Kulvietis, kino žurnalistas / kritikas. Rašo į kinas.info. Dirbo su alfa.lt, “Kinas”, „Nemunas“, „Veidas“.