Filmo "Battle of The Sexes" kadras

Kinas yra stebuklingas pasaulis, kuriame ne visada yra vieta tikrovei. Net ir kuriant dokumentinius filmus lengva padaryti klaidų. Bet, o jeigu šios pasakojimo spragos nėra klaidos, o gudrybės, skatinančios žiūrovus atkreipti dėmesį į kažką svarbaus?

Pažiūrėkime, kurie 10 filmų yra paremti tikrais įvykiais ir kuriuos tikrai norėsite pažiūrėti dar kartą.

1. „Lyčių kova“ (Battle of the Sexes)

Tai yra sportinė komedija ir drama, paremta tikruoju lyčių mūšiu – legendinėmis teniso varžybomis tarp teniso čempiono Bobio Rigso ir vienos pirmaujančių to meto profesionalių tenisininkių Bilės Džyn King. Tai antrasis Jonathano Daytono ir Valerie Faris filmas. Emma Stone įkūnija jauną tenisininkę Bilę Jean King kurios sportinė karjera aštuntojo dešimtmečio pradžioje stulbinamai šovė į viršų, o jau 1972-aisiais ją sveikino pats JAV prezidentas Richardas Nixonas. Bilės karjerą atidžiai seka ir buvęs teniso čempionas Bobis Rigsas (Steve‘as Carellas), kuris iš aktyvios sportinės veiklos jau pasitraukė, tačiau sportinio azarto neprarado, tik dabar jį realizuoja sporto totalizatoriuose.

Bilė būtų visai patenkinta savo progresuojančiais sportiniais pasiekimais, jei ne viena ne tokia jau nesvarbi smulkmena: JAV Teniso asociacijos (USLTA) moterų čempionato prizinis fondas yra aštuonis kartus mažesnis, negu vyrų turnyruose. Visi, kurie, kaip pati Bilė, viešai iškelia šį akis badantį lytinės diskriminacijos faktą, išgirsta tą patį argumentą: „Stebėti vyrų teniso varžybas yra įdomiau!“ O tai, kad tiek į vyrų, tiek į moterų teniso rungtynes parduodamas panašus kiekis bilietų, nėra svarbus argumentas lyčių lygybės naudai.

Pasipiktinusi tokia nelygybe Bilė su jos iniciatyvas palaikančia drauge Gledis (Sarah Silverman) nori keisti situaciją, tačiau perkalbėti teniso turnyro organizatorių Džeką Kramerį (Billas Pullmanas) nėra taip paprasta. Džekas yra tikras seksistas ir tvirtai laikosi nuomonės, kad moterų tenisas yra nevisavertis.

Bet viską keičia neseniai Amerikoje paūžusi seksualinė revoliucija, suaktyvinusi moterų judėjimą. Galiausiai 1973 m. įvyksta teniso varžybos, kuriose akistaton stoja du čempionai – dabartinė Bilė ir buvęs – Bobis Rigsas. Ir panašu, kad tai bus daugiau nei dar vienas teniso čempionatas.

Režisieriai perdėjo aistros intensyvumą: iš tikrųjų tai buvo kaip ir bet kurios įprastos rungtynės.

Bobis teigė nuvertinęs varžovę ir treniravęsis mažiau nei įprastai. Vis dėlto filme Bobis beveik nesiruošė artėjančioms rungtynėms, nes buvo per daug pasitikintis savimi, vos ne kaip realioje filmo „Vėžlys ir kiškis“ (The Tortoise and the Hare) versijoje. Nereikia nė sakyti, kad jis buvo labai nustebęs pamatęs Bilės įgūdžius.

Įdomus faktas: visame filme vyrai dažniausiai žvelgia į kairę, o moterys – į dešinę, o tai turėtų simbolizuoti moterų progresyvumą ir vyrų trumparegystę.

2. „Išgelbėti poną Benksą“ (Saving Mr. Banks)

Filmo „Išgelbėti poną Benksą“ siužetas pagrįstas tikra istorija. Kartą Voltas Disnėjus pažadėjo savo dukroms, kad jis pavers jų mėgstamiausią knygą – P.L. Travers pasaką „Merė Popins“ į filmą. Tačiau jam pavyko tai padaryti tik daugiau nei po 20 metų ir viena iš priežasčių buvo autorės užsispyrimas.

Volto personažas filme rūko kur kas mažiau nei realybėje. Galbūt kūrėjai turėjo specialiai panaudoti šį netikslumą, kad žiūrovų dėmesys nebūtų nukreiptas į nesveikus įpročius to žmogaus, kuris sukūrė garsiausią vaikų prekės ženklą istorijoje.

