TOP 10 knygų ekranizacijų

Paskelbė: Data: 2016-07-30 02:39

Spausdinti | Komentarai

Kino filmo "Perfume: The Story of a Murderer" kadras

Gaila, tačiau daugelis filmų neprilygsta knygoms. Ir vis dėlto, yra ekranizacijų, kurios niekuo nenusileidžia knygoms, o gal jas net pralenkia. Tik geriausios knygos virsta ekranizacijomis ir tik geriausios ekranizacijos virsta šedevrais, vertingesniais už pačią knygą.

10. Kvepalai. Vieno žudiko istorija (Perfume: The Story of a Murderer, 2006) –  Kvepalai. Maži, dideli, spalvoti, matiniai buteliukai ant lentynų. Užtenka pažvelgti į vitriną, jų ten šimtai, bet ar pagalvojom, kad tarp tokios daugybės rūšių, pavadinimų iš tikro nėra genialių kvepalų. Žanas Batistas Genujis vienintelis žinojo, kad tobulų kvepalų nėra ir vienintelis mokėjo juos sukurti. Ir sukūrė, daugybę tobulų kvapų. Gali tapti nepastebimas, mylimas ir nekenčiamiausias pasaulyje, tam tik reikia tinkamų žiedų, žolelių, gal net žmogaus plaukų. Taip, romanas nėra labai švelnus, skaidrus, rožinis, kvepiantis. Taip negali būti, nes parodomas tikras pasaulis. XVIII a. Prancūzija: skurdas, purvas, smarvė, neapykanta, žiaurumas – hiperbolizuojami, tačiau išlaikyta stebėtina pusiausvyra tarp šių bjaurių dalykų ir tobulumo, švarumo, tikrojo grožio. Žanas Batistas Genujis – tai herojus, į kurį sutelpa protas ir beprotybė, tobulumas ir banalybė, švelnumas ir žiaurumas. Siužetas atrodo gan fantastiškai, tačiau romano autorius sugeba taip įtaigiai pasakoti, kad esi priverstas kartkartėm apsižvalgyti aplink, o gal tas parfumeris sukinėjasi čia pat… Kvepalų gaminimo subtilybės, neeilinis mąstymas, netikėti pasakojimo posūkiai, gyvenimai – Patrickas Süskindas į literatūros pasaulį įneša visai kitokį kūrinį. Kūrinį, kuris daugelį metų buvo vienas skaitomiausių pasaulyje. Vienatvė, meilė, baimė, genialumas, tobulybė, laimė. Ir dar daugiau. Šiame kūrinyje telpa viskas. Knyga prikausto dėmesį neįtikėtinais siužeto vingiais ir stebina smulkiomis detalėmis. Čia iki smulkmenų tiksliai aprašyta viskas: peizažas, veikėjų emocijos ir, žinoma, kvapai. Skaitant knygą, išgyvenamos pačios įvairiausios emocijos, nuo susižavėjimo iki visiško pasišlykštėjimo. Filmas labai realiai perteikia visus įvykius, susijusius su pagrindiniu veikėju ir ne tik su juo. Na, o puikūs aktoriai, kostiumai ir grimas daro jį tikru šedevru.

9, Legenda apie pianistą (The Legend of 1900, 1998) – tai nuostabi legenda apie vieną vyrą, kuris gimė 1900 ųjų metų sausio 1 dieną prabangiame kruiziniame laive. Viskas prasidėjo pirmą XX amžiaus dieną. Garlaivyje ,,Virdžinija“ dėžėje tarp citrinų buvo rastas naujagimis. Berniukas užaugo visą savo laiką praleisdamas laive, plaukiojančiame tarp Amerikos ir Europos. Išmokęs groti rojaliu, Denis Būdmanas T. D. Lemonas, savo talento dėka, tampa tikru virtuozu, žavėjusiu keleivius laivo restorane. Likimas jam iškrės daug sukrečiančių istorijų, o jo gyvenimas taps gražia legenda.  Nežiūrint to, kad niekada nebuvo išlipęs iš laivo, suaugęs jis tapo legendiniu pianistu. Šis filmas – brangiausias italų kino istorijoje, pelnęs gausybę apdovanojimų, vienas iš jų – Auksinis Gaublys už Ennio Morricone muziką. Juosta kurta žinomiausio šių laikų italų rašytojo Alessandro Baricco monologo teatrui ,,Novečentas“ motyvais. Šis filmas – tai tarsi pasaka apie magiškus įvykius, paskaninta stebuklingais herojais, apipinta nuostabia muzika ir pasmerkta tapti susižavėjimo objektu. Pasaka, nes toks didis žmogus, kokiu buvo Danny Boodmann T.D. Lemon 1900 negalėjo oficialiai neegzistuoti ir likti nepastebėtu. Pasaka, nes mažas berniukas, augęs laivo kūrykloje tiesiog negalėjo vieną dieną įžengti į banketinę salę ir, vos jo pirštams palietus fortepijono klavišus, sugroti melodiją, pakerėjusią „Virdžinijos“ keleivius. „Legenda apie pianistą“ – tai filmas, pašvęstas genialumui ir talentui. Turintis dvasią ir kažką neapčiuopiamo savyje. Kažką, ką jauti, tačiau negali apibūdinti. Ką matai, tačiau nesi tikras, jog tai tiesa. Filmo dabartis pinama su praeities prisiminimais, kalbama apie kelis laikotarpius iškart. Nors dažniausiai tokie veiksmai išbarsto siužetinę liniją ir sukuria šokinėjančios minties įspūdį „Legendoje apie pianistą“ viskas priešingai – siužeto vingiai ir posūkiai, praeitis, stovinti dabarties kelyje netrukdo viena kitai ir sukuria intrigą bei žiūrovo susidomėjimą. Didžiausių pagyrų vertas pagrindinį veikėją įkūnijęs Timas Rothas, „Legendoje apie pianistą“ jis neįtikėtinai tikras, melancholiškas ir be proto žavingas. Stambiu planu filmuojamas jo veidas, fortepijono klavišus deginantys pirštai, stulbinanti herojaus drąsa, vietomis panašėjanti į pamišėliškumą ir ilgesys, laimė bei išmintis, matoma jo akyse prirakina žiūrovą prie ekrano ir verčia žavėtis Timo Rotho aktoriniais gebėjimais bei simpatizuoti jo personažui.  Kaip teigė žmogus – legenda Danny Boodmann T.D. Lemon 1900, „ne viskas prarasta ir gyvenimas nesibaigia kol turi gerą istoriją ir draugą, kuriam galėtum ją papasakoti…“

8. 007 Kazino Royale (007 Casino Royale, 2006) - „Aš rašau šiltakraujams heteroseksualams, mėgstantiems skaityti traukiniuose, lėktuvuose ir lovose. Visi, kurių galvose yra nors gramas sveiko proto, vargu ar pradės rimtai samprotauti apie tokį herojų, kaip Bondas.“ – rašė I.Flemingas, rašytojas ir buvęs žvalgybininkas, sukūręs naują pasaulio šedevrą. I.Flemingas Bondo odisėją pradėjo „Kazino Royale“ (1953), padorios ekranizacijos knyga ilgai išvengė, nes iš jos 1967m. linksmai pasityčiojo penki režisieriai ir krūva ekrano žvaigždžių. Todėl romanas kaip ir nebeatitiko kanono reikalavimų. Ilgametė serialo prodiuserė Barbara Broccoli nusprendė, kad pakeitus Bondo atlikėją, reikia pakeisti ir filmo stilių. Tiesa, veiksmas plėtojasi dabar, duoklė praeičiai atiduota pirmuosiuose filmo kadruose, kurie nespalvoti ir primena šeštojo dešimtmečio detektyvų atmosferą. Slaptasis agentas Džeimsas Bondas sugrįžta į kino ekranus, bet šį kartą jo laukia ypatingas ir neįprastas nuotykis. 21-ajame populiariosios serijos filme pagrindinį vaidmenį atliks britų aktorius Danielis Craigas, kurio dėka Džeimsas Bondas bus jaunesnis, stipresnis, pavojingesnis, ištvermingesnis ir paslaptingesnis. Jis pasižymės žymiai platesniu kovos arsenalu ir remsis ne tik įmantriais ginklais, o reikalui esant sumaniai naudos fizinę jėgą. 60 mln. JAV dolerių kainavusio kūrinio pradžioje Džeimsas Bondas dar tik dirba samdomu žudiku, kurį į savo organizaciją pakviečia D.Britanijos karališkoji tarnyba. Slaptasis agentas 007 gauna ne tik teisę žudyti, bet ir pirmąją užduotį – nuraminti Madagaskare siautėjantį teroristą Molaką. Sekdamas jo pėdsakais Džeimsas Bondas nukeliauja į Bahamus ir pradeda stebėti nedorėlio verslininko Dimitrio įtartinus santykius su paslaptinguoju bankininku pravarde ,,Šifras“. Netrukus jis išsiaiškina, kad Rusijos teroristinėms organizacijos atstovaujantis niekšas planuoja lošti pokerį Juodkalnijoje esančiame “Karališkame kazino” už ypač milžiniškus pinigus. Džeimsas Bondas neturi kitos išeities ir ryžtasi sėsti prie žaidimų stalo. Jis yra patyręs ir protingas lošėjas, bet puikiai suvokia, kad šį kartą teks susidurti su visiškai kitokiomis taisyklėmis. Filme vaidina solidi tarptautinė aktorių komanda, kurios daugumą sudaro talentingieji europiečiai. Žiauriuosius blogiečius įkūnija populiarūs danų aktoriai Madsas Mikkelsenas  ir Jesperis Christensensas.

7. Avinėlių tylėjimas (The Silence Of The Lambs, 1991) – Thomas Harris yra parašęs penkias knygas, iš jų keturios apie Hanibalą Lekterį. „Avinėlių tylėjimas“ parašyta 1988 metais, praėjus septyneriems metams po pirmosios knygos apie Hanibalą, kuri vadinosi „Raudonasis drakonas“. Šiuo metu, knyga, ko gero išgyvena renesansą, nes ji pagal perkamumą TOP 10 užimą aukščiausią – pirmą vietą. Šios knygos ekranizaciją,  aukščiausio lygio. Per 64 Oskarų teikimų ceremoniją ,,Avinėlių tylėjimui” atiteko net penki ,,Oskarai” – už geriausią metų filmą, režisierių, aktorių, aktorę ir scenarijų. Koks įspūdingas tuomet pasirodė filmas, byloja ir toks faktas: po ,,Avinėlių tylėjimo” premjeros, Amerikoje net 100 tūkst. merginų nusprendė pasirinkti FTB agentės profesiją. Jauna FTB agentė Clarice Starling paskiriama į pagalbą surasti dingusią moterį ir išgelbėti ją nuo psichopato žudiko, kuris savo aukoms nulupa odą. Clarice bando suprasti nusikaltėlio mąstymą, bendraudama su kitu psichopatu Hannibalu Lecteriu, kuris kažkada buvo visų gerbiamas psichiatras. Kitas agentas, Jackas Crawfordas, tiki, kad Lecteris, kuris vis dar sugeba manipuliuoti mintimis, žino atsakymus į jiems rūpimus klausimus ir padės susekti žudiką. Clarice privalo įgauti Lecterio pasitikėjima, kitaip išgauti bet kokią informaciją bus neįmanoma. Žiūrint filmą daug geriau perteikiama įtampa ir baisumas. „Avinėlių tylėjime“ matosi, kad Thomas Harris žino ką rašo. Jis nekuria neįmanomų scenarijų. Dažniausiai būna taip, kad piktadarys su auka bando pratempti laiką, lyg aiškiai duodamas geriečiams – laiko, kad išgelbėtų nuskriaustąjį. Tačiau šioje knygoje Harrisas elgiasi gan atsargiai: jo pasirinktas antagonistas – Bizonas Bilas – savo aukoms nudiria odą. Jam nereikia dėl kažkokios priežasties stengtis tempti laiko, taigi rašytojas pasielgia racionaliai: jis rašo, kad odą lengviau nudirti praėjus 3-4 dienoms, aukai laikantis vandens dietos, prašant aukų praustis reguliariai ir naudoti odos kremą, auką recidyvistas laiko tam tikromis sąlygomis, maitindamas ją tam tikrais produktais ir žino, kada geriausia dirti odą. Detektyvas tuo ir yra įdomus. Kuo ilgiau išlaikoma nežinomybė tuo geriau. Regis tuoj tuoj išves iš kantrybės, tačiau negali praleisti nė vienos detalės, būtinai turi sužinoti ne tik kas, bet ir kaip buvo prieita tokia išvada.

6. Žiedų Valdovas: Karaliaus Sugrįžimas (The Lord Of The Rings: The Return Of The King, 2003) –  „Žiedų valdovas“ išverstas į daugiau kaip 40 kalbų, išpirkti milijoniniai knygos tiražai, sukurtas filmas, o rašytojo  Johno Ronaldo Reuelo Tolkieno vardas amžinai įrašytas į pasaulinės literatūros istoriją. J. R. R. Tolkienas, Oksfordo universiteto profesorius, folkloristas, puikus viduramžių žinovas, sugalvojo savo pasaulį – Viduržemį, jo istoriją, mitologiją ir geografiją, hobitus, elfus, nykštukus, orkus ir jų kalbas. „Žiedų valdove“ yra 350 veikėjų, 6000 metų istorijos, daugiau kaip 60 puikių dainų, baladžių, „išverstų“ iš stebuklingų Viduržemio tautų kalbų. Kai visas pasaulis ėmė kraustytis iš proto dėl elfų ir hobitų, profesorius Tolkienas, užuot kūręs romano tęsinius, tik ramiai papsėjo savo pypkę ir neskubėdamas tikslino Viduržemio istoriją. Pasaulinio garso sulaukusios fantastinės trilogijos „Žiedų Valdovas“ trečiojoje dalyje „Karaliaus sugrįžimas“ pasakojama apie paskutinę kovą su Tamsos Šešėliu ir Žiedo Nešėjo užduoties pabaigą, sugrąžinusią Gondorui šviesą ir džiaugsmą. ,,Karaliaus sugrįžimas” yra trečioji ,,Žiedų valdovo” trilogijos dalis, režisieriaus Peterio Jacksono 10 metų darbo kulminacija. Šiame filme Aragornas vadovaus armijai karių, kurie susirungs lemtingame mūšyje su tamsiosiomis Mordoro jėgomis. Tik po šio mūšio tarp gėrio ir blogio paaiškės, kas valdys Viduržemį. Gendalfui teks susigrumti su blogio valdovu Sarumanu. Semas ir Frodas tęs netikėtumų kupiną kelionę kelionę per miškus, sniegynus, lygumas, upes, kalnus, kur kiekviename žingsnyje jų tykos pavojai. Jie stengsis nunešti Žiedą į Mordorą, vienintelę vietą, kur jis gali būti sunaikintas. Žiedas ir toliau silpnins Frodą, atimdamas iš jo protą ir dvasios stiprybę. Semui ir Frodui teks susidurti su milžinišku voru. Kovodami su juo bičiuliai išsiskirs, Semui atrodys, kad Frodo jis neteko amžiams. Iš tikrųjų, Frodas išliks gyvas, bet orkų rankose. Kas nutiks paslaptingajam Žiedui, keliaujantiems Žiedo brolijos nariams ir kas taps Viduržemio gyventojais, pamatysite pažiūrėję paskutiniąją nepamirštamo epo dalį.

5. Švytėjimas ( The Shining, 1980) – bene gausiausiai ekranizuojamas autorius – Stephenas Kingas: kino ekranus pasiekė maždaug šimtas jo knygų! „Žalioji mylia“ („The Green Mile“), „Naminių gyvūnėlių kapinės“ („Pet Sematary“), „Misery“ – tai vos kelios rašytojo novelės, virtusios didžiulio populiarumo sulaukusiais kino filmais. Tačiau vienas Kingo kūrybos perliukas sulaukė išskirtinio žiūrovų dėmesio ir šlovės kino pasaulyje – tai 1980-ųjų „Švytėjimas“ , režisieriaus Stanley Kubricko dėka pasiekęs kino teatrus ir tapęs tikra legenda. „Švytėjimas“ – viena pirmųjų Stepheno Kingo knygų ekranizacijų, tapusi kone vizitine jo kortele, visus sužavėjo kvapą gniaužiančiu siužetu:

Džekas gauna pasiūlymą, kuriuo susižavėtų bet kuris darbo ieškantis rašytojas. Jis tampa Overlook viešbučio prižiūrėtoju aukštai vienišuose Kolorado kalnuose, jo darbas – prižiūrėti ne sezono metu ištuštėjusį viešbutį. Būdamas šeimos žmogumi, jis kartu su savimi pasiima ir žmoną bei sūnų. Pradeda dėtis keisti dalykai, kai sūnus pamato baisius paveikslus varomus jėga, vadinama ,,švytėjimu“. Tai labai paveikia Džeko psichiką. Praradęs kūrybinį įkvėpimą ir medžiojamas viešbučio demonų, jis patiria psichologinį terorą, siaubu persunktus košmarus, išprotėjimo būseną. Norėdamas sustiprinti Torensų šeimynos izoliacijos nuo išorinio pasaulio pojūtį, autorius pasitelkia taip vadinamą „Lūšnos karštinės“ principą. Tai žargoninis terminas, nusakantis klaustrofobinę reakciją, atsirandančią ilgą laiką drauge būnantiems izoliacijoje žmonėms. Klaustrofobijos pasireiškia priešiškumu tiems, su kuriais esi uždarytas. Kraštutiniais atvejais kyla haliucinacijos ir smurtas, o neretai ir žmogžudystės. Tarsi to būtų negana, Kingas pasirenka dar vieną sunkinantį siužetinį svertą – Džeko alkoholizmą. Pats jaunystėje turėjęs rimtų problemų su „ugniniu vandeniu“ ir kokainu, rašytojas sukūrė itin įtikinamą girtuoklio, pateisinančio visus savo apgailėtinus veiksmus, paveikslą. Būtent viešbutis, tarsi koks gyvas organizmas, pirmiausia ir pasinaudoja silpniausia grandimi – alkoholiku ir smurtautoju Džeku, panaudodamas jį kaip įrankį savo tamsiems planams – prisikasti prie švytinčio Denio – įgyvendinti. Ir Džekas kovoja ne su kokiu nors mistiniu blogiu, slypinčiu išorėje, bet su savo vidiniais demonais, stumiančiais jį į užmaršties ir pamišimo liūną. Pasaulį, apgaubtą raudonu įsiūčio rūku. Tiek nebūdingu tam laikmečiui temos naujumu (knyga parašyta 1977 m.), tiek siužetinių idėjų originalumu, romanas ir filmas neabejotinai patrauks ne vieno žiūrovo dėmesį, o laipsniška pagrindinio veikėjo išprotėjimo stadija savo tikroviškumu ir įtaigumu priblokš ne tik siaubo, bet ir ne vieną psichologinių romanų gerbėją. Beje, romano autorius Kingas tokį istorijos pavadinimą sugalvojo įkvėptas Johno Lenono dainos „Instant Karma!“, kurioje skamba žodžiai „We all shine on…“. Dar vienas įdomus faktas – „Švytėjimui“ priklauso įrašas Gineso rekordų knygoje dėl daugiausiai atliktų dublių vienam kadrui – vienai scenai su aktore Shelley Duvall prireikė net 127 dublių!

4. Krikštatėvis (The Godfather, 1972) – Mario Puzo romanas „Krikštatėvis“ – viena populiariausių ir sėkmingiausių ekranizacijų kino pasaulyje. Šio romano motyvais režisieriaus Francio Fordo Coppolos sukurtos to paties pavadinimo juostos – 1972-ųjų „Krikštatėvis“ („The Godfather“) ir 1974-ųjų „Krikštatėvis II” („The Godfather: Part II“) užkariavo milijonų žiūrovų širdis visame pasaulyje bei susišlavė daugybę prestižinių apdovanojimų, jų tarpe net 9 „Oskarus“. Tarp dviejų mafijų klanų vyksta žiauri, žūtbūtinė, kruvina kova. Dono Korleonės mafija – tai pirmiausiai šeima, susijusi giminystės ryšiais, draugyste ir net meile. O klano galva yra visų krikštatėvis tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Kruvinų kovų scenos ir idiliški šeimos švenčių vaizdai – vestuvės, krikštynos. Don Korleonės sūnus Maikas iš švelnaus, intelektualaus jaunuolio virsta šaltakrauju diktatoriumi, kuriam svetimi tėvo mieli gestai. Režisierius Francis Ford Coppola atliko nuostabų darbą ir sukūrė ilgai atmintyje išliekantį kino filmą. Knyga taipogi puiki, bet galima drąsiai teigti, jog ir pats filmas neatsilieka.  M.Puzo  laikomas knygų apie mafiją autoriumi Nr. 1. Knygoje jis sugebėjo įtikinamai, įtraukiančiai aprašyti feodaliniais principais valdomą mafijos pasaulį su tvirtais garbės kodeksais, dramomis, grupuočių karais, o kartu – su labai įsimintinais personažais. Tiesa, rimtieji mafijinių grupuočių tyrinėtojai į M.Puzo kūrinius visuomet žiūrėjo su  šypsena. Mat išdidaus principingumo, pasiaukojimo realiame mafijos gyvenime nė su žiburiu nerasi tiek, kiek jo yra „Krikštatėvyje“, ir norint įsivaizduoti, kas yra tikroji mafija, verta paskaityti dokumentines knygas. Kai kurie kritikai  priekaištavo, kad M.Puzo sukūrė pernelyg romantišką mafijos pasaulį, galintį įtikinti, jog tai – nieko blogo, tiesiog vienas iš pasirinkimų, kaip gyventi. ,,Krikštatėvis” – savo laiku legenda tapusi istorija apie pasaulį, kuris daugumai iš mūsų svetimas. Svetimas savo žiauriais ir šaltakraujiškais nusikaltimais. Tai pasaulis su savomis taisyklėmis, savu mąstymu ir savu gyvenimo būdu.

3. Pabėgimas  iš  Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994) - Pabėgimas iš Šoušenko  yra 1994 metais sukurta, Styveno Kingo istorijos ,,Rita Hayworth and Shawshank Redemption” adaptacija. Nominuota 7 Oskarams, bet nelaimėjęs nei vieno, dabar ,,Pabėgimas iš Šoušenko” puikuojasi aukščiausioje populiariausios internetinės filmų duomenų bazės reitingų vietoje. Šis filmas, kaip ir visi sulaukę tokio populiarumo, kenčia nuo nenuilstamų ginčų. Vieni jį liaupsina, kiti jo nekenčia. Endis Dufreinas (Tim Robbins) – jaunas bankininkas apkaltintas žmonos ir jos meilužio nužudymu. Nors Endis teigia, kad ją norėjo tik pagąsdinti, o nušovė kažkas kitas, visi įkalčiai prieš jį ir jis nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos. Kalėjime su susipažįsta su Redu (Morgan Freemanm), kuriuo vėliau tampa geriausiais draugais, žiauriu ir negailėstingu prižiūrėtoju Kapitonu Hedliu, kalėjimo viršininku Nortonu, kuris mėgsta cituoti Bibliją, bet dėl pinigų pasiryžęs sugriauti kitų gyvenimus ir daugeliu kitų įdomių veikėjų. Lėtai slenkant mėnesiams kartas nuo karto kalėjime duodami įdomesni darbai. Kiekvienas nori gauti tokį užsiėmimą, kad laikas praeitų kuo greičiau. Kadangi Endis turi užnugarį, jis taip pat gali tvarkyti stogą ir taip gauti galimybę prieiti prie apsauginių bei pasiūlyti savo bankininko paslaugas. Šiuo poelgiu tampa labiau patikimu kaliniu ir gali dar labiau planuoti išėjimą iš Šoušenko. Stengdamasis, jog dienos neprailgtų, ir gyvenimas būtų kuo gražesnis, bei kuo daugiau panašesnis į tokį, kuris už kalėjimo grotų, pasistengia, kad Šoušenko biblioteka būtų geriausia tarp visų JAV kalėjimų. Jis pradeda tvarkyti visų prižiūrėtojų, direktoriaus ir net pašalinių žmonių finansus.  Vienintelis dalykas palaikantis Endį – viltis. Viltis ištrūkti iš kalėjimo ir pradėti naują gyvenimą. Vilties svarba ir yra pagrindinė šio filmo mintis. Endžio ir Redo požiūriai į viltį skirtingi, bet galiausiai, po daugelio nuotykių, supanašėja. Režisierius – Frank Darabont. Jis gerai žinomas dėl kitų Styveno Kingo istorijų adaptacijų („Žalioji Mylia” ir „Pražūtingas Rūkas”). Pirmuoju smuiku griežia ir nuostabiai suvaidina Tim Robbins ir Morgan Freeman. Antraplanių aktorių, kaip Bob Gunton, William Sadler ir Clancy Brown, vaidyba ne ką blogesnė.

2. Skrydis virš gegutės lizdo  (One Flew Over The Cuckoo’s Nest, 1975) – filmuose apie psichinius ligonius paprastai didelis dėmesys skiriamas atskleisti visuomenės, kitaip tariant – „sveikųjų“, „normaliųjų“ bei „sergančiųjų“ santykius, gydymo institucijų principus. Tikrovės vaizdavimas dažnai kuriamas remiantis tam tikrais stereotipais, pavyzdžiui, kad psichiniai ligoniai yra neprognozuojami, pavojingi, todėl privalo būti atskirti, nes tik taip bus apsaugota likusi visuomenė. Žinoma, šiandien apstu filmų, kurie kaip tik griauna minėtus stereotipus, tačiau tuo laiku „Skrydyje virš gegutės lizdo“ sumaniai juos griovęs pagrindinis veikėjas Ronaldas McMurphy buvo labai neįprastas atvejis. Aukštos, spygliuota viela apjuostos tvoros, grotuoti langai, kaskart duris užtvirtinančios spynos, nuolat stebimas ir kontroliuojamas kiekvienas veiksmas – štai į tokią aplinką papuola sukčius McMurphy, kuomet norėdamas išvengti bausmės kalėjime apsimeta pakvaišėliu ir yra išsiunčiamas gydytis į psichiatrinę ligoninę. Ūmaus charakterio, gyvenimiškos energijos nestokojantis vyriškis, pakliuvęs į griežtai valdomą aplinką su visiškai sistemai paklūstančiais pacientais, bando ardyti nusistovėjusią tvarką ir gaivinti ligonių protus. Įvairiose apsukraus manipuliatoriaus surežisuotose situacijose atsiskleidę ligoniai kelia žiūrovui nemažai klausimų, pavyzdžiui, kurgi yra riba, skirianti sveiką protą ir beprotybę? „Skrydyje virš gegutės lizdo“ vaizduojamas autoriaus Ken Kesey  aprašytasis geriausias disciplinavimo modelis – uždara ligoninė, kurios patalpų išdėstymas, izoliacija, permatomos pertvaros tarp pacientų ir sanitarų – kaip ir kalėjimas – yra tobula kontrolės užtikrinimo institucija. Čia maitinimas, vaistų skyrimas ir kiti veiksmai yra nuasmeninti. Tokia aplinka skatina resociolizaciją, ligoniai ima elgtis taip, kaip jiems liepiama – tokiu būdu naikinamas asmens savarankiškumas bei individualumas, ugdomas paklusnumas, užvaldomas kūnas ir siela.

1. Kovos klubas (Fight Club,1999) – ši knyga  užburianti ir prikaustanti dėmesį. FOX studija teises į jos ekranizaciją įsigijo dar iki jos publikacijos, nes kino industrijos rykliai kaip mat įžvelgė tikrąjį šedevrą. Reikia pastebėti, kad kūrinys ganėtinai sunkiai skaitosi, ypač žmogui, kuris nėra susipažinęs su Palahniuk’o kūryba. Tačiau jeigu knyga įtrauks tave į skaitymą, tai patikėk, prie šios knygos tu sugrįši dar ne vieną kartą. Vien jau žvaigždžių gausa, nusifilmavusi šiame filme gali būti svaria priežastimi jį pažiūrėti. Nuo pat pirmų filmo sekundžių režisierius Davidas Fincheris tarsi įleidžia žiūrovą į pagrindinio herojaus smegenis. Jackas (Edward Norton) nusprendžia papasakoti labai keistą ir nenuspėjamą savo gyvenimo istoriją. Jis serga insomnija – jį nuolat kankina nemiga. Išklausęs gydytojo patarimo, vaikinukas pradeda lankytis likimo nuskriaustų, dažniausiai nepagydomai sergančių žmonių susitikimuose, klausosi jų graudžių išgyvenimų, o po to kartu amerikoniškai verkia. Tas keistokas atsipalaidavimo būdas vis tik padeda jaunuoliui užmigti, todėl jis pradeda lankyti panašaus pobūdžio susitikimus kiekvieną naktį, prisistatydamas vis kitokiu vardu. Kas jis iš tiesų? Viename psichoterapijos seanse jis susipažįsta su įspūdinga mergina, vardu Marla (Helena Bonham Carter), iš kurios rankos neišnyksta cigaretė ir kuri iš tikrųjų neserga jokia sunkia liga. Tiesiog jai patinka lankytis vietelėse, kur galima išgerti nemokamos kavos. Tailerio gyvenimas nepaprastas – nerūpestingas ir linksmas. Jis kartais linksmai ir nerūpestingai paprašo trenkti jam į galvą… Džekas neatsisako. Todėl tarp draugų užverda rimtos muštynės, ir netrukus jiedu įkuria klubą, kur vaikinai gali muštis iki sąmonės netekimo. Siužetas dinamiškas ir įtemptas, vystosi jis neįtikėtinai greitai, todėl nepalikti įspūdžio tiesiog negali. Filmas prikausto nuo pat pirmų minučių ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Iš esmės tai filmas apie šiuolaikinį vyrą, kuris užaugo paliktas tėvo, auklėjamas tik mamos. Toks vyras pasaulio vaizdinį susidaro tik iš moteriškos pusės, o vyro vaidmens mokosi iš spaudos ir televizijos, kuri tikrą vyrą vaizduoja kaip kietą visų reikalų išmanytoją, pasaulio gynėją, brutalios jėgos mašiną, neturinčią laiko ,moteriškiems” užsiėmimams. Neturėdami realaus pavyzdžio namuose, jaunuoliai užauga auklėjami iliuzijų ir išėję į pasaulį gyventi savarankiškai susiduria su negailestinga realybe, kur jų ,,žinios” tampa bevertės. Kas lieka tokiam vyrui? Arba pradėti mokytis visko iš naujo, arba nekęsti visų ir stengtis pakeisti pasaulį pagal save. Tikrovėje retai, kada įvyksta asmenybės susidvejinimai, bet tokių neigiamai nusiteikusių tipų, kuriems nesiseka niekas, pasitaiko dažnai.

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt