TOP 5 režisieriaus Woody Alleno filmai

Paskelbė: Data: 2019-11-01 12:20

Spausdinti | Komentarai

Šiemet LRT cikle „Kino žvaigždžių alėja“ parodė šiuolaikinio kino klasiku seniai tapusio režisieriaus Woody Alleno net devynių filmų retrospektyvą. Amerikiečiai linkę juokauti, kad jų tautietis Woody Allenas yra toks pat populiarus, kaip džinsai. O, anot kolegės Izoldos Keidošiūtės, „jo populiarumas priklauso ir nuo to, kad jis nebijo išreikšti intelektualo neviltį, pasimetimą, kompleksus. Jis labai atpažįstamas ir su juo lengva tapatintis. Allenas – hipochondrikas, isterikas, plepys, melancholikas ir tokius dalykus lengva atpažinti, nesvarbu, kur būtum ir kas būtum – ar niujorkietis, ar lietuvis“.

Woody Alleno filmai – tai „žmogiškosios komedijos“ epizodų galerija, kurią režisieriui į žaismingus kaleidoskopus padeda dėlioti garsiausi dabartinio kino aktoriai. Ši tradicija susiklostė labai seniai. Net aukščiausio rango žvaigždės šio režisieriaus filmų kūrime dalyvauja mielai ir už simbolinį atlygį. Nes visi supranta, kad Holivudo komercinis kinas jiems atneša turtus ir šlovę, o vaidmenys Woody Alleno filmuose ženklina svarbius etapus karjeroje ir stiprina reputacinį imunitetą. Ir niekas labai nesisieloja, kad šių filmų nebūna daugiausiai uždirbančios kino produkcijos sąrašuose. Pats Woody Allenas jau seniai vadovaujasi jam svarbia taisykle: „Jei mano filmai neneša pelno, vadinasi viską darau gerai“.

Režisierius Woody Allenas stengiasi dažnai būti ištikimas pastoviai jo filmuose vaidinantiems aktoriams, nors per penkis kino karjeros dešimtmečius jo prioritetai pastebimai kito.  Pradžioje dažnai jo partnere filmuose buvo Diane Keaton, paskui „pirmosios ponios“ vaidmenį perėmė Mia Farrow (trylika bendrų filmų), po jos sekė neilgas Scarlett Johansson dominavimas (trys filmai).

Nemažą dalį W. Alleno kūrinių galima drąsiai vadinti retro filmais. Prieš keletą metų mūsų ekranuose viešėjęs „Vidurnaktis Paryžiuje“ – toli gražu ne pirmasis. Į praeitį jo filmų herojai keliauja dažnai. Filmas „Šešėliai ir rūkas“ (1992) buvo „nuaustas“ iš efemeriškos trečiojo dešimtmečio klasikinių vokiškų ekspresionistinių filmų atmosferos. „Kulkose virš Brodvėjaus“ (1994) veiksmas rutuliojosi Amerikoje „sausojo įstatymo“ ir gangsterių laikais. „Radijo dienos“ (1987) panardino žiūrovus į auksinę radijo epochą. „Saldus ir bjaurus“ (1999) išradingai falsifikavo išgalvoto ketvirtojo dešimtmečio muzikanto Emeto Rėjaus biografiją. O komedijoje „Zeligas“ (1983) pats W. Allenas realius XX a. kadrus meistriškai montavo su pseudodokumentiniais vaizdais ir pats virtuoziškai persikūnijo į tikrus ir išgalvotus personažus.

Apie savo senatvę amžinas „šaipokas“ W. Allenas sako: „Amžius baisus dalykas, tu tiesiog nusidėvi ir miršti. Visiškos nesąmonės yra kalbos apie anūkus ant kelių, apie su amžiumi atėjusią išmintį – tai kvailystės, aš neįgijau įžvalgumo ar išminties. Šiandien aš daryčiau tas pačias klaidas.

Pavydėtinas nuoseklumas!

„VIDURNAKTIS PARYŽIUJE“ (Midnight in Paris, 2011)

Tris filmus sukūręs Didžiojoje Britanijoje („Lemiamas taškas, „Sensacija“ ir „Kasandros prakeiksmas“) bei vieną Ispanijoje („Viki, Kristina, Barselona“) Woody Allenas patraukė į Prancūzijos sostinę. Kodėl būtent čia? O kur gi kitur galėtų įvykti filme „Vidurnaktis Paryžiuje“ papasakota istorija, jei ne meninio pasaulio epicentre? Šis argumentas iš pagrindinio herojaus lūpų nuskamba tada, kai jo paties dar nematome. Bet tikrai suprantame, kodėl jaunas rašytojas Gilbertas (Owenas Wilsonas), svajojantis pasaulį nustebinti dar neregėtu romanu, taip veržiasi į Paryžių.

„Meilės miestas“ visais laikais viliojo romantikus ir svajotojus. Turbūt todėl „Vidurnaktis Paryžiuje“ pradedamas tarsi iš katalogo paimtais vaizdais, kuriuose geras tris minutes rodomos turistų labiausiai lankomos Prancūzijos sostinės vietos. Banalias klišes primenantys paveiksliukai nesunkiai įrodo, kad Paryžius nuostabus visada – ir anksti ryte, ir vėlai vakare, ir saulei šviečiant, ir lietui lyjant.

O po šios ekskursijos prasideda retro komedija, panardinanti žiūrovus į nuostabią atmosferą, kuria alsuoja beveik kiekviena Paryžiaus vieta – tikrų tikriausia muziejaus po atviru dangumi ekspozicija.

Alleno filmuose kartais visai rimtai atsitinka neįtikėtini dalykai. Štai „Purpurinėje Kairo rožėje“ (1985) vieno kino seanso metu iš ekrano nužengė filmo herojus, kuriam patiko žiūrovų salėje sėdinti moteris, ir nė už ką nenorėjo sugrįžti atgal.

Ne mažiau keista istorija atsitiko amerikiečiui Gilbertrui, kuris kartą šiuolaikiniame naktiniame Paryžiuje pasiklydo, bet vidurnaktį senu limuzinu buvo nuvežtas į retro dvasia sklidinas kavines, kuriose buvo pristatytas… ryškiausiems ketvirtojo dešimtmečio Paryžiaus meninės bohemos šviesuliam.

Nenuostabu, kad apie naktį patirtus nuotykius niekas netiki. Visų pirma vyruko draugė. Tačiau vidurnakčio kelionės į praeitį tęsiasi, ir žado pradžioje netekęs Gilbertas greitai pajunta tokių metamorfozių teikiamą „kaifą“. Ne kiekvienam gi tenka laimė tete-a-tete pabendrauti su enciklopedijose aprašytais meninės bohemos genijais – F. Scottu Fitzgeraldu (Tomas Hiddlestonas), Ernestu Hemingway‘umi (Corey Stollas), menininkų globėja Gertruda Stein (Kathy Bates), Pablo Picasso (Marcialis Di Fonzo Bo), Luisu Buñueliu (Adrienas de Vanas), Salvadoru Dali (Adrienas Brody). Ne tik pabendrauti, bet ir pasiūlyti idėjų genialiems šedevrams.

Mėgstantis komentuoti savo filmus W. Allenas prisipažino aktorių Oweną Wilsoną pagrindiniam vaidmeniui filme „Vudurnaktis Paryžiuje“ pasirinkęs dėl jo organiškumo ir „nuostabiai banalaus veido“: „Jis panašus į jokių rūpesčių neslegiamą žmogų – tikrą kalifornietį ir visišką mano priešingybę. Būtent todėl mes puikiai sutariame“.

„VIKI, KRISTINA, BARSELONA” (Vicky Cristina Barcelona, 2008)

2008-aisiais metais nežinomi likimo keliai į Barseloną atvedė aštuntą dešimtį metų išmainiusį Woody Alleną, kurio kūrybinius vojažus po Europą vainikuojančių kūrinių kokybė gerokai aukštesnė už krizės paženklintus pastarojo dešimtmečio Amerikoje sukurtus jo filmus.

Kad tai ne trumpalaikė klimato pakeitimo pasekmė, liudija trys ankstesni Woody Alleno Didžiojoje Britanijoje sukurti filmai „Lemiamas taškas“ (2005), „Sensacija“ (2006) ir „Kasandros prakeiksmas“ (2007). Trys geri filmai paeiliui – tikrai ne atsitiktinumas.

Dvi jaunos amerikietės Viki (Rebecca Hall) ir Kristina (Scarlett Johansson) keliauja atostogauti į Barseloną. Viki yra labai griežtos moralės mergina ir rengiasi tekėti už savo jaunikio, o laisvę labiau už viską mylinti vėjavaikė Kristina linkusi į kraują kaitinančius seksualinius nuotykius. Draugės sutinka ekstravagantišką ispaną menininką Chuaną Antonijų ir jo kvaištelėjusią buvusią žmoną gražuolę Mariją Eleną. Taip dvi amerikietės turistės ir ispanų pora pakliūva į labai painią tarpusavio santykių (ne tik romantinių) raizgalynę.

Viskas, ką matome filme „Viki, Kristina, Barselona“ sukurta su meile gražiajam Ispanijos miestui ir keistai čia persipynusiems herojų likimams. Šį kartą pedantas ir perfekcionistas W. Allenas su improvizacijos laisvę mokančiais vertinti aktoriais stačia galva neria į gyvenimo geismų verpetus. Filme lengvai sugyvena linksmybė ir liūdesys, smagaus liaudiško vodevilio stichija ir ją akimirksniu keičianti tragedijos nuojauta, jaunatviškas personažų vitališkumas ir pavojingomis aistromis lengvai manipuliuojančio režisieriaus išmintingos įžvalgos. O paties filmo žanras valiūkiškai švytuoja tarp egzotiškos operetės ir žiaurios pavydo dramos. Visai kaip Pedro Almodóvaro kūriniuose.

Panašumą su P. Almodóvaro stiliumi didina dar ir gražuolė Penélope Cruz, tarsi nužengusi į W. Alleno filmą iš „Sugrįžimo. Būtent P. Cruz suvaidinta Marija Elena, sugrįžusi pas viengungiu pasijutusį jos buvusį vyrą dailininką Chuaną Antonijų (Javieras Bardemas) sukelia neįtikėtiną chaosą ir taip gerokai supainiotoje geismų istorijoje.

 „LEMIAMAS TAŠKAS“ (Match Point, 2005)

Po kelių aiškiai “išsikvėpusių” filmų intelektualus Amerikos tragikomikas Woody Allenas buvusią profesinę formą vėl atgavo, keleriems metams iš savo mylimo Manheteno geto ištrūkęs į Europą.

Pirmas režisieriaus Didžiojoje Britanijoje sukurtas filmas „Lemiamas taškas“ pasakoja buvusio teniso žaidėjo provincialo Kriso Viltono (Jonathanas Rhysas Meyersas) iškilimo į Amerikos „elitą“ istoriją. Bet vaikinas iškilo ne kokių nors ypatingų gabumų dėka, bet todėl, kad buvo patrauklus, patiko moterims ir mokėjo prisitaikyti kiekvienoje draugijoje.

Treniruodamas turtuolius privačiame klube vilčių teikęs tenisininkas Krisas susipažįsta su milijonieriaus šeimos atžala Tomu Hiujitu (Matthew Goode’as), o kiek vėliau ir su jo seserimi Kloja (Emily Mortimer). Užsimezga audringas romanas. Pripratę vykdyti bet tokį lepūnėlės dukros kaprizą jos tėvai neprieštarauja šiam romanui ir net santuokai, nors nevykėlis teisininkas – visai ne jų svajonių jaunikis. Bet ko nepadarysi, kad dukra būtų laiminga! Klojos tėvas Alekas Hiujitas (Brianas Coxas) pasiūlo Krisui darbą vienoje iš savo kompanijų. O tokio pasiūlymo, žinoma, neatsisakytų niekas. Vaikinui nušvinta kuo gražiausios ateities perspektyvos įsikurti prabangiame Londono rajone ir tenkintis visais „saldaus gyvenimo“ privalumais, tačiau netrukus Kriso ir Klojos santykius sudrumsčia Tomo draugė Nola Rais (Scarlett Johansson).

Bet nesitikėkime dar vienos banalios meilės trikampio istorijos. Neapdairus Kriso romanas su žavia blondine Nola greitai tampa rimta kliūtimi, galinčią akimirksniu sugriauti visus tuos sėkmingo gyvenimo rezultatus, kurių Krisas taip ilgai siekė. Šią kliūtį reikia žūtbūt pašalinti. Griebtis aktyvių veiksmų vyruką privertė Nolos prisipažinimas, kad Krisas yra jos būsimo kūdikio tėvas. Moteris nesutinka ramiai dingti iš savo meilužio gyvenimo, atsikratyti dar negimusio vaiko taip pat kategoriškai atsisako. Ji taip pat suplanavo savo prabangaus gyvenimo perspektyvą.

Nepaisant to, kad režisierius Woody Allenas yra labai pastabus ir ironiškas šiuolaikinių papročių tyrinėtojas, jis visada buvo moralistas, ieškantis harmonijos šių laikų chaose ir dažniausiai jos nerandantis. Senamadiški (nors neįkyrūs) moralai vainikuoja visus tris jo Didžiojoje Britanijoje sukurtus filmus – ir „Lemiamą tašką“, ir „Sensaciją“ (2006), ir „Kasandros prakeiksmą“ (2007). Todėl net ir „Lemiamo taško“ finale pasigirsta klasikinis optimistiškas motyvas „ylos maiše nepaslėpsi“.

 „ENĖ HOL“ (Annie Hall, 1977)

Specialistai paprastai šį filmą vadina bene geriausiu Woody Alleno darbu, apdovanotu keturiais Oskarais. Pasakoti jo turinį nėra prasmės – vis tiek nepavyks perteikti nostalgiškos, graudžios, lyriškos ir komiškos šio šedevro nuotaikos. Tai tiesiog išmintinga “žmogiškoji komedija”, besirutuliuojanti režisieriaus mylimame Niujorke.

Taip pat režisieriaus kūrybos tyrinėtojai teigia, kad tikras kinomanas Woody Allenas šį kartą norėjęs ne tik autobiografiniais motyvais dar vieną filmą sukurti, bet ir pasistengė išreikšti modernų požiūrį į klasikines Holivudo komedijas, kuriose vaidino Spenceris Tracy ir Katharine Hepburn, penktojo dešimtmečio amerikiečiams buvusi ideali pora. Aišku, Woody Alleno vaidinamą Alvį Zingerį idealiu sutuoktiniu vadinti galima tik nerimtai, bet režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas autoironijai negaili jokių išraiškos priemonių.

Nors anksčiau Woody Allenas kūrė tik komedijas, „Enė Hol“ yra greičiau komedijos ir psichologinės dramos hibridas (jį net galima vadinti „dramedija“ – kol kas pas mus toks žanrinis hibridas sutinkamas retai, bet Vakaruose jis jau senokai vartojamas net ir akademiniuose kino leidiniuose). Toks Alvis Zingeris, kokį matome filme, yra greičiau intelektualo snobo parodija. Nuo šio filmo panašiam W. Alleno personažui, skirtingais vardais keliaujančiam iš vieno filmo į kitą, „prilipo“ kritikų dažnai vartojama „Manheteno neurotiko“ etiketė.

Beje, kad ir ką sakytų W. Allenas apie tai, kad filme pasakojama Alvio istorija nėra autobiografinė, jo panašumas su pagrindiniu herojumi yra toks akivaizdus, kad tai negali būti vien scenaristų išmonė (o scenarijų rašė pats W. Allenas su gerai jį pažįstančiu dramaturgu Marshallu Brickmanu) arba paprasčiausias sutapimas. Apie konkrečius biografinius motyvus kalba ir tai, kad pagrindinį moters vaidmenį vaidinančio ilgai buvusios W. Alleno „mūzos“ Diane Keaton tikroji pavardė yra Diane Hol, o mažybinis vardas – Enė.

Enė Hol yra emancipuota jauna moteris, intelektualė ir feministė, nors dar neišmokusi nuo svetimų akių paslėpti savo provincialios prigimties. Ją ir Alvį supažindina jųdviejų bendras pažįstamas Robas (Tony Robertsas). Netrukus pažintis perauga į meilės romaną, kuriame tarpusavyje persipina žydiškas humoras (kaip gi be jo W. Alleno filmuose!), egzistencialistų citatos, šmaikštūs seksualinių problemų komentarai, postmodernistinė žaismė, intelektualūs pokalbiai apie kino klasiką (dažniausiai linksniuojamas Ingmaras Bergmanas) ir kiti mieli dalykėliai, kurie mus žavi ankstyvuose W. Alleno filmuose.

 „MANHETENAS“ (Manhattan, 1979)

Šis filmas – tai melancholiškas meilės prisipažinimas Manhetenui, skambant nostalgiškai George’o Gershwino muzikai. O pagrindinis šios kino rapsodijos herojus televizijos režisierius Aizekas Deivisas (jį kaip visada su ryškia autoironija suvaidino pats Woody Allenas), filmo pradžioje pristatomas taip: „Jis dievino Niujorką. Šis miestas jam buvo šiuolaikinės kultūros nuosmukio metafora. Ta pati asmenybės vientisumo stoka, kuri daugumą žmonių vertė rinktis lengviausią kelią, sparčiai keitė jo svajonių miestą… Jis buvo tvirtas ir romantiškas kaip miestas, kurį mylėjo. Už jo akinių juodais rėmais slypėjo vos tramdoma džiunglių katino seksualinė galia…“

Bėda ta, kad šis „asfalto džiunglių katinas“ niekaip negali apsispręsti, su kuria moterimi po skyrybų susieti savo tolimesnį gyvenimą. Kiekviena jo draugė turi kažką nepakartojamo, tačiau iki idealo visoms kažko trūksta.

Aišku, kad ir pats Aizekas – toli gražu ne „svajonių jaunikis“. Pastaruoju metu vyruką kamuoja dvi problemos – viena asmeninė ir net galima sakyti intymi, kita – profesinė, bet irgi nemaloni. Aizekui seniai pabodo rašyti scenarijus kvailiems televizijos šou ir jis jaučiasi subrendęs kur kas prasmingesniems darbams – pavyzdžiui, parašyti „amžiaus romaną“ apie Niujorką įsimylėjusį pusamžį vyrą ir šiuolaikinio pasaulio problemas. Bet panašu, kad kur kas anksčiau knygynuose turėtų pasirodyti buvusios Aizeko žmonos Džiles (Meryl Streep) jųdviejų nevykusio vedybinio gyvenimo nesklandumus atvirai vaizduojanti knyga lakonišku pavadinimu „Santuoka, skyrybos ir individualybė“, kurioje Aizekas atrodys visai nepatraukliai.

Bet bėda, kaip sakoma, viena nevaikšto. Aizeko moralinės kančios dar labiau sustiprėja, kai jis lengvabūdiškai įsipainioja į meilės romaną su jį įsimylėjusia septyniolikmete Treise (ją suvaidino rašytojo Ernesto Hemingway‘aus anūkė Mariel, vėliau tapusi profesionalia aktore). Nors Treisė yra naivi mergina, bet į tyrą angelą tikrai nėra panaši – ji kankinasi negalėdama pamiršti buvusio melužio Jeilo (Michael Murphy), bet nenori griauti jo santuokos.

Dar vieną moterį, trumpam ėmusią dominuoti Aizeko gyvenime suvaidino Diane Keaton, tarsi pratęsdama savo temą iš filmo „Enė Hol“.

Ypač įsimintina scena auštant, kai Allenas ir Keaton sėdi ant suoliuko po 52-osios gatvės tiltu (šis kadras buvo naudojamas reklaminiam plakatui), be to jų pasimatymo scena planetariume. Būtina paminėti profesionalų operatoriaus Gordono Williso darbą kuriant nespalvotą juostą plačiam ekranui ir Gershwino muziką (ją atlieka Niujorko filharmonijos orkestras, diriguojant Zubinui Mehtai).

Filmas baigiamas kaltinančiais kadrais, kai Aizekas nugrimzta į monologą apie tai, kad Manheteno gyventojai patys kuria sau problemas, norėdami išvengti „neišsprendžiamų ir baugių klausimų, susijusių su visa visata“ ir raminasi, vardydamas žmones bei daiktus, kurių priešakyje yra Groucho Marxas, sportas, muzika, literatūra, menas, valgis ir kinas – visa tai, kas kelia norą gyventi“. (1)

(1) 1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ (p. 661).

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt