Jau pačioje 1994-ųjų metų pradžioje visą sporto pasaulį sukrėtė šiurpus įvykis. Po treniruotės buvo užpulta ir sužalota Jungtinių Amerikos Valstijų olimpinės dailiojo čiuožimo moterų komandos narė Nensi Kerigan. Netrukus įtarimų šešėlis krito ant jos aršios konkurentės Tonios Harding, kuri taip pat siekė vietos Lilehamerio žiemos olimpinėse žaidynėse.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad būtent pastaroji, kartu su savo buvusiu vyru Džefu Giluliu ir jo draugu Šonu Ekhartu planavo šį užpuolimą, kurį įvykdė jų pasamdytas bendras Šeinas Stentas. Visas įvykis susilaukė milžiniško spaudos susidomėjimo, o bene garsiausias pasaulyje laikraštis „The New York Times“ netruko jį pakrikštyti vienu didžiausių skandalų sporto istorijoje. 2017-ųjų pabaigoje pasirodžiusi biografinė drama „Aš esu Tonia“ („I, Tonya“) siūlo į šią tragiškai susiklosčiusią istoriją pažvelgti iš jaunos ir perspektyvios sportininkės Tonios Harding barikadų pusės.
Visų pirma, reikia pagirti „Aš esu Tonia“ režisierių Kreigą Gilespį už puikiai atliktą tikros istorijos adaptaciją kine. Nemaža dalis filmo yra paremta perfilmuotais tikrais interviu, kurie po incidento buvo imami iš Tonios Harding, jos mamos LaVonos, buvusio vyro Džefo Gilulio ir jo bičiulio, Tonios asmens sargybinio, Šono Ekharto. Tai į patį išpuolį leidžia pažvelgti ir iš kitos pusės – atskleidžiami būtent Tonios Harding ir ją supusių žmonių išgyvenimai, požiūriai ir nuomonės.
Lygiai taip pat puikiai yra atvaizduojamos tokios detalės kaip Tonios Harding ir jos varžovių šokių ant ledo programos. Po filmo įsijungus pažiūrėti tai, kaip iš tiesų čiuožė filmo veikėja, likau kiek netikėtai priblokštas detalių realistiškumo ir tai, kaip gerai filmo kūrimo komanda sugebėjo tai perteikti.
„Aš esu Tonia“ ne tik sugebėjo puikiai atspindėti tikrą istoriją, bet dėmesį prikaustė ir puiki vaidyba filme. Kepurę tenka nukelti prieš dvi, puikiai savo vaidmenis išpildžiusias, moteris – Margo Robi ir Alison Dženi. Viena, atitinkamai, vaidino pačią Tonią Harding, o kita – jos mamą LaVoną. Viena, atitinkamai, buvo nominuota oskarui už geriausią moters atliktą pirmo plano vaidmenį, o antra, savo ruožtu, ne tik buvo nominuota, bet ir laimėjo oskarą už geriausiai atliktą antro plano vaidmenį šių metų oskarų nominacijose.
Margo Robi be jokios abejonės suvaidina brandžiausią savo vaidmenį kol kas. Kartu jis ne tik brandus, bet ir sarkastiškas bei ironiškas, jautrus ir moteriškas, sudėtingas ir daugialypis. Nuostabiai savo darbą atlieka ir Alison Dženi, kuri vaidina Tonios Harding mamą LaVoną. Ji suteikia visam filmui dar daugiau ironijos, sarkazmo ir žiauraus cinizmo, kuris „Aš esu Tonia“ griežia bene pirmaisiais smuikais.
Be įtikinamai atspindėtos realios istorijos, kupinos juodojo humoro ir cinizmo bei puikaus aktorių pasirodymo, „Aš esu Tonia“ žiūrovą taip pat priverčia susimąstyti apie tai, kas gali būti laikoma tikrove, o kas – tik išpūstu muilo burbulu. Tonia Harding spaudos ir kitų masinių informavimo priemonių buvo nulinčiuota dar prieš įrodant bet kokį jos kaltumą ir įsitraukimą į Nensi Kerigan sužeidimą. Anksčiau laiko jauna ir perspektyvi sportininkė tapo visuomenės priešu numeris vienas.
„Aš esu Tonia“ nėra kažkoks Tonios Harding alibi ar nekaltumo įrodymas. Filmas nė nebando parodyti, kad galbūt sportininkė nebuvo dėl kažko kalta. Kartu tai nėra ir kino juosta apie piktavališką kito sportininko traumavimą. Tai filmas, kuris bando parodyti jaunos moters gyvenimą tokį, koks jis iš tiesų buvo. Su nuosmukiais ir su pakilimais. Su asmeninėmis tragedijomis ir jas lydinčiais pakilimais. „Aš esu Tonia“ žiūrovui stengiasi atskleisti kas buvo ir kas tebėra Tonia. Tai filmas, kurį būtina pažiūrėti bet kuriam dailiojo čiuožimo fanui, bet kuriam, kuris domėjosi visi šia istorija ir bet kuriam, kuris negali be gero kino.