Iš tikrųjų Voltas Disnėjus, kuris galų gale gavo galimybę sukurti šį filmą, neklausė autorės pastabų, sakydamas: „jau per vėlu“. Taigi jis uždraudė bet kokias filmo korekcijas, nors toje kūrimo stadijoje tai dar buvo įmanoma. Niekada nesužinosime, ar jis tai padarė dėl tam tikrų priežasčių, ar iš keršto ir užsispyrimo, tačiau filmas nerodo šios akimirkos tyčia.

3. „Vaizduotės žaidimas“ (The Imitation Game)

2014 m. režisieriaus Morteno Tyldumo istorinė drama, sukurta remiantis britų matematiko, kriptografo Alano Turingo biografija. Alanas padėjo britų vyriausybei kovoje su naciais Antrojo pasaulinio karo metu – sukūrė aparatą, padėjusį iškoduoti vokiečių kodavimo mašiną „Enigma“. Filmas, atkūręs ne tik istoriškai svarbius įvykius, bet ir jautrią genijaus istoriją sulaukė didelio pasisekimo.

Filme parodytas kodo iššifravimo įrenginys „Enigma“ buvo atkurtas iš originalaus Turingo sukurto piešinio. Bet jis buvo tyčia padarytas didesnis, o kai kurios mechaninės jo dalys buvo atidarytos, kad jas būtų galima geriau matyti.

Markas Strongas, kuris suvaidino generolą Stiuvartą Menziesą, vilkėjo tų laikų mėlynos spalvos dryžuotą kostiumą. Taip buvo padaryta, kad „Bletchley“ parke jis išsiskirtų iš kitų veikėjų.

Džonas Keirnkrosas ir Alanas Turingas niekada nebuvo susitikę realiame gyvenime, nors ir dirbo toje pačioje vietoje.

4. „Bohemijos rapsodija“ (Bohemian Rhapsody)

Kino studijai „20th Century Fox“ bei prodiuseriui Bryanui Singeriui pavyko susitarti su „Queen“ grupės nariais Brianu May‘ų ir Rogeriu Tayloru, kad būtų leista perkelti į kino ekranus, 250 milijonų įrašų visame pasaulyje pardavusius grupės „Quuen“ bei jos lyderio Freddie Mercury istoriją. Žiūrint šį filmą apima jausmas, kad tai ne kino salė, o didžiule arena, kurioje groja gyva muzika. Filme skambėjo legendinės grupės dainos „Love of My Life“, „We Will Rock You“, „Bohemian Rhapsody“, „Another One Bites the Dust“ ir kiti hitai. Žiūrovams suteikiama galimybė iš arti pamatyti priežastis ir kokiu būdu buvo sukurti šie muzikiniai kūrinai, kurių šiandien dar klausomasi.

Vokalistas Fredis Merkuris meta iššūkį savo laikų stereotipams, kad galėtų tapti vienu ryškiausių dainininkų planetoje.

Filme Fredis dainuoja dainą „Love of My Life“ (mano gyvenimo meilė) savo vadovui ir mylimajam Polui Prenteriui, būdamas fermoje. Tačiau iš tikrųjų, kai jis įrašė šią dainą, Polas ir Fredis nedirbo kartu, o tai reiškia, kad Prenteris tuo metu tiesiog negalėjo būti šalia jo.

Prieš „Live Aid“ koncertą (vykusį 1985 m. vasarą) tikrasis Fredis nežinojo, kad jis užsikrėtęs ŽIV, ir manoma, kad apie savo ligą jis sužinojo 1986–1987 metais. Filme jis ne tik žino apie savo ligą, bet jis taip pat pasakė savo grupei apie tai.

Kai grupė vėl susibūrė filme, Fredis atsiprašė už išėjimą ir padarytas klaidas. Jis sutiko padaryti viską, kad galėtų grįžti. Realybėje grupė susibūrė kelis kartus, net Fredžiui pradėjus solinę karjerą. Tiesą sakant, grupė niekada ir nebuvo išsiskyrusi.

5. „Liūtas“ (A Long Way Home)

Viskas prasideda dar 1986 m., kai mažas, penkių metų berniukas, vardu Saru (vaid. Sunny Pawaras), belaukdamas savo brolio, užsnūsta geležinkelio stotyje stovinčiame traukinyje. Tačiau atsibudęs pamato, kad traukinys pajudėjo ir jau lekia jam visai nepažįstamomis vietoms, tolyn nuo jo gimtųjų namų. Traukinio vagone jis vienut vienas, visos durys uždarytos, o langų grotos pernelyg siauros, kad būtų galima iššokti ir pabėgti. Mažylis bando šauktis pagalbos, bet niekas jo negirdi. Praradęs viltį, pavargęs ir išalkęs, jis užmiega ir taip nukeliauja daugiau nei 1600 kilometrų į Indijos gilumą, kol galų gale išsilaipina Kalkutoje.

Berniukas bando kreiptis pakalbos, prisimindamas tik savo gimtojo miestelio pavadinimą, mamos ir brolio vardą, paradoksalu, tačiau milijoniniame mieste dėl skirtingo dialekto jo beveik niekas nesupranta arba nieko nėra girdėję apie tokį mažytį miestelį, kurių Indijoje turbūt yra tūkstančiai. Būtent Kalkutoje žiūrovams atskleidžiama kontrastingoji – pasiturinčiųjų ir vargingųjų, gyvenančių gatvėse, po tiltais, krantinėse, geležinkelio stotyse ir t. t., Indijos pusė. Kuri, rodos, mums vakariečiams, jau turėtų būti pažįstama, tačiau kas kartą susidūrus su ja, vis stebinanti iš naujo.

Šioje Saru kelionės atkarpoje per vieno mažo žmogaus istoriją paliečiama ir dar daugybė kitų, skaudžių ir bendražmogiškų, socialinių problemų – net tik socialinė nelygybė, bet ir neveiksni teisinė arba socialinės apsaugos sistema, liečianti tiek policiją, tiek vaikų globos namus, didžiųjų miestų ir regioninių miestelių atskirtis žiniasklaidoje, kriminaliniai nusikaltimai, prekyba vaikais ir seksualinis išnaudojimas, bei tūkstančiai, tūkstančiai kąsmet dingstančių žmonių.

Kažkokio stebuklo dėka Saru pavyko išgyventi ir surasti naujus namus Australijoje. Po 25 metų Saru grįžta, kad surastų savo šeimą.

Filme Saru bando nusipirkti traukinio bilietą savitarnos terminale, tačiau jam nepavyksta. Eilėje stovintys žmonės pradeda nervintis ir stumia vaiką iš kelio. Iš tikrųjų to niekada nebuvo, tačiau realybėje buvo įdomesnė situacija. Kelias savaites Saru ieškojo savo brolio, tikėdamas, kad jis yra traukinyje, kuris jį pažadino.

Eidamas gatve Saru sutinka berniuko, sėdinčio priešingoje kelio pusėje esančioje kavinėje, akis. Berniukas valgo sriubą ir, pagavęs jo žvilgsnį, Saru pradeda mėgdžioti berniuko judesius, pakeldamas įsivaizduojamą šaukštą prie burnos. Realiame gyvenime Saru gatvėje iš tikrųjų sutiko berniuką, kuris jį nuvedė pas policiją, tačiau nebuvo epizodo su kavine ir šaukštu.

Po 25 metų grįžęs namo Saru negali sulaikyti nusivylimo ir kumščiu trenkia į sieną. Realybėje jis negalėjo atrasti savyje jėgų įeiti į namus ir pro langą liūdnai stebėjo viduje vykstančius dalykus.

6. „Didžioji skola“ (The Big Short)

Devynerius metus (1920-1929) JAV ekonomika kilo kaip ant mielių, akcijų rinkų kreivės sparčiai kilo aukštyn, o Naująja era patikėję amerikiečiai beatodairiškai investavo sunkiai uždirbtus pinigus ir nepaisė jokių perspėjimų. Nesubalansuotas ekonomikos augimas ir finansų sistemos kontrolės stoka anksčiau ar vėliau turėjo sprogti kaip didelis burbulas. Tai prasidėjo 1929 m. spalio 29 dieną, pramintą „juoduoju antradieniu“.

2008-ųjų liepos viduryje Benas Bernanke JAV Kongrese teigė, kad blogėjanti situacija nekilnojamojo turto rinkoje, įtampa finansų sektoriuje bei kylančios naftos kainos kelia grėsmę JAV ekonomikai. Ir tai buvo rimtas perspėjimas, o panikos signalas driokstelėjo po kelių savaičių.

Tai pasakojimas apie kelis žmones, kurie numatė pasaulio ekonomikos krizę 2008 m. ir dėl to uždirbo daug pinigų.

Šiplis ir Geleris ateina pas savo pažįstamą Keisį, dirbusį „Wall Street Journal“, norėdami atskleisti sukčiavimą, kuris turėjo sukelti vieną didžiausių finansinių krizių istorijoje. Tačiau Keisis atsisako skelbti istoriją ar faktus apie būsimą įvykį. Realiame gyvenime jie tikrai bandė perspėti daugybę žmonių apie būsimą problemą, tačiau nė vienas jų nesiklausė. Tačiau faktas, ar jie turėjo tikrų draugų „Wall Street Journal“, ar ne, vis dar nežinomas.

Filme apskritai praleista daugybė šios finansinės krizės detalių, daugiausia dėmesio skiriant korumpuotiems „Wall Street’o“ verslininkams, nors krizė įvyko ne tik dėl jų.

7. „Karaliaus kalba“ (The King’s Speech)

Tai istorinė drama apie sosto atsisakiusį Edwardo VIII brolį George’ą VI (jį lietuvių istorikai vadina karaliumi Jurgiu VI), kuris buvo karūnuotas 1937-ųjų metų gegužės dvyliktąją ir valdė bočių sukurtą imperiją iki savo mirties 1952-aisiais.

Šiame filme Anglijos Jorko hercogas princas Albertas ruošiasi tapti karaliumi Jurgiu VI. Jis nenoriai sutinka užimti sostą ir jis taip pat kenčia nuo stipraus mikčiojimo. Hercogas gauna pagalbą iš logopedo Lijonelio, kuris naudoja netradicinius metodus, kad padėtų su jo kančia ir baimėmis.

Per pirmąjį užsiėmimą su logopedu Albertas emocingai reaguoja į gydytojo taikomus metodus ir atvirai reiškia savo pyktį. Iš tikrųjų Albertas per tą seansą tikrai jautė stiprias emocijas, tačiau tai buvo labiau nusivylimas savimi, o ne pyktis. Terapeuto užrašuose sakoma, kad viskas vyko sklandžiai. Apskritai Albertas ir Lijonelis sutarė geriau nei parodė filmas.

Albertą pasveikina Čerčilis ir kitos aukštesnės valdžios nariai, o vėliau jis eina į balkoną skaityti savo kalbos susirinkusiai miniai. Tačiau realiame gyvenime nei Čerčilis, nei kiti valdžios atstovai renginyje nedalyvavo.

8. „Socialinis tinklalapis“ (The Social Network)

Kompiuterių programavimo verslas dabar pelnytai nurungia visas tradicines greito praturtėjimo formas. Jokia naftos pramonė ar deimantų gavybos verslas negali konkuruoti su galimybe akimirksniu tapti milijardieriumi, įdiegus naują kompiuterinės veiklos sistemą, kuri milžiniškais tempais paplis internetinėje erdvėje ir įtrauks į savo „voratinklį“ šimtus milijonų vartotojų. „Apple“, „Microsoft“ ar „Google“ šiais laikais yra ne tik garsūs prekiniai ženklai, bet ir fantastiškos sėkmės simboliai.

Filmas „Socialinis tinklas“ sukurtas pagal Beno Mezricho knygą „Atsitiktiniai milijardieriai“. Tai pasakojimas apie „Facebook“ – vienos populiariausių socialinės žiniasklaidos platformų – sukūrimą.

Filmo pradžioje Markas Zakerbergas geria bare su savo mergina Erika (jie vėliau išsiskiria). Realiame gyvenime jis susitikinėjo su Priskila Čan, kuri dabar yra jo žmona. Erika filme pasirodė daug kartų ir tam tikru mastu paveikė Marko veiksmus.

Saverinas, vienas iš socialinio tinklo įkūrėjų, namo grįžta visiškai šlapias. Markas turėjo jį pasitikti oro uoste, tačiau to nepadarė ir tai sukėlė konfliktą. Tačiau realiame gyvenime Markas pasitiko savo kolegą oro uoste ir jis apskritai yra punktualus, taip pat ir savo žodžio žmogus.

_D3S1363.NEF

9. „Filomena“ (Philomena)

Dar būdama jaunutė Filomena (Judy Dench) tampa nėščia, o jos katalikui tėvui merginos išsižadėjus, pastaroji apsigyvena vienuolyne. Gyvendama su vienuolėmis Filomena susilaukia sūnaus Antony, kuris iš jos yra atimamas ir parduodamas amerikiečių šeimai. Po 50 metų, moteris apie atimtą sūnų papasakoja dukrai, kuri, sutikusi iš darbo atleistą BBC žurnalistą Martiną (Steve Coogan), paprašo jo pagalbos. Pasispyriojęs Martinas vis dėlto nusprendžia padėti Filomenai surasti senai prarastą sūnų ir parašyti moters gyvenimo istoriją.

Filomena – paprasta moterėlė, nei aukštojo mokslo, nei filosofinių knygų ji nekrimto, tačiau dabar jau pensininkę, buvusią medicinos seselę, mokė gyvenimas. Būtent moters paprastumas, nuoširdus humoro jausmas ir neblėstantis pozityvumas net ir itin žiaurių įvykių akivaizdoje, sukuria graudžiai komišką nuotaiką. Tuo tarpu Martinas – kiek iš aukšto žiūri į, jo nuomone, naivią senučiukę. Ciniškas ir vienareikšmiškai nešališkas žurnalistas dėl savo išsilavinimo ar įsivaizduojamo statuso mano turįs teisę ironizuoti Filomenos nuomonę bei pasirinkimus.  Du veikėjai tarytum iš visiškai skirtingų pasaulių: liberalus intelektualas ir buitiškai paprasta pensininkė, leidžiasi į kelionę, kurios metu abu randa žymiai daugiau negu tikėjosi.

„Filomena“ susilaukė nemenkos tikinčiųjų bendruomenės kritikos, „Religinių ir civilinių teisių Katalikų lyga“  filmą pavadino „žiauria vienuolių karikatūra, kuri yra pagrįsta pusiau tiesomis ir melu“. Tačiau juostoje vaizduojamas religinis hipokritiškumas, ar veidmainiškas dogmų laikymasis, nors ir verčia piktintis, nėra svarbiausias istorijos ekranizacijos momentas. Nepaisant žiaurumo ir neteisybės, kurios sulaukė iš vienuolių ir apskritai katalikiškos bendruomenės, pagrindinė veikėja nuoširdžiai tiki, jos tikėjimas Dievu neapsiriboja tik smerkimu, stereotipais ar sekmadieniniais vizitais bažnyčioje. Atsidavimas, atvirumas ir gebėjimas atleisti bei nesinešioti širdyje pagiežos – bruožai, kuriais ne visada gali pasigirti ir didžiausiu krikščioniu save laikantieji.

Filmas turi daugybę tarpusavyje susijusių epizodų, kurie parodo tik dalį tiesos. Pavyzdžiui, Filomena oro uoste dalijasi savo mintimis su Martinu apie neseniai perskaitytą romaną. Šis ir vėlesni epizodai rodo, kad jie kartu keliavo į Vašingtoną, o tai nėra tiesa. Visos paskesnės panašios akimirkos sukurtos tik tam, kad istorija būtų aiškesnė. Tiesą sakant, Filomena praktiškai neturėjo tiesioginio kontakto su Martinu.

10. „Kapitonas Filipsas“ (Captain Phillips)

Apie tai, kaip Somalio piratai grobia svetimus laivus ir reikalauja išpirkos už įkaitų gražinimą, girdime vos ne kasmet. 2009-ųjų metų balandį viso pasaulio žiniasklaida pasakojo kvapą gniaužiančią istoriją apie tai, kaip kelias dienas Somalio piratų nelaisvėje išbuvusį laivo „MV Maersk Alabama“ kapitoną Ričardą Filipsą nuo ginkluotų banditų išgelbėjo į dramatiškų įvykių vietą atvykusio JAV karinio laivo „Bainbridge“ profesionalai.

Per šią operaciją buvo nušauti trys amerikietį įkaitą saugoję piratai, o ketvirtasis paimtas į nelaisvę. FTB vadovas Johnas Milleris tuoj pat paaiškino pasauliui, kad „tai kriminalinis, o ne karinis incidentas“. JAV vice admirolas Billas Gortney patvirtino, kad sankciją imtis bet kokių priemonių prieš ginkluotus banditus gavo iš paties prezidento Barako Obamos. JAV Baltųjų rūmų vadovas atmetė taikių derybų su piratais galimybę ir sėkmingai pasibaigus išlaisvinimo operacijai oficialiai pareiškė: „Kapitono Ričardo Filipso narsa yra puikus pavyzdys visiems amerikiečiams“. JAV prezidentui pritarė ir Somalio užsienio reikalų ministras: „Pasaulis neketina taikstytis su panašiais nusikaltimais“.

Kai Somalio piratai šiame filme bando užgrobti konteinerių laivą „MV Maersk Alabama“ prie Afrikos krantų, laivo įgula priešinasi ir užpuolikai turi trauktis, tačiau jie pagrobia laivo kapitoną.

Filipsas ir jo kolega Šeinas radare pamato piratų laivą, o kapitonas įsako komandai pasiruošti kovai. Realiame gyvenime Filipsas niekada nebuvo komandos „žaidėjas“, be to, per piratų ataką jis paliko savo pavaldinius.

Scenoje, kurioje piratai grasina ką nors nužudyti, Filipsas prašo nušauti jį patį, o ne kažką kitą. To niekada nebuvo realiame gyvenime.

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Taip pat skaitykite: