Filmo "Soliaris" kadras

Perdirbti filmai yra daugybės skirtingų nuomonių sulaukianti kino sritis. Viena vertus, tokie filmai gali padėti kitu kampu pažiūrėti į klasikines istorijas ir pritaikyti jose perteikiamas idėjas prie šių dienų aplinkos. Taip pat jie gali pritraukti daugiau dėmesio savo pirmtakams iš naujos publikos, ypač jei jie nebuvo itin populiarūs arba atskirti kalbos barjero. Yra gerai žinomų atvejų, kai perdirbti filmai tiesiog nustelbia filmus, pagal kuriuos buvo sukurti, pavyzdžiui, Deivido Kronenbergo „Musė“ (1986) arba Džono Karpenterio „Padaras“ (1981). Kita vertus, kai kurie perdirbiniai kuriami labai aplaidžiai, nieko nepridedant prie originalios istorijos, todėl jie tiesiog nublanksta prieš geresnius savo pirmtakus. Perkuriant klasika tapusį filmą, o ypač žiūrovų numylėtus kūrinius, publika jaučia itin stiprų originaliojo filmo sukeltą poveikį, kurio lūkesčius perdirbtam filmui yra gan sunku išpildyti.

Kaip bebūtų, ankstesnių filmų statusas pritraukia daug dėmesio, tokiu būdu suteikdamas perdirbtam filmui finansinę sėkmę. Net jei žmonėms nepatinka mintis apie tam tikro filmo perkūrimą, jie vis tiek sumokės pinigus, kad galėtų pažiūrėti jį kino teatre ir tiesiog įsitikinti, jog buvo teisūs. Siaubo filmų žanras nuolat sukelia būtent tokias mintis. Platus klasikinių kultinių filmų rinkinys suteikia tam palankias sąlygas, o pasišventę gerbėjai tikrai nepagailės pinigų, jog sužinotų, ar didesnis biudžetas ir specialieji efektai gali paversti vieną ar kitą filmą dar baisesniu. Tačiau dažniausiai filmai gaunasi nuvalkiotos ir visai nevaizdingos jų prototipų imitacijos, kurioms trūksta panašios energijos ir kadruotės. Iki dabar, jau du kartus buvo bandyta perkurti reikšmingą Bobo Klarko smurtinį šedevrą „Juodos Kalėdos“, tačiau nei vienas iš bandymų neprilygsta originalui.

Nors dalis negatyvumo susijusio su perdirbtais filmais yra pagrįstas, tačiau dėl šio požiūrio dauguma filmų buvo nepelnytai pamiršti ar išjuokti. Jei filmas nepasiekė tokių pačių kritinių ir kultūrinių aukštumų, kaip kad prieš jį buvusios versijos, tai dar nereiškia, jog jį reiktų visiškai pamiršti, galbūt tereikia pažvelgti į jį per kitą prizmę. Per prizmę, kuri nevertina medžiagos pagal nuopelnus, o atsižvelgia į tai, kaip viena versija galimai dera su kita arba kaip jos papildo viena kitą, o į originalą žiūri ne kaip į adaptacijos šešėlį, o tiesiog kitokį pilkos spalvos atspalvį.

10. „Paskutinis iš gyvųjų“ (1996) / Last man standing) rež. Volteris Hilas

Neabejotinai vienas labiausiai nuvertinamų 20-ojo amžiaus Amerikos kino kūrėjų Volteris Hilas sukūrė beveik visų įmanomų žanrų filmus ir dauguma jų net tapo kultiniais. Ar tai tokia komedija, kaip „Briusterio milijonai“, veiksmo filmas „Kovotojai“ ar nusikaltimų trileris „Vairuotojas“, beveik visi Hilo bandymai buvo sėkmingi. „Paskutinis iš gyvųjų“ taip pat yra žanro filmas, tačiau per daugelį metų nesulaukė itin daug dėmesio. Filmo siužetas paremtas Dašilo Hamteo romanu „Red harvest“, pagal kurį dar prieš Hilą, du režisieriai jau buvo sukūrę puikius filmus – Akira Kurosava „Yojimbo“ ir Serdžijas Leonė „Už saują dolerių“. Palyginus su šiomis kino juostomis, „Paskutinis iš gyvųjų“ istorijai neprideda beveik nieko naujo ir galima sakyti, kad yra grynas Leonės filmo perdirbinys, tik kad veiksmas vyksta 1930-ųjų Teksase. Bet turbūt būtent šis panašumas ir suteikia filmui žavesio.

Filmo siužetas sukasi aplink pagrindinį veikėją Džoną Smitą, kurį įkūnija Briusas Vilisas. Smitas yra samdomas žudikas dėl pinigų pasiryžęs padaryti viską. Jis nuvyksta į mažą miestelį pavadinimu Jerico, Teksaso vakaruose, kur jį užpuola mafijozas, dirbantis vietiniam kontrabandininkui vardu Doilis. Vėliau Smitas juos nužudo ir yra pasamdomas priešininkų grupuotės, kuriai vadovauja Džordžis ir Strozis. Šie du gangsteriai sumoka Smitui nemenką sumelę, tačiau netrukus jis sulaukia dar vieno pasiūlymo. Vedinas godumo ir noro greitai pasipelnyti, Smitas priima pasiūlymą ir pradeda dirbti priešingoms gangsterių grupuotėms. Bet tada pasirodo valstijos maršalas, kurio atvykimas sukelia masišką susišaudymą tarp grupuočių.

Tokios laikui nepavaldžios istorijos filme perteikti blogai tiesiog neįmanoma, o į siužetą įtraukus keletą lėkštų ir juokingų eilučių, daug ginklų ir susišaudymų, puikius antraeilius aktorius ir pagirtiną kameros darbą, „Paskutinis iš gyvųjų“ nors ir neprilygsta ankstesnėms versijoms, tačiau tikrai yra vertas dėmesio.

9. „Piktieji numirėliai“ (2013) / „Evil dead“ rež. Fede Alvarezas

Didžiuosiuose ekranuose 1981 metais pasirodę Semo Raimio „Piktieji numirėliai“ visus gerokai nustebino ir iškart pateko į geriausių visų laikų siaubo filmų gretas. Nerimą keliantys specialieji efektai kartu su keista bei juokinga energija, išlikusia iki šių dienų, garantavo filmui sėkmę tiek iš finansinės pusės (nors filmo biudžetas buvo itin mažas), tiek iš kritinės ir buvo tik laiko klausimas, kada koks nors kino kūrėjas sumąstys šią istorija perkurti.

2013 metais režisierius Fede Alvarezas išleido savus „Piktuosius numirėlius“ ir gerbėjai vylėsi, jog šis filmas, kaip ir originalas, bus kupinas kraujo ir smurto, tačiau Alvarezas didesnio biudžeto ir specialiųjų efektų dėka pripildė filmą su dar daugiau kruvinesnių ir žiauresnių scenų. Režisierius nesistengė visiškai perteikti Semo Raimio originalios versijos, tačiau filmo struktūra ir tam tikri vaizdiniai atspindi originalą. Filmo siužetas sukasi aplink jaunuolius Deividą, jo nuo narkotikų priklausomą seserį Miją bei jų draugus Eriką, Oliviją ir Nataliją, kurie nusprendžia nuvykti į nuošalią trobelę miške, kuri priklausė jų seneliams, ir praleisti ten kartu keletą dienų. Mija pasižada nustoti vartoti narkotikus, o Olivija, kuri yra medicinos sesuo, pažada padėti Mijai to pasiekti. Vieną dieną, slaptame rūsyje jie suranda „Mirusiųjų knygą“. Erikas pradeda ją skaityti ir netikėtai iškviečia piktąsias dvasias, kurios apsėda Miją, Oliviją ir Nataliją. Tuomet Erikas pradeda ieškoti knygoje atsakymų, kaip sunaikinti demonus ir išgelbėti draugus.

Filmo siužetas kupinas kraujo, žiaurių grafinių vaizdų ir praktiškai kiekvienas veikėjas vienokiu ar kitokiu būdu pralieja kraują. Žinoma, kaip ir visiems tokio tipo filmas, šiam irgi netrūksta apgailėtinų situacijų, priverčiančių žiūrovą beviltiškai stebėti, kaip veikėjai priima kvailus ir visai neracionalius sprendimus ir dėl to kažkas nukenčia. Kaip bebūtų, žiaurių siaubo filmų gerbėjams šis filmas tikrai turėtų patikti.

8. „Tryliktas aukštas“ (1999) / „The thirtheenth flour“ rež. Josefas Rusnakas

Režisieriaus Josefo Rusnako „Tryliktas aukštas“ buvo išleistas du mėnesiai prieš pasirodant legendinei „Matricai“, tačiau dėl panašias temas nagrinėjančios ir labiau pasisekusios „Matricos“ buvo beveik pamirštas. Tačiau tiek „Tryliktas aukštas“, tiek jį nustelbusi „Matrica“, daugiau ar mažiau, rėmėsi Reinerio Varnerio Fasbinderio filmu „World on the wire“ (1973) iš kurio pasiskolino kompiuterinių simuliacijų ir egzistencinės filosofijos temas.

„Trylikto aukšto“ veiksmas vyksta alternatyviame 1999 metų Los Andžele, kuriame itin pelningai kompiuterių kompanijai beveik pavyksta užbaigti Virtualios Realybės simuliacijos programą, nustatytą 1937 metuose. Filme pasakojama apie kompanijos savininką ir programos išradėją Hanoną Fiulerį, kuris vos pradėjęs pirmuosius bandomuosius VR testavimus yra nužudomas. Jo draugas Daglas Halas, kuris yra ir kompanijos paveldėtojas, savaime tampa pagrindiniu įtariamuoju. Įkalčiai prieš jį tokie stiprūs, jog jis ir pats pradeda abejoti savo nekaltumu. Tačiau vėliau jis bando surasti paslėptą mirusiojo draugo žinutę, kurią jis paliko pačioje simuliacijoje. Halas pats leidžiasi į virtualią realybę ir stengiasi suprasti ką tokio žinojo Fiuleris, ko nežino jis. Galiausiai suradęs draugo žinutę Halas suvokia, kad ta žinutė buvo apie 1999-ųjų pasaulį, kuriame jis gyveno ir skirta būtent jam. Pasirodo, tai Halas gyvena simuliacijoje.

Palyginus su trijų valandų trukmės originalu, rodomu vokiečių kalba, šio perdirbinio veiksmų iškėlimas prieš idėjas paverčia filmą prieinamą platesnei auditorijai ir galbūt netgi sužadina norą peržiūrėti originalą nebijant pasimesti painiame siužete. Be to, „Tryliktas aukštas“ nagrinėja ribas tarp virtualios realybės ir tikrovės, o įdomiausia tai, jog filmas gvildena ir tikrąją simuliacinio pasaulio teoriją, kurią sukūrė Nikas Bostromas, o atsižvelgiant į šių laikų technologines naujoves ir jų gebėjimus, ši teorija neatrodo tokia ir nereali.

7. „Iki paskutinio atodūsio“ (1983) / „Breathless“ rež. Džimas Makbraidas

Perkurti tokį novatorišką ir nepažabotą filmą, kaip Šono-Luko Godardo prancūzų Naujosios bangos klasika „A bout de souffle“ (1960), bet kuriam kino kūrėjau būtų tikras iššūkis. Todėl nieko keisto, kad 1989 metų režisieriaus Džimo Makbraido „Iki paskutinio atodūsio“, iškart po išleidimo nesulaukė daug dėmesio ir buvo praktiškai užmirštas. Laimei, po daugelio metų, Makbraido perdirbinys buvo atrastas iš naujo ir dabar kartais netgi yra vadinamas užmirštąja klasika.

Džesis Ludžekas – ir tai tik vienas iš daugelio jo slapyvardžių – yra smulkus Las Vegaso chuliganas. Nepaisant to, jis tvirtai įsitikinęs, kad pasaulis turėtų kristi jam po kojomis. Vyrukas pavagia automobilį, kad galėtų nuvykti į Los Andželą pas Moniką Poikard, su kuria teturėjo vienos nakties nuotykį ir iškart prisipažino jog myli, kad kartu galėtų pabėgti į Meksiką. Pakeliui už eismo pažeidimą jį sustabdo policininkas, kurį tyčia ar netyčia, Džesis pašauna ir palieka itin sunkiai sužalotą. Po šios netikėtos kelionėje pasitaikiusios aplinkybės, pabėgimas į Meksiką tampa tik dar svarbesniu ir skubesniu reikalu. Monikai sunku apsispręsti, viena vertus ji be proto žavisi Džesiu ir jo pavojingu gyvenimu, kita vertus, mergina visai neseniai užmezgė santykius su vienu iš universiteto profesorių, kuris gali padėti jai kilti karjeros laiptais. Tačiau ir pats Džesis pateko į keblią padėtį, kadangi policininkas, kurį jis nušovė mirė, ir tai jį pavertė policininko žudiku, kuris ieškomas visoje valstijoje. Džesiui reikia apsispręsti ar leisti Monikai gyventi ramų gyvenimą Los Andžele ar pasiimti kartu į pavojingą ir nuotykių kupiną kelionę.

Nors filmo siužetas praktiškai toks pats, kaip ir originalo, tačiau jame taip pat gausu tokių esminių skirtumų, kurių dėka filmą galima žiūrėti ir vertinti kaip atskirą kūrinį. Visų pirma, originalas buvo juodai baltas, o „Iki paskutinio atodūsio“ pilnas nuostabių spalvų. Taip pat veiksmo vieta persikelia į Los Andželą, kuris šiame filme gali drąsiai užimti atskiro veikėjo vaidmenį. Galima netgi įžvelgti, kaip miestas kontrastuoja su pagrindiniu veikėju Džesiu. Jis spalvingas ir apskuręs, ekscentriškas ir kasdieniškas, džiaugsmingas ir sudėtingas. Tačiau mes nematome Holivudo ženklo ar Beverli Hilso prašmatnybių, mes matome daug metalo laužo ir nešvarių barų, kurie nuolat apšviesti grėsmingos, pavojų signalizuojančios, šviesos.

Filmas spinduliuoja nenusilpstančią energiją, turi šiek tiek karikatūrinį, tačiau charizmatišką pagrindinį veikėją, nuostabius garso takelius ir puikias veiksmo vietas. O pats Kventinas Tarantinas apie filmą sako, jog tai yra vienas šauniausių kada nors sukurtų filmų.

6. „Rebeka“ (2020) / „Rebecca“ rež. Benas Vitlėjus

Dafnės diu Morjė romanas „Rebeka“ daugybę kartų buvo adaptuotas į filmą, tiek Holivude, tiek Bolivude, taip pat Orsonas Velsas, iškart po knygos išleidimo surengė jos adaptaciją radijo stotyje, buvo sukurtas net ir mini serialas. Trumpiau tariant, vienokiu ar kitokiu būdu, knyga gyvuoja visame pasaulyje ir įvairiais pavidalais, o vienas žinomiausių perdirbinių yra Alfredo Hičkoko 1940-ųjų versija, kurioje vaidina tokie aktoriai, kaip Lorencas Olivieris, Joana Fontein ir Judita Anderson. Tačiau tai dar nereiškia, kad po tokio puikiai pavykusio bandymo niekas daugiau nebeturėtų kišti prie adaptacijos nagų. Su šia mintim tikriausiai sutiktų ir 2020 metais „Netflix“ platformoje pasirodžiusi režisieriaus Beno Vitlėjaus ir scenaristų Džeinės Goldman, Džo Šrapnelio ir Anos Voterhaus „Rebeka“. Nors pats režisierius teigia, jog kurdamas naująją „Rebeką“ jis daugiau rėmėsi pačiu romanu, o ne Hičkoko adaptacija.

Filmo siužetas sukasi aplink Armio Hamerio įkūnijamo Maksimo de Vinterio ir naujos jo nuotakos, kurią įkūnija Lilė Džeims santykius. Tačiau šie santykiai toli gražu nėra įprasti. Po gan paslaptingos žmonos Rebekos mirties, vyras netikėtai Monte Karle susipažįsta su jauna ir naivia moterimi, kuri visai netrukus tampa naująja ponia de Vinter ir kartu su vyru persikelia gyventi į Anglijos pakrantėje nusidriekusį jo dvarą. Ir nors kūnišku pavidalu žmonos jau nebėra, apie jos buvimą nuolat primena išsiuvinėti inicialai ant pagalvėlių, įvairūs moters kasdienio naudojimo daiktai ir, žinoma, savo šeimininkei atsidavusi tarnaitė. Naujoji žmona pradeda suprasti, kad vargu ar jai pavyks tapti tokia, kokia buvo Rebeka ir ar iš vis taip staiga pasikeitęs jos gyvenimo statusas yra tinkamas sprendimas. O visas šias dvejones dar labiau pagyvina į įvairias situacijas nuolat įstumianti tarnaitė bei namuose besivaidenanti buvusi vyro žmona Rebeka.

Tiek Hičkoko, tiek Vitlėjaus adaptacijose filmo istorija yra praktiškai vienoda, tačiau Vitlėjaus „Rebeka“ labiau panaši į romantinę dramą, o ne į mistinį trilerį. Ir nors filmai turi nemažai panašumų, juos abu galima žiūrėti, kaip atskirus, vienas su kitu nesusijusius kūrinius ir pasimėgauti mistika, meile bei keistenybėmis, kurių abu režisieriai sėmėsi iš Dafnės diu Morjė romano.

5. „Mandžiūrijos kandidatas“ (2004) / „The manchurian candidate“ rež. Džonatanas Demė

Režisierius Džonatanas Demė visai nesutriko po nesėkmės su 2002 metų filmu „Tiesa apie Čarlį“ ir iškart kibo į darbą, kurio tikslas buvo sukurti Frankenhaimerio „Mandžūrijos kandidato“ adaptaciją. Savo filme Damė tyrinėja po Rugsėjo 11-osios Amerikoje kilusią isteriją ir nuolat augančią karo pramonę, tačiau visus įvykius iš Korėjos karo perkelia į Amerikos nesutarimus su Vidurio Rytais, o Mandžiūriją iš tarptautinio sąmokslo paverčia į ne vieno bilijono vertą kompaniją.

Džonatano Demė versijoje dešinieji apsimeta liberalais tam, kad būtų išrinkti. Meril Stryp įkūnija senatorę Eleonorą Šo, kuri Globalinei Mandžiūrijos korporacijai atidavė visą savo sielą. Negana to, ji skatina savo sūnų Reimondą, jog šis taptų vice prezidentu, o pačiu metu įvykęs užpuolimas padeda to pasiekti. Reimondo kaukolėje implantuota mikroschema, leidžianti Mandžiūrijai jį kontroliuoti. Rodo, viskas detaliai suplanuota ir turėtų pasisekti. Tačiau du vyrukai, Benas Markas ir Alas Melvinas, kurie abu kovojo Persijos įlankos kare ir priklausė sargybos komandai, kurią išgelbėjo seržantas Šo, pradeda sapnuoti miglotus alternatyvios realybės košmarus ir susimąsto, ar tikrai Šo juos išgelbėjo. Markas pastebi, kad visi sargybos nariai vartoja tuos pačius žodžius, jog apibūdintų savo pojūčius. „Prisimenu, kad tai įvyko“ Šo prisipažįsta Markui, „bet neprisimenu pačio veiksmo“.

Kad ši adaptacija būtų vykusi, Demė privalėjo rasti įspūdingus aktorius, galinčius įkūnyti tokias asmenybes, kaip Frankas Sinatra ir Andžela Lansburi, bet režisieriui šioje srityje sunkumų nekilo ir jis šiems vaidmenims pasamdė vienus geriausių Holivudo aktorių – Denzelį Vašingtoną ir Meril Stryp, kartu su ne ką prastesne antraeilių veikėjų komanda, kurią sudaro Migelis Fereris, Bruno Gancas ir Dinas Stokvelas. Ir nors Damė filmas nepasiekia tokių dramatiškų aukštumų, kaip kad Frankenhaimerio originalas, jis vis tiek yra gan modernus trileris, nagrinėjantis idėjas, kurios svarbios ir šiais laikais.

4. „Soliaris“ (2002) / „Solaris“ rež. Stivenas Soderbergas

Jei paklaustumėte kino gerbėjų, kas yra pats intelektualiai poetiškiausias visų laikų kino kūrėjas, devyni iš dešimties atsakytų – Andrejus Tarkovskis. Vienas labiausiai gerbiamų režisierių, Tarkovskis, per visą gyvenimą sukūrė tik septynis vaidybinius filmus, tačiau visi jie laikomi tikrais šedevrais dėl režisieriaus gebėjimo suderinti itin stiprias emocijas ir liūdesį su pažengusiu intelektualumu ir filosofija. Iš visų septynių filmų, buvo pasiryžta perkurti tik 1972-ųjų filmą „Soliaris“. Ir šią ambicingą, naująją „Soliario“ versiją, praėjus trisdešimt metų nuo originalo išleidimo, sukūrė režisierius Stivenas Soderbergas.

Filme pasakojama apie psichologą Krisą Kelviną, kuris nuskrenda į kosminę stotį, besisukinėjančią netoli planetos Soliario. Stotyje gyvena mokslininkai, su kuriais jau kurį laiką nebuvo įmanoma susisiekti. Kelvinas turi išsiaiškinti, kas tiksliai nutiko stotyje ir ar įmanoma tęsti mokslinius planetos tyrinėjimus. Atvykęs į stotį jis išsiaiškina, kad dauguma įgulos narių, o taip pat ir jo senas draugas Gibarijanas, nusižudė ar paprasčiausiai dingo, o du likusieji mokslininkai išsikraustė iš proto. Naktį Kelvinas supranta, kad stotyje iš tiesų vyksta kažkas keisto: jo kabinoje pasirodo mirusi žmona. Kelvinas nesupranta, kas dedasi ir klasta įviliojęs ją į kosminį skraidymo aparatą, pasiunčią žmoną į kosmosą.

Soderbergas ne tik paverčia „Soliario“ istoriją prieinamą paprastiems žiūrovams, bet ir beveik perpus sumažina filmo trukmę. Taip pat režisierius šiek tiek pagreitina Tarkovskio išplėtotas apmąstymų scenas, o tai puikiai tinka, norint pritraukti įvairaus pobūdžio žiūrovus, kurie ne visada mėgsta ilgai sėdėti ir žiūrėti į vieną sceną. Filme nagrinėjamos ribos tarp realybės ir prisiminimų, kuriuos, kaip išsiaiškina psichologas, į paviršių iškelia Soliario planeta. Psichologui tenka ne menka užduotis – apsispręsti, ar klausyti širdies ir mėgautis pasiilgtos žmonos sugrįžimu, ar pasikliauti sveiku protu ir stengtis įveikti jį kamuojančias haliucinacijas.

Nepaisant fakto, kad ankstyvieji 2000-ieji pagarsėję apgailėtinais specialiaisiais efektais – užtenka pažiūrėti į „Skorpionų karalių“ – „Soliario“ kosminės stoties ir planetos vizualizacija gan įspūdinga, o mėlynai violetinė mėnulio šviesa sukuria šaltos ir iš proto varančios atmosferos pojūtį. Soderbergo pastangos niekada neužtemdys Tarkovskio originalo, bet šis jo bandymas pasiekti tarpžvaigždinių aukštumų tikrai vertas dėmesio.

3. „Majamio policija“ (2006) / „Miami vice“ rež. Maiklas Manas

Šis filmas yra vienintelis šiame sąraše, kuris nėra kito filmo perdirbinys. Režisieriaus Maiklo Mano 2006 metų „Majamio policija“ buvo perkurta iš to paties režisieriaus 1980-ųjų serialo tokiu pačiu pavadinimu. Nors Manas pagarsėjęs tuo, kad nuolat dirba su savo paties projektais ir juos vis koreguoja, apie šio serialo pavertimą filmu jis pagalvojo tik tada, kai tokią mintį jam pašnabždėjo aktorius Džeimis Foksas. Dėl to atnaujintoje „Majamio policijos“ versijoje Džeimis Foksas įkūnija detektyvą Rikardą „Riką“ Tubsą, o jo partnerio detektyvo Džeimso „Sonio“ Kroketo vaidmenį atlieka Kolinas Farelas. Po to, kai tarptautinė narkotikų platintojų gauja nužudo informatorių, jo šeimą ir dar du FTB agentus, šie du detektyvai paskiriami dirbti jungtinėje FTB operacijoje po priedanga, kad išsiaiškintų, kuri agentūra nutekino informaciją nusikaltėliams. Jie sukuria planą, kaip grupelei agentų priartėti prie vadybininko Jose Yero, o vėliau ir prie paties narkotikų karaliaus Arkangelo de Jesus Montojos. Misijos metu Sonis susipažįsta su apskaitininku, investuotoju ir Montojos meiluže Izabela. Vėliau jis užmezga romantinius santykius su Izabela, jie vienas kitą įsimyli ir todėl riba tarp profesinių detektyvo įsipareigojimų ir asmeninių santykių susilieja.

Galbūt Foksas ir pasiūlė prikelti „Majamio policiją“, tačiau Farelo įkūnijamas Sonis kaip reikiant sustiprina šį filmą. Panašus į vaikštantį ir prakaituojantį narkomaną zombį, su riebaluotais ilgais plaukais ir itin vešliais ūsais, jis puikiai pritampa narkotikų pasaulyje. Tačiau pasitelkdamas savo patrauklumą ir pažeidžiamumą, jis paverčia Sonį mėgiamu veikėju. Ir net tuomet, kai jis užmezga romantinius santykius su Izabela rizikuodamas savo gyvybe ir visa misija, žiūrovai giliai širdyje vis tiek tikisi, kad jų meilė turės laimingą pabaigą.

Nepaisant „Majamio policijos“ sudėtingo, kartais absurdiško, pasakojimo, žiūrėdamas šį filmą jautiesi lyg būtum gerose režisieriaus rankose, kadangi Manas atliko puikius namų darbus tyrinėdamas tų laikų žargoną ir puikiai pritaikė jį filmo dialogams, o ir paties filmo aplinka bei stilius primena originaliame seriale perteikiamą 80-ųjų dvasią.

2. „Žmonės katės“ (1982) / „Cat people“ rež. Polas Šreideris

Prieš tampant „Facebook“ influenceriu, Polas Šreideris buvo itin garsus kino kūrėjas, žinomas už darbus kartu su Martinu Skorseze ir asmeninius režisūrinius bandymus, tokius kaip „Mišima: gyvenimas keturiuose skyriuose“, „Amerikietiškas žigolas“ ir „Pirmoji reformuota bažnyčia“. Šreideris dažniausiai dirba su savitais projektais, todėl sprendimas perkurti Žako Tornerio klasikinį siaubo filmą „Katės žmonės“ gerokai nustebino režisieriaus ir apskritai kino gerbėjus.

Katės žmonės, atsirado prieš daugybę metų, kai žmonės aukodavo savo moteris poravimuisi su leopardais. Katės žmonės labai panašūs į paprastus žmones, tačiau prieš pavirsdami panteromis jie privalo susiporuoti su kitais šios rūšies žmonėmis. Irena Galier (Nastasija Kinski) užaugo įtėvių namuose ir tik suaugusi susipažįsta su nuo vaikystės nematytu savo broliu Polu (Malkolmas Makdauelis). Filmo siužetas sukasi aplink brolį ir sesę, kurie, rodos, yra paskutiniai išlikę šios rūšies atstovai. Kaip bebūtų, Irena, graži ir jauna moteris, pajunta norą tyrinėti savo seksualumą ir pirmą kartą gyvenime pajunta meilę. Deja, ši nepakartojama patirtis ateina su tragiška kaina. Troškimas, aistra, kraujas – moters geismas paverčia ją viena iš kačių žmonių.

Savojoje versijoje Šreideris į seksualumą susikoncentruoja labiau, nei tai daroma originale. Ir nors pats režisierius teigia, kad filme „Katės žmonės“ „nuogų kūnų daugiau nei kraujo“, jame taip pat netrūksta ir įsimintinų bei šokiruojančių akimirkų, pavyzdžiui, kai Oliveris bando atlikti pilną skrodimą katiškai Polo multiplikacijai vien tam, kad jį užpultų žmogiškoji vaikino forma, vis dar gyvuojanti pabaisos kūne. Nepaisant to, Šreideris filme pateikia ne vieną meniško grožio pavyzdį. Originali teminė daina, kurią sukūrė Deividas Bowie, ir išskirtinė pirmoji filmo scena – tai filmo „Katės žmonės“ elementai, kurie tikrai privers jus murktelti.

1. „Burtininkas“ (1977) / „Sorcerer“ rež. Viljamas Fridkinas

Režisierius Viljamas Fridkinas filmą „Burtininkas“ apibūdina kaip vieną geriausių jo paties sukurtų filmų – itin rimtas savęs pagyrimas, kadangi šis režisierius sukūrė ir tokius filmus, kaip „Prancūzų ryšininkas“ (1971) bei „Egzorcistas“ (1973). Ir nors dauguma žiūrovų vargu ar sutiktų, kad šis filmas buvo geresnis už kitus kino kūrėjo filmus, „Burtininkas“ yra įtemptas ir įtraukiantis dviejų valandų trukmės išbandymas. Fridriko filmo istorija tokia pati, kaip ir Henrio Džordžo Kluzo 1953-ųjų „Atlyginimas už baimę“, tačiau režisierius tikina, kad jis visai nenorėjo perkurti klasikinio prancūzų trilerio, o tiesiog susidomėjo siužeto tema apie tarptautinį bendradarbiavimą visiško sunaikinimo akivaizdoje, kuris tuo metu atrodė itin aktualus.

„Burtininkas“ yra savitas, drąsus ir niūrus filmas. Jis pamažu kelia žiūrovui apmaudą ir visai nesilaiko tradicinės istorijos pasakojimo ir pagrindinio veikėjo struktūros. Filme pasakojama apie keturis vyrus, keturiose skirtingai beviltiškose situacijose: Naujojo Džersio mafijozas Skanlonas (Rojus Šeideris), nedoras paryžietis verslininkas Menzonas (Brunas Kremeris), meksikietis samdomas žudikas Nilas (Franciskas Rabalas) ir Vidurio rytų teroristas Kasemas (Amidas). Dėl asmeninių priežasčių, visiems vyrukams reikia kuriam laikui dingti iš akiračio. Vyrų ketveriukė atvyksta į dievo užmirštą, nešvarią naftos gręžimo stovyklavietę Pietų Amerikoje, kur, nors iš nuobodulio belieka tik gerti ir stengtis visiškai neišprotėti, nei vienas iš vyrų nenori kalbėti apie savo praeitį. Vieną dieną kyla baisus gaisras, kurį numalšinti galima tik nitroglicerinu, kurį korumpuota ir nekompetentinga naftos kompanija, nesilaikydama saugumo reikalavimų, patalpino toli nuo stovyklavietės. Dabar firma privalo rasti grupelę žmonių, kurie būtų tokie beviltiški, jog pasiryžtų priimti šį pasiūlymą, už kurį gautų nemenką sumelę pinigų. Vyrams tereikia atgabenti nitrogliceriną iki gaisro vietos dviem bortiniais sunkvežimiais. Bėda tik ta, kad nitroglicerinas privalo būti gabenamas lėtai ir stabiliai, jog nepaleistų sunkvežimių ir visko aplink į orą, tačiau kelias, kuriuo teks gabenti šią sprogią medžiagą yra itin siaubingas – nelygūs keliai, automobilio variklio negirdėję tiltai, o prie vis to dar ir didesnis nei 300 kilometrų atstumas. Nepaisant to, ketveriukė priima pasiūlymą, kuris tampa košmaru, vertu paties Vernerio Hercogo.

Filmo biudžetas siekė net 20 mln. dolerių, tačiau po išleidimo uždirbo tik 9 mln. dolerių. Kaip bebūtų, „Burtininkas“ per daugelį metų buvo vis iš naujo atrandamas ir peržiūrimas, ir galiausiai jam suteikiamos tokios liaupsės ir pagarba, kokių jis nusipelnė nuo pat pradžių.

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Taip pat skaitykite: