Filmo "W imię..." kadras

„Jeszcze Polska nie zginęła…“ – šiais 1927 –ųjų vasario 26 d. oficialiu Lenkijos himnu pripažinto teksto žodžiais galima pradėti bet kurią išsamesnę studiją apie Lenkijos kiną. Čia visada virė įdomus kinematografinis gyvenimas. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą savo nacionalinį kiną lenkai žiūrėjo su didesniu entuziazmu, nei komercinę Holivudo produkciją. Tai skatino filmų kūrėjus pateikti geranoriškai publikai daug skirtingų žanrų filmų, kuriuose vaidinantys Adolfas Dymsza, Jadwiga Smosarska ar Eugeniuszas Bodo lenkams buvo mielesni už populiariausias Holivudo žvaigždes.

Okupacijos metais lenkai visiems rodė puikų „tylios rezistencijos“ pavyzdį, boikotuodami propagandinius nacių filmus ir iš lūpų į lūpas perduodami slaptažodį „Tylko šwinie siedzą w kinie…“ („Tik kiaulės dabar sėdi kine…“). Tuoj po Antrojo pasaulinio karo susiformavo garsioji „lenkų mokykla“ (šį terminą po Andrzejaus Wajdos „Kanalo“ bei „Pelenų ir deimanto“ įteisino prancūzai), o pastarajame filme pagrindinį vaidmenį suvaidinęs Zbigniewas Cybulskis pokario lenkų kartai liko jų idealus tobulai įkūnijusiu kultiniu aktoriumi. Pagaliau „brandaus socializmo“ ir „ekonomiškos ekonomikos“ (paprasčiau kalbant, socialistinės stagnacijos) metais būtent Lenkijos režisieriai organizavo „moralinio nerimo kino“ sąjūdį, savo filmuose Ezopo kalba, o kai kada ir visiškai atvirai tautiečiams siuntę signalus, kad socialistinės santvarkos pamatai seniai supuvę.

Neužleidžia savo pozicijų lenkų kino kūrėjai ir dabar. Jų filmų įvairovę paliūdija ir šis pastarųjų metų filmų dešimtukas.

10. „VARDAN” (W imię…)

Vasara kaime: po kambarius zuja musės, už medinio lango skalija šunys. Iš stiklinių geriamas kompotas. Berniūkščiai, vilkintys „dolerinėse“ pirktais marškinėliais su jiems nieko nereiškiančiais amerikietiškais užrašais. Jie žaidžia futbolą, keikiasi ir būriuodamiesi prie vietinės parduotuvės vakarais gurkšnoja alų. Nuošalus Lenkijos bažnytkaimis. Čia gyvena ir vietinė gražuolė, ir protiškai atsilikęs storulis, ir griežtas mokytojas, ir charizmatiškas kunigas, kurį dažniau nei su juoda mantija ekrane matome vilkintį sportine apranga. Tėvas Adamas (Andrzej Chyra) yra svarbiausias šio kaimo dramos personažas.

Jis sportuoja, turi I-pod‘ą, kartais išgeria alaus, jo miegamajame kabo budistų paveikslėlis, išpažinčių jis klauso lauke prie sienos, o vietoje maldų  kaltėms išpirkti skiria valandą bėgimo. Nenuostabu, kad kaime jis mylimas, labiausiai – savo auklėtinių, sunkią vaikystę patyrusių vaikinų. Kaimo gražuolė bando suvilioti kunigą, vaikinams irgi smalsu, „kaip kunigai nuleidžia garą?“, tačiau nėra pagrindo nė menkiausiems įtarimams…  kol į kaimelio jaunimo bendruomenę neįsilieja  paniuręs  naujokas. Netrukus po to nusižudo vienas kunigo auklėtinis. Tėvas Adamas išgyvena gilią emocinę krizę, o ant jo paties krenta baisių įtarimų šešėlis. Filmas visų pirma yra nuostabi kunigystės demistifikacija – Tėvas Adamas kepa bulves, maudosi, vartosi negalėdamas užmigti, prisigeria, skambina guostis seseriai. Intymus žiūrovo santykis su kunigo buitimi padeda suprasti ir priimti jo žmogiškumą pirmiau nei pareigą bažnyčiai. O tada žymiai lengviau suprasti jo vidinį pareigos ir aistros konfliktą. Tėvo Adamo personažas puikiai iliustruoja skirtingas žmogiškumo spalvas: ir darbinę uniformą vilkintį pilietį, ir žmogų, nebijantį susitikti su savo laukine puse – kuomet jis klykaudamas lyg beždžionė, išsirengęs laksto po kukurūzų laukus.

Režisierė Margorzata Szumowska, daug kam turbūt žinoma iš filmo „Elles“ (čia pagrindinį vaidmenį atliko Džiulijeta Binoš) savo šeštajame filme  įrodo gebanti suprasti ir vyrišką pasaulėjautą. Ji ne tik režisavo, bet ir padedama kinematografo Maiklo Englerto, rašė scenarijų. Jiems, atrodo, pavyko. Tikroviški dialogai, natūrali vaidyba, įdomūs muzikiniai sprendimai (Pawel Mykietin ir Adam Walicki). Juosta įtikina paprastumu – gamtos vaizdai ir buitis rodomi tokie, kokie yra – be pagražinimų ir nutylėjimų. Tačiau nei erotinės scenos, nei žiaurumo protrūkiai neperžengia kino estetikos ribų. Operatoriui pavyksta išlaikyti skoningą atstumą ir viską parodyti subtiliu kampu – nešokiruojant žiūrovo. Šokas vis dėl to ištinka, tačiau sukeltas ne vaizdų, o įvykių. Stebint šią dramą tenka linkčioti galva ir gūžčioti pečiais baisintis žmonių bukumu ir ribotumu. Gailestis maišosi su pykčiu, ir, kai jau atrodo pats laikas istorijos pabaigai, kad išėjęs iš kino salės galėtum giliai atsidusti, siužetas pakrypsta tokia netikėta linkme, kad belieka tik pakelti antakius ar net išsižioti.

9. „POVAIZDŽIAI“ (Powidoki)

Bene garsiausias lenkų kino režisierius Andrzejus Wajda dažnai kartodavo, kad jis niekada nekūrė politinių filmų. Ir čia pat pridurdavo, kad Lenkijos istorija – tai niekaip nesibaigianti politika. Pats režisierius sakėsi esąs greičiau tos istorijos metraštininkas, visą gyvenimą bandęs komentuoti atskirus šios „niekaip nesibaigiančios politikos“ epizodus. A. Wajdos istorinės tematikos filmai – tai lenkų tautos nusivylimų ir praradimų kronika, kuriai geriausiai tiktų emocingo requiem apibrėžimas. Raudona gija per visą režisieriaus kūrybą eina lenkiško romantizmo tragedijos tema. Nesvarbu, kokioje epochoje rutuliuojasi jo filmų veiksmas, visus juos persmelkia gražių iliuzijų žlugimo motyvas ir pamąstymai apie tai, kuo tradicinė lenkiška garbė virsta mirtino pavojaus akivaizdoje.

Ryškiausi A. Wajdos filmų herojai – tai idealistai, nenuleidžiantys rankų net tada, kai kova su kur kas galingesniu priešu jau pralaimėta arba pasmerkta. Raitų kavaleristų atakos prieš vokiečių tankus 1939-aisiais („Lotna“, 1959 m.), Varšuvos sukilėlių agonija sostinės požemiuose II pasaulinio karo metais („Kanalas“, 1957 m.), pokario „klasių kovos“ tragizmas pernelyg greitai idealus užmiršusios visuomenės fone („Pelenai ir deimantas“, 1958 m.), gėdinga antisemitizmo nuodėmė, atnešusi mirtį tūkstančiams be kaltės kaltų kankinių („Samsonas“, 1961 m.) – tai tik kelios itin ryškios A. Wajdos ne tik menininko, bet ir bekompromisę politinę poziciją turinčio žmogaus metaforos. Neeiliniu įvykiu tapo ir filmas „Katynė“ (2007 m.), skirtas ilgai nuo žmonių slėptam sovietų nusikaltimui: Katynės miškuose 1940-ųjų metų kovo 5 d. buvo sušaudyta daugiau nei 25 tūkstančiai lenkų karininkų, dvarininkų, inteligentų ir tarnautojų.

Paskutinis lenkų kino patriarcho filmas „Povaizdžiai“ (2016 m.) ne tik tobulai atkuria „Komunos laikų“ (taip mūsų artimiausi kaimynai įprastai vadina socialistinės Lenkijos epochą) atmosferą. Pagrindinis filmo herojus yra lenkų tapytojas Władysławas Strzemińskis, kurio darbai yra labai svarbūs XX a. avangardui, bet yra mažiau žinomi, nei jo bičiulių Vasilijaus Kandinskio ar Kazimiro Malevičiaus kūryba. Režisierius apsiriboja paskutiniuoju menininko gyvenimo laikotarpiu, kai už drąsą viešai priešintis socialistinio realizmo dogmoms ir atvirai reiškiamas stalinistinei meno politikai prieštaraujančias idėjas W. Strzemińskis buvo išmestas iš Lodzės dailės akademijos ir išbrauktas iš Menininkų sąjungos sąrašų. Pastaroji sankcija reiškė ne tik draudimą įsigyti dažų tapymui, bet ir talonų maistui. Dar pirmajame pasauliniame kare netekusiam kojos menininkui tai buvo tolygu mirties nuosprendžiui. Bet W. Strzemińskis iki paskutinio atodūsio liko ištikimas savo idealams ir mirė vienišas 1952-aisiais metais per patį stalininės „kultūrinės revoliucijos“ apogėjų (scena, kurioje menininkas miršta, pargriuvęs tarp vitrinos manekenų prilygsta A. Wajdos šedevro „Pelenai ir deimantas“ (1958 m.) finalui, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Bogusławas Linda įrodė, kad įžengė ne tik į gyvenimiškos brandos periodą, bet ir gali sukrėsti žiūrovus subtiliai valdomais aktorinio meistriškumo „povaizdžiais“).

8. „PASKUTINIOJI ŠEIMA“ (Ostatnia rodzina)

Pastaruoju metu Lenkijoje kuriamų vaidybinių filmų autoriai vis dažniau atsigręžia į dabartinio gyvenimo keliamas problemas arba stengiasi prisiminti nesenos praeities istorijas, kurios padeda jaunajai kartai suprasti, kokioje atmosferoje buvo priversti gyventi jų tėvai ir seneliai. Šiam tikslui puikiai pasitarnauja tragiški žinomų praeities menininkų likimai.

Į „Komunos laikų“ oficialaus socialistinio realizmo rėmus nenorėjo tilpti ne tik A. Wajdos „Povaizdžių“ herojus tapytojas Władysławas Strzemińskis, bet ir jo kolega tapytojas surrealistas Zdzisławas Beksińskis. Jo portretas jauno režisieriaus Jano P. Matuszyńskio filme „Paskutinioji šeima“ lenkams tapo labai svarbiu indikatoriumi, padedančiu diagnozuoti toksinės atmosferos sudėtį socialistinėje Lenkijoje.

Visi vieno Varšuvos „miegamojo rajono“ blokiniame daugiaaukštyje gyvenę Beksińskio šeimos nariai buvo išsiskiriantys iš aplinkinių rato. Didesnę filmo dalį regime juos kasdienybės rutinoje penkiems žmonėms akivaizdžiai per ankštame bute, kur buvo karšinamos dvi senelės ir reikėjo atskiro ploto tapybos studijai. Sunkiausia dalia buvo atitekusi menininko žmonai Zofijai, ant kurios pečių gulė ir senelių priežiūra, ir rūpestis dėl egocentriškos vyro elgsenos bei pykčio priepuolių kamuojamų sūnaus Tomašo akibrokštų. Visi filmo veikėjai paeiliui palieka šį pasaulį: moterys – nuo senatvės ir insulto, o vyrams skirta tragiška lemtis. Per 1999-ųjų Kalėdas radijo eteryje atsisveikinęs su gausia roko muzikos klausytojų auditorija, nusižudo Tomašas, o dabar jau per dideliame bute vieną likusį šeimininką 2005 metais peiliu subado kaimyno sūnus. Tikrieji šio Lenkiją sukrėtusio nusikaltimo motyvai taip ir liko neišaiškinti.

Gali susidaryti įspūdis, kad „Paskutinioji šeima“ yra labai niūrus ir net depresyvus filmas. Kito režisieriaus rankose panašus siužetas tikriausiai būtų įgijęs būtent tokį pavidalą. Tačiau anot filmą pasakojimu apie meilę ir depresiją pavadinusio kino kritiko Tadeuszo Sobolewskio, režisierius (sunku patikėti, kad tokį brandų kūrinį pristatė debiutantas), „laimei, supranta, kad gedulinga tamsuma nėra vienintelė gyvenimo spalva ir kad neviltį neretai gali lydėti paradoksalus humoras. Šios nuostatos laikosi ir scenarijų parašęs Robertas Bolesto, ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai, visų pirma bravūriškai Z. Beksińskį suvaidinęs Andrzejus Sewerynas.

7. „TYLI NAKTIS“ (Cicha noc)

Kasmet lenkų kino kūrėjų gretas papildo bent keli talentingi debiutantai, kurių jau pirmi filmai susilaukia profesionalų pripažinimo ir žiūrovų įvertinimo. 2016-aisiais metais malonia staigmena tapo debiutinis jauno režisieriaus Jano P. Matuszyńskio filmas „Paskutinioji šeima“, o 2017-aisiais svarbiausius Gdynės kino festivalio laurus nuskynė dar vieno debiutanto Piotro Domalewskio drama „Tyli naktis“ (filmas buvo apdovanotas pagrindiniu prizu Auksiniais liūtais, festivalyje akredituotų žurnalistų prizu, a aktorius Dawidas Ogrodnikas buvo įvertintas už geriausią vyro vaidmenį).

Lenkų kino patriarchas A. Wajda prieš keletą metų pasakė, kad viena esminių temų, kuri padėtų suprasti svarbiausias dabartinės šeimos problemas, yra lenkiškos Kūčios. Tada jis dar nežinojo, kad toks filmas jau brandinamas, ir šio proceso rezultatas klasiką vargu bau būtų pradžiuginęs.

Pagrindinis „Tylios nakties“ herojus Adamas Kūčių vakarą netikėtai sugrįžta į gimtuosius namus – atokų kaimą kažkur prie Suvalkų. Didelė šeima rengiasi iškilmingai vakarienei, bet nuo pirmų kadrų tvyranti nerimo atmosfera sufleruoja, kad šventinės ramybės ir prie vaišių stalo visus vienijančios Kalėdų dvasios nebus – pernelyg jau įtempti kasdienių konfliktų išvargintų giminaičių santykiai: alkoholikas senelis nuolat drumsčia šventinę nuotaiką, neseniai alkoholio atsisakęs Adamo tėvas iš paskutiniųjų bando atsilaikyti prieš pagundą, o ir paties Adamo Olandijoje praleisti keli metai nenumalšino jo ir jaunesnio brolio Pavelo senos neapykantos.

Atrodytų, šventa Kalėdų dvasia ir sūnaus paklydėlio sugrįžimas į gimtuosius namus yra pati tinkamiausia proga pagaliau užglaistyti visus konfliktus, pamiršti giliai slėptas nuoskauda bei neišsipildžiusias viltis. Yra dar viena priežastis, galinti suvienyti šeimą bent jau trumpam – Adamas prasitaria netrukus tapsiąs tėvu. Ši džiugi naujiena, žinoma, prašyte prašosi būti aplaistyta ne tik džiaugsmo ašaromis, bet ir kuo nors stipresniu. Alkoholis ir taps tuo detonatoriumi, kuris išjudins lengvai sprogstamą slopinamų emocijų mišinį.

Pagrindinis konfliktas įsiplieks tada, kai paaiškės tikroji Adamo sugrįžimo priežastis – jis nori pradėti Olandijoje savo verslą ir pradinį kapitalą planuoja gauti pardavus senelio namą. O tam reikia šeimos tarybos pritarimo. Adamas bando į savo planus vieną po kito įtraukti giminaičius, tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, taikiai išspręsti verslo plano nepavyks.

Dabartiniame posovietiniame rytų Europos šalių kine šeimos irimo ir tradicinių vertybių kracho temos nagrinėjamos itin dažnai. „Tylios nakties“ verdiktas, regis, nepalieka jokios vilties, kad viskas galėtų būti kaip buvę.

6. „VEIDAS“ (Twarz)

Režisierė Małgorzata Szumowska vis tvirčiau tampa dabartinio lenkų kino „veidu“ tarptautiniuose kino festivaliuose. Drama „Vardan…“ (2013 m.), pasakojusi apie homoseksualų kunigą , Berlyno kino festivalyje buvo apdovanota specialiu prizu Teddy, skiriamu LGBT tematikos filmams. Kitas jos filmas „Kūnas“ (2015 m.), skirtas anoreksijos terapijai ir gerokai platesniam kūniškumo kontekstui, Berlyno kino festivalyje apdovanotas Auksiniu lokiu už geriausią režisūrą. Naujausias filmas „Viskas įskaičiuota“ šiemet jau bus parodytas Kanų kino festivalyje (jis įvyks gegužės 14-24 dienomis).

O pernai Berlyno kino festivalyje Małgorzatos Szumowskos filmas „Veidas“ buvo apdovanotas Sidabro lokiu. Ir šį kartą režisierė tęsia pamėgtą meninės provokacijos taktiką. Siužeto pagrindą sudaro garsus dabartinės Lenkijos įvykis – 2013-aisiais metais Glivicės klinikose buvo sėkmingai atlikta pirmoji šalyje veido transplantacija 33-ejų metų vyrui, kurį smarkiai sužalojo grindinio akmens pjaustymui skirtas įrenginys. Režisierė susiejo šį įvykį su visai kitu kontekstu – 2010 m. lapkritį Lenkijos šiaurės vakarų mieste Sviebodzine pastatyta milžiniška Kristaus statula, kuri tik trimis metrais mažesnė už Rio De Žaneire esantį kolosą (patys lenkai teigia, kad matuojant nuo postamento pagrindo jų Kristus – didžiausias pasaulyje).

Šios milžiniškos statulos pabaigimo darbuose dalyvaujantis jaunuolis Jacekas jaučiasi svetimas konservatyvioje aplinkoje. Metalo muziką mėgstantis ilgaplaukis vyrukas jaučiasi svetimas ir savo šeimoje, nepritariančioje Jaceko gyvenimo būdui. Tik sesuo supranta brolį ir pritaria jo troškimui išvažiuoti kuo toliau nuo atgrasios aplinkos. Bet nuo emigracijos vaikina sulaiko tik tai, kad jis nemoka anglų kalbos.

Kartą darbo metu, prieš Kristaus statulai ant pečių užkeliant milžinišką galvą su karūna, Jacekas nukrenta žemyn ir stipriai susižaloja veidą. Išgelbėti gali tik transplantacija, po kurios vyruko veidas tampa panašus į sustingusią kaukę. Baisi išvaizda ir sutrikusi kalba tampa patyčių objektu. Tokį Jaceką atstumia sužadėtinė Dagmara, jo ima gėdytis šeimos nariai, net motina sūnų ištikusią nelaimę vadina Dievo bausme ir pasikviečia į namus… egzorcistus, kad šie iš vaikino išvarytų velnią.

Metaforišką filmo prasmę suprasti nesunku: režisierė labai ir neslepia, kad kūrė piktą naujosios Lenkijos veidmainiškos visuomenės satyrą, pašiepiančią pernelyg parodinį žmonių religingumą, kai meilę artimui nustelbia dogmos bei ritualai, o Dievo galybė įrodinėjama pompastiškomis akmeninėmis statulomis.

5. „IKI DUGNO“ (Zabawa zabawa)

Jaunos režisierės Kingos Dębskos pavardę „Kino pavasario“ žiūrovai įsidėmėjo dar 2016 m., kai pamatė jos filmą keistoku pavadinimu „Mano dukterys karvės“. Abejingų nepaliko tragikomedija, kurioje dvi pašėlusio temperamento seserys amžinai konfliktuoja, bet turi suvienyti jėgas po šeimą ištikusios nelaimės. Per komiškos dramos akinius į savo herojus režisierė žvelgia ir naujame filme „Iki dugno“. Tai istorija apie tris moteris, kurias vienija priklausomybė alkoholiui: prokurore dirbančiai Dorotai dažnai tenka imtis žygių, kad išvengtų atsakomybės dėl nusižengimų, kuriuos padarė apsvaigusi; chirurgė Teresa dėl besaikio gėrimo jau prarado šeimą; o pavyzdinga studentė Magda nė pati negalėtų pasakyti, kodėl beveik kiekvieną dieną pabaigia bare – kartą toks vakarėlis iki žemės graibymo baigsis smurtu ir išžaginimu.

Lenkijos intelektualų ir menininkų tarpe „Komunos laikais“ alkoholis buvo laikomas tinkama priemone užsimiršti ir jo dėka pabėgti į alternatyvią realybę. Atsirado net „girtavimo filosofijos“ teoretikai, pavyzdžiui, rašytojas ir scenaristas Jerzy Pilchas, kurio knyga „Stiprusis angelas“ buvo net pavadinta „girtuoklių Biblija“, nes joje išvardinta begalė alkoholizmą pateisinančių priežasčių, kurių vienintelė svarbiausia – realybė: „Kam prabusti iš svaigaus sapno, jeigu realybėje dar blogiau?“.

Dar vieną autoriaus teiginį, kad „alkoholizmas – mūsų tautinė liga, o prieš butelį visi lygūs“, knygos ekranizacijoje (2014 m., rež. Wojciechas Smarzowskis) iliustruoja epizodas reabilitacijos klinikoje, kai savo „pasiekimais“ dalijasi įvairių socialinių sluoksnių atstovai – nuo sunkvežimio vairuotojo iki režisieriaus, per tarptautinio festivalio banketą prišlapinusio savo kelnes. Visi jie kažkada teigė sau ir kitiems, kad žino savo normą ir gali save kontroliuoti, bet patys nepajunta, kaip tampa bevaliais „žaliosios gyvatės“ vergais. Filmo autoriai surado labai tikslų savo filmo stilių, gerai perteikiantį realybės jausmą prarandančio girtuoklio savijautą – scenų montažas kartais primena liaudyje žinomą „trūkusios juostos“ efektą, kai nutraukiamas sakinys, neišbaigiama situacija, chaotiškai šuoliuojama laike ir erdvėje, ir visa tai primena negailestingai susiveržiančią kilpą. Čia jau patyrę kinomanai ir „girtavimo filosofijos“ adeptai, tikriausiai, atpažins nuorodą į klasikinę „Kilpą“, 1957-ųjų metų režisieriaus Wojciecho Haso dramą, kurioje alkoholiko kelias link pražūties parodytas taip, kad panašius filmus „pradedantiesiems“ galima rodyti kaip prevencijos priemonę.

Naujasis Kingos Dębskos filmas „Iki dugno“ taip pat gali atlikti prevencijos funkcijas, kaip ir scenarijų parašiusios žurnalistės Mikos Dunin tvarkomas populiarus moterims skirtas internetinis tinklapis „Emociniai išblaivinimo namai“ (lenk. Emocjonalna izba wytrzeźwień): kai kurios čia aprašytos istorijos panaudotos filmo fabulai.

4. „KURJERIS“ (Kurier)

Vienas pirmųjų žlugusios sovietinės sistemos „duobkasių“ lenkų kine tapo jaunas režisierius Władysławas Pasikowskis, kurio filmas „Šunys“, startavęs 1992 m. gruodžio 31-ąją, išprovokavo sprogusios bombos efektą. Filmas akivaizdžiai įrodė, kad tarp naujųjų laikų banditų ir buvusių ubekų (taip lenkai vadino saugumiečius, sutrumpinę jų organizacijos Unia Biezpieczenstwa pavadinimą) nėra jokio skirtumo: atvirkščiai, klasiniu požiūriu tai pasirodo, labiausiai giminingos visuomenės grupės. Net lenkų kino patriarchas A. Wajda viešai prisipažino, kad jaunas režisierius Władysławas Pasikowskis apie naują realybę žino tai, ko jis [Wajda – G.J.] nežino. Pradžioje šokiravę visuomenę „Šunys“ ir jo tęsinys „Šunys 2: Paskutinis kraujas“ (1994 m.) netrukus buvo pripažinti naujųjų laikų kino klasika. Ir vėliau režisierius ėmėsi „karštų“ temų – karo suskaldytoje Jugoslavijoje („Karo demonai“, 1997 m.), kovos su teroristais Irake („Operacija Samum“, 1999 m.), filme „Derlius“ (2012 m.), sutirštinęs spalvas, pasmerkė antisemitizmo nusikaltimus (vieni tada režisierių vadino drąsiu mitų griovėju, kiti – šmeižiku).

Rimtos diskusijos Lenkijoje vyko ir dėl režisieriaus biografinės dramos „Džekas Strongas“ (2014 m.). Taip amerikiečiai vadino aukšto rango socialistinės Lenkijos karininką pulkininką Ryszardą Kuklinskį, kuris net dvylika metų teikė JAV žvalgybai slaptą informaciją iš Generalinio štabo. Kai jis buvo demaskuotas, tik per stebuklą išvengė žiaurios mirties ir ir su šeima buvo slapta evakuotas į užsienį. Iki naujųjų laikų galiojo socialistinėje Lenkijoje jam už akių paskelbtas mirties bausmės nuosprendis. Keletą dešimtmečių lenkus kiršino aktualumo neprarandantis klausimas: kas buvo R. Kuklinskis – Lenkijos garbę gelbėjęs tautos didvyris ar karinę priesaiką sulaužęs išdavikas.

Ne mažiau įdomią biografiją režisierius pasakoja naujausiame filme „kurjeris“ (2019 m.). Jo herojus yra legendinis „Varšuvos kurjeris“ – taip buvo vadinamas Janas Nowakas-Jeziorańskis, garsus pogrindžio kovų veikėjas, 1943 metais tapęs ryšininku tarp Armijos Krajowos ir Vakarų Europos valstybių. Varšuvos sukilimo išvakarėse jis buvo sugražintas į okupuotą Lenkijos sostinę. Būtent jo pastangų dėka Vakarus pasiekė fotografijos ir slapti dokumentai, išsaugoję ateities kartoms neįkainojamus kovos su nacizmu paliudijimus.

Nepaisant to, kad filmo autoriai disponavo unikalia medžiaga, rezultatas nuvylė ir kritikus, ir žiūrovus. Bandymai sukurti filmą apie „lenkų Džeimsą Bondą“ aiškiai nepavyko. Visada sunku ekranizuoti legendą. W. Pasikowskiui geriau sekėsi kurti filmus apie gyvus žmones.

3. „IDA“ (Ida)

Pastaruoju metu pasauliniame kine pastebima graži tendencija kurti juodai baltus filmus, kurie po kompiuterinių efektų ir spalvų fejerverkų maloniai glosto akį, neblaško žiūrovo dėmesio, o, atvirkščiai, leidžia pajusti tikro gyvenimo dvelksmą ir labiau įsijausti į dramatiškas siužeto peripetijas, ypač tais atvejais, kai ekrane rodoma rūsti gyvenimo tiesa. Anksčiau ši tendencija pasireikšdavo tik retsykiais: Lecho Majewskio „Wojaczekas“ (1999 m.) ar Boryso Lankoszo „Antroji monetos pusė“ (2009 m.) buvo ne tik talentingos stilizacijos, puikiai atkuriančio pokario atmosferą ar socialistinės Lenkijos laikus, bet ir galimybė naujai įprasminti kino klasikos paveldą.

Tokį praeities vaizdavimo stilių dabar renkasi vienas žymiausių Lenkijos kino režisierių Pawełas Pawlikowskis: 2015 metais jo „Ida“ gavo Oskarą geriausio užsienio filmų nominacijoje. Hipnotizuojantis juodai baltoje juostoje atgyjantis pasaulio poveikis čia juntamas nuo pirmų kadrų. Per pasaulio festivalius pergalingai žengusi „Idą“, anot režisieriaus, yra „filmas apie identitetą, šeimą, tikėjimą, kaltės jausmą, socializmą ir muziką“. Filme Lenkija vaizduojama tarsi pašaliečio akimis, o stilistiką formuoja asmeninių prisiminimai, vaikystės vaizdai, emocijos, garsai ir muzika. Veiksmas plėtojasi 1962-aisiais metais. Interviu žurnalui „Kinas“ režisierius teigė: „Ida“ yra lyg mano sugrįžimas, tačiau ne tik į Lenkija, bet ir į laikus, kai gimiau, auga, sugrįžimas į pasaulį, kurį pamačiau iš pat pradžių, kuris liko giliai mano atmintyje ir vaizduotėje“.

„Idoje“, kaip ir daugumoje geriausių dabartinės Lenkijos kino filmų, grįžtama į praeitį, kad būtų galima kelti kelis dešimtmečius vengtas skaudžias temas. Šį kartą stengiamasi atvirai kalbėti apie nemažos lenkų dalies dalyvavimą Holokauste (prieš ketvertą metų Lenkijoje labai aršias diskusijas šia tema išprovokavo režisieriaus Władysławo Pasikowskio filmas „Pasekmės“). Pagrindinė P. Pawlikowskio filmo herojė Ana užaugo katalikų vienuolyno prieglaudoje. Prieš pati tapdama vienuole mergina iš savo giminaitės Vandos (Agata Kulesza) sužino, kad ji yra žydė, kurios tėvai buvo nužudyti Antrojo pasaulinio karo metu. Ana ir Vanda drauge lanko siaubingus įvykius menančias vietas. Merginai bus lemta sužinoti šokiruojančią tiesą, kuri privers lemtingo apsisprendimo būsenoje esančią merginą rimtai pakoreguoti savo tikėjimą Dievu. O Vandai (kuri tikėjo komunizmo idealais ir uoliai tarnavo režimui, pasmerkdama socialistinės santvarkos priešus myriop, už ką buvo praminta „Kruvinąja Vanda“) susitikimas su Ana taip pat taps galimybe revizuoti savo gyvenimą ir pateikti sau beapeliacinę sąskaitą.

2. „KLERAS“ (Kler)

Wojciechas Smarzowskis gimtinėje jau seniai laikomas skandalingos reputacijos menininku ir ramybės drumstėju. Jau pirmas jo pilnametražis filmas „Vestuvės“ (Wesele, 2004 m.) piktai išsityčiojo iš tradicinių papročių ir nacionalinių užstalės ritualų. Trileryje „Blogi namai“ (Dom zły, 2009 m.) režisierius pašiurpino tautiečius socialistinės Lenkijos laikus primenančia kriminaline drama, kai 1978 m. provincijos miestelyje iš pažiūros ramioje vienišoje fermoje po beprotiškų išgertuvių pasideda tikra smurto orgija. Dramoje „Rožė“ (Róża, 2011 m. ) primenama, kaip pirmaisiais pokario metais prie Lenkijos prijungus anksčiau Vokietijai priklausiusią Mozūrija, šiame regione buvo pradėtas prievartinis vietinių gyventojų lenkinimas. O filmas „Voluinė“ (Wołyń, 2016 m.) atskleidė dar šiurpesnį 1939-ųjų metų vasarą įvykusį nusikaltimą, kai ukrainiečiai nacionalistai išžudė daug Voluinės miestelyje gyvenusių lenkų.

Didelio rezonanso Lenkijoje susilaukė ir pernai ekranuose pasirodęs naujausias režisieriaus darbas „Kleras“ skirtas dviem aktualioms šiuolaikinio pasaulio problemoms – korupcijai ir pedofilijai, kurios pastaruoju metu drebina Katalikų bažnyčios pamatus. Dalis lenkų įsižeidė, pasižiūrėję „Klerą“. Pavyzdingais katalikais save linkę laikyti dauguma Lenkijos piliečių pasijuto įskaudinti asmeniškai. Didelę įtaką Lenkijos religiniame ir politiniame gyvenime turintys Bažnyčios hierarchai taip pat suskubo pasmerkti „šmeižikiško“ kūrinio autorius. Kai kuriuose regionuose vietinė valdžia net pabūgo rodyti skandalingą filmą, nors draudžiamo vaisiaus principas negalėjo nesuveikti – jau per kelias filmo demonstravimo dienas jį pažiūrėjo beveik trys milijonai lenkų.

Režisierius išdrįso tiesiai šviesiai įvardinti tai, kas jau seniai yra stropiai slepiama vieša paslaptis. Pedofilija aukščiausiu lygiu jau pasmerkė net popiežius Pranciškus. Lenkijos spaudoje ir anksčiau pasirodydavo informacija apie vaikus tvirkinančius kunigus. „Klero“ autoriai surinko daug seksualinę prievartą patyrusių dabar jau suaugusių žmonių liudijimų ir juos panaudojo rašydami scenarijų. Pasinaudojo W. Smarzowskis ir olandų žurnalisto Ekke‘s Overbeeko žurnalistinio tyrimo duomenimis, kuriuos autorius užfiksavo knygoje „Bijokite! Kalba Lenkijos bažnyčios pedofilijos aukos“.

Bet „Kleras“ nėra skirtas tik kunigams pedofilams. Pasikėsinęs į šį tabu režisierius kerta iš peties, ir jo skaudūs kirčiai pataiko į kitas jautrias vietas – ne į pavienius Bažnyčios tarnus, bet į pačią Dievo namų instituciją, kuriai, regis nėra svetimos visos septynios mirtinos nuodėmės. Šią prielaidą W. Smarzowskis iliustruoja keliais negailestingai charakterizuojamais šventikų portretais. Štai kurijoje dirbantis kunigas Leszekas Lisovskis (Jacekas Braciakas) yra didelių ambicijų kupinas pedofilas, trokštantis bet kokia kaina padaryti karjerą ir gauti aukštą postą Vatikane, todėl vardan šio tikslo jis pasiryžęs iš savo kelio pašalinti bet kokią kliūtį, jis net išdrįsta terorizuoti arkivyskupą. Grandiozinę šventovę statantis ir savo galia bei turtais besididžiuojantis ciniškas arkivyskupas Mordovičius (Januszas Gajosas) šokdina aukšto rango politikus ir nevengia artimų ryšių su kriminalinio pasaulio vadovais.

Palyginus su šiais „monstrais“ kiti du filmo autorių akiratyje atsidūrę kunigai, perfrazuojant Friedrichą Nietzschę, yra „žmogiški, pernelyg žmogiški“. Roberto Więckiewicz‘iaus suvaidintas kaimo parapijos kunigas Tadeušas Trybusas nevengia stiklelio ir jaučia silpnybę moterims, net ryžtasi mesti kunigystę, kad galėtų gyventi su mylima moterimi Hanka (ją suvaidino Joanna Kulig, visomis savo talentų spalvomis sužibėjusi neseniai matytoje dramoje „Šaltasis karas“), kuri laukiasi jo kūdikio. Dar vienas „Kristaus kareivis“ miestelio kunigas Andžejus Kukula (dažnai W. Smarzowskio filmuose vaidinantis Arkadiuszas Jakubikas yra savotiškas režisieriaus sėkmės talismanas), kuris vaikystėje buvo seksualiai išnaudojamas kunigo, o dabar pats apkaltinamas pedofilija už tai, kad nori demaskuoti Lisovskį. Užspęstas į kampą ir pavargęs priešintis bejausmei moralinės prievartos mašinai, Kukula ryžtasi baisiam iššūkiui.

1. „ŠALTASIS KARAS“ (Zimna wojna)

Pernai sukurtas P. Pawlikowskio filmas „Šaltasis karas“ prie Oskaro už „Idą“ į režisieriaus taupyklę įdėjo dar 33 tarptautinius apdovanojimus (įskaitant prizą už geriausią režisūrą Kanų kino festivalyje), o metų pabaigoje posėdžiavę Europos Kino akademijos nariai būtent „Šaltajam karui“ atidavė geriausio Europos filmo laurus.

Tai dar viena juodai baltoje juostoje susukta drama, savo stilistika artima geriausiems retro kino pavyzdžiams, subtiliai restauruojantiems šeštojo dešimtmečio pradžios Europos atmosferą, dar neišgydžiusią Antrojo pasaulinio karo žaizdų, bet jau stipriai paveiktą pokarinės stalininės politikos šalčio. Kartu tai ir dar viena nostalgiška meilės istorija, kuriai nelemta pasibaigti holivudine laiminga atomazga.

Filmas leidžia suprasti, kaip vadinamojo sovietinio bloko šalyse tautinė kultūra buvo naudojama ideologijos tikslams. Nuo to praktiškai viskas ir prasideda: po atokius socialistinės Lenkijos miestelius ir kaimus autobusiuku važinėjantis muzikantas Viktoras (Tomaszas Totas) bei jo pagalbininkė chorvedė Irena (Agata Kulesza) ieško naujų talentų liaudies ansambliui „Mazurek“, tapusiam Liaudies Lenkijos meninių pasiekimų etalonu ir geriausia eksporto preke (nesunku jame įžvelgti dar 1948 m. įsteigtą Valstybinį dainų ir šokių ansamblį „Mazowsze“, kurio tikslas buvo puoselėti tradicinį ir liaudišką repertuarą, paremta regioninėmis dainomis ir šokiais).

Viename miestelyje po oficialios kandidatų perklausos Viktoras paprašo jam patikusią blondinę Zulą (Joanna Kulig) padainuoti tai, kas jai pačiai patinka. Mergina iš visos širdies užtraukia populiarią dainą iš rusiškos muzikinės komedijos „Linksmieji vyrukai“. Daina apie širdį, kuri netrokšta ramybės, taps spontaniškai gimusio meilės romano preliudija, o tolimesnės poros santykių raida plėtosis liaudies dainos „Dvi širdelės, keturios akys“ ritmu, kai pagrindinis širdį veriančios dainos motyvas virs tai didinga chorinio dainavimo stichija, tai improvizuota džiazo kompozicija, tai aistringu prancūziškos šansono ilgesiu (muzikinis filmo garso takelis mano asmeninių topų viršutinę poziciją vis dar užima nuo to momento, kai „Šaltąjį karą“ pamačiau pirmą kartą).

Bet P. Pawlikowskis kuria ne sentimentalią melodramą, o visai kitokį kiną apie žmones, kurie negali vienas be kito, bet ir būti kartu jiems neleidžia begalė neįveikiamų kliūčių – skirtingi temperamentai, išsilavinimas, gyvenimiška patirtis ir net imunitetas politiniams kompromisams.

Į pusantros valandos pasakojimą režisierius sudėjo tik pačius esminius Vikltoro ir Zulos tragiškos jausmų epopėjos įvykius – bėgimą į Vakarus, susitikimus ir išsiskyrimus, melą ir išdavystę, sugrįžimą į totalitarinę Lenkiją, politinio kalinio patirtą siaubą, dviejų mylinčių širdžių jungtuves nusiaubtoje bažnyčioje, iš aptrupėjusios freskos stebint vieninteliam šios ceremonijos liudytojui.

Tokiame kontekste tragiškas finalas gali būti vienintelė išeitis.

Gediminas Jankauskas, Vaiva Rykštaitė

Taip pat skaitykite: