Umberto Eco “Prahos kapinės”

Paskelbė: Data: 2014-08-17 02:29

Spausdinti | Komentarai

Prahos-kapines

Turbūt ne vienas senstelėjęs humanitaras prisimena kokį šušorą prieš porą dešimtmečių buvo sukėlęs Umberto Eco knyga „Rožės vardas“ ir neužilgo po jos pasirodžiusi „Fuko švytuoklė“. Prisimenu dar iš 1996 metais klausyto viduramžių istorijos kurso, kad kai kurie medievistai rekomenduodavo skaityti „Rožės vardą“ tarsi tai būtų istorinis šaltinis.

Nuo tų senų gerų praėjo daug laiko, per kurį tūkstančiai humanitarų spėjo persikvalifikuoti pagal darbo rinkos poreikius kas, galbūt, ir nulėmė, kad sekančios U. Eco knygos nebeįstengė sukelti ankstesnio mąsto intelektualinių snobų euforijos. „Vakarykštės dienos sala“ šiek tiek migdė siužeto lėtumu, „Baudolinas“ siužeto lėtumu nesiskundė, bet vis kažkaip beskaitant norėdavosi ne tiek keliauti su herojais tolyn, o grįžti atgal į kryžiuočių apgultą Konstantinopolį, kur viskas buvo taip gyva. Galbūt, dėl to, kad neišgalvota.

Apie „Paslaptingą karalienės Loanos liepsną“ tegaliu pasakyti, kad sugebėjau įveikti vos kelis jos puslapius apie tai, kad kažkoks herojus kažkaip praranda atmintį ir bando kažką prisiminti žiūrėdamas į kažkokius paveiksliukus. Kadangi toliau perskaityti nesugebėjau, tai nekomentuosiu, o tie kas galėtų tai padaryti arba pluša Jungtinės Karalystės plantacijose, arba yra užkrauti tonomis taisytinų studentų referatų ir tokiems niekams kaip grožinės literatūros skaitymui paprasčiausiai neturi laiko.

Savo naujausiame ir ko gero paskutiniame romane (nepamirškime, kad nenuilstančiam profesoriui jau virš 80 metų) „Prahos kapinės“, rodos, atsižvelgiama į visus patarimus, kuriuos aš jam būčiau davęs po „Paslaptingos karalienės Loanos liepsnos“ pasirodymo.

Taigi patarimai Umberto Eko ką daryti, kad jo romanams grįžtų ankstesnioji šlovė:

  1. Neperkrauti teksto faktais ir pernelyg sudėtingais skaičiavimais (“Vakarykštės dienos sala”);
  2. Nepamiršti, kad turi būti intriga, pasakojimas ir, kad iš pradžių nors kažkiek turi užkabint (“Paslaptinga karalienės Loanos liepsna”);
  3. Nesileisti į postmodernių raiškos priemonių paieškas. Turiu omeny nesileisti nesaikingai (“Baudolinas”).
  4. Charakteriai – nėra stiprioji jo knygų pusė. Todėl reikia statyti ant ko nors kito.
  5. Sąmokslo teorija yra tai, ką jis sugeba perteikti puikiai.

“Prahos kapinės” ir yra ankstesnieji U. Eco romanai perrašyti vadovaujantis šiomis instrukcijomis. Gavosi gana įtaigi knyga, kurią malonu skaityti ir netgi norisi skaityti iki galo, tačiau vargu ar skaitytojas joje ras kažką naujo. Viena vertus “Prahos kapinių” tema yra gana stipriai veikiama “Fuko švytuoklės” auros. Nietzsche sakė, kad krikščionybė yra platonizmas liaudžiai ir galėčiau ląžintis, kad jeigu anas ūsočius būtų perskaitęs šias dvi knygas, tai irgi lepteltų kažką panašaus į “Prahos kapinės yra Fuko švytuoklė marozams”.

 “Ir pagaliau pirmoji taisyklė: nieku būdu ir niekada nedirbti su autentiškais ar pusiau autentiškais dokumentais! Jeigu šie egzistuoja, kam nors vis tiek kils noras patikrinti ir paskelbti, kad kas nors perteikta netiksliai… Įtikinamas dokumentas turi būti sukurtas ex novo, o originalo geriausia nerodyti, tik paminėti, ir kad nebūtų įmanoma rasti jokio šaltinio, kaip atsitiko su Trim Karaliais, apie kuriuos dviem eilutėmis užsiminė tik Matas, nepasakęs, nei kuo jie vardu, nei kiek jų buvo, nei kad jie karaliai, o visa kita tėra įprasti gandai. Tačiau žmonėms jie tokie pat tikri kaip Juozapas su Marija, ir girdėjau, kad kažkur garbinami jų palaikai. Reikia, kad tai, kas atskleidžiama, būtų ypatinga, sukrečiama, it iš romano. Tik tada pranešimas atrodys įtikinamas ir sukels pasipiktinimą.“ (205 psl.)

Šis, kaip ir daugelis kitų panašaus pobūdžio pamąstymų kartais sukelia įspūdį, kad antrą kartą skaitoma „Fuko švytuoklė“. Kažkur minima „Konstantino dovanos“ istorija – pasakojimas apie ko gero žinomiausią viduramžių klastotę, kurios kūrėjai vadovavosi principu „mes neklastojame sukurdami šį dokumentą, tiesiog toks dokumentas tikrai buvo, tačiau nelaimingai susiklosčius aplinkybėms jis pražuvo, o jeigu jis ir apskritai neegzistavo, tai tik nelaimingai susiklėsčius aplinkybėms jis nebuvo sukurtas, todėl tai, kad mes jį pagaminame nėra klastotė, o tiesiog teisingumo atstatymas.

Visa tai jau kažkur pas profesorių girdėta, kaip ir pasakojimai apie įvairių ezoterinių kultų apeigas ir masonų ritualus, o taip pat ir herojaus pastangos iš informacijos nuotrupų sudėlioti vientisą mozaiką. Nepasakyčiau, kad „Rožės varde“ ir „Vakarykštės dienos saloje“ nuosekliai įgyvendintas principas, kad istorinio romano siužetas pasižymi tuo, kad yra įmanomas tik būtent romane aprašomu laiku ir vietoje, yra nuosekliai įgyvendintas „Prahos kapinėse“. Deja antisemitizmas ir propaganda mūsų laikams yra kur kas mažiau svetimi nei norėtusi.

Kaip ten bebūtų, knyga mane tikrai įtraukė, tačiau visgi stokojanti to tokio kažkokio ankstesniojo umbertoekiškumo. Tačiau ko gero, tai tik eilinis įrodymas, kad jei jau nusprendei kažką parašyti, tai tiesiog ir rašyk, kaip pats nori ir kaip gaunasi ir mažiau klausyk svetimų patarimų.

Originalus įrašas tinklaraštyje jurodivai.lt

Reklama: https://www.kapu.lt/kapu-prieziura

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt