Filmo "Collateral" 2004 kadras

Pirmųjų vaidybinių filmų kūrėjai personažų klasifikaciją pasiskolino iš klasikinio teatro. Jame nuo neatmenamų laikų vaidmenys buvo skirstomi pagal amplua arba vadinamąją tipažų teoriją. Čia didelę reikšmę turėjo ne tiek talentas, kiek fizinis atitikimas vaidmenims. Kiekvienoje trupėje buvo tragikai, komikai, meilužiai ir kitokių amplua artistai.

Gėris ir blogis būdavo aiškiai atskirti tarpusavy. Simpatiškos išvaizdos aktorius negalėjo vaidinti neigiamų personažų. Ir atvirkščiai.

Kovodami su nusikaltėliais ir klasikinių „juodųjų“ JAV kriminalinių filmų herojai dažnai griebdavosi įstatymų jiems nenumatytų šantažo, apgaulės, provokacijos ir kitokio už teisingumo ribų esančio teisinio arsenalo.

Na, o šiais laikais kriminaliniuose filmuose griežtai atskirti gėrį nuo blogio retai pavyksta. O kiekvienas aktorius jums pasakys, kad vaidinti „blogiuką“ yra kur kas įdomiau, negu idealų teisuolį.

Prisiminkime 10 puikių filmų, kuriuose žiūrovai dažniausiai „serga“ už piktadarį.

10. „NAKTIES ĮKAITAS“ (Collateral, 2004)

Seniai pastebėta, kad Oskarus dažniau laimi tie filmai, kurie pasirodo metų pabaigoje. Matyt, JAV kino akademikai iki Kalėdų spėja pamiršti metų pradžioje matytą kiną, todėl sudaro penkias nominacijas tik iš paskutinių pavyzdžių.

Kai filmas su Tomu Cruise‘u „Nakties įkaitas“ 2004-aisiais startavo rudenį (o mūsų ekranuose pasirodė lapkritį) kino kritikai pranašavo aktoriui pirmąjį Oskarą jo ilgoje kino karjeroje. Motyvas buvo suprantamas – juk Tomas Cruise‘as buvo ką tik suvaidinęs Steveno Spielbergo fantastinėje dramoje „Įspėjantis pranešimas“, o istorinėje dramoje „Paskutinis samurajus“ (The Last Samurai, 2003, rež. Edwardas Zwickas) galingais potėpiais pavaizdavo unikalios biografijos žmogų – į dviejų skirtingų civilizacijų konflikto zoną pakliuvusį JAV karininką Nataną Algreną, 1876 metais mokiusį japonų kariuomenę naudotis vakarietiškais ginklais.

Filme  „Nakties įkaitas“ (rež. Michaelas Mannas) Tomas Cruise’as persikūnija į samdomą žudiką Vincentą, kuris atvyksta į Los Andželą su specialia užduotimi: jis turi pašalinti penkis svarbius liudytojus vieno narkobarono byloje. Svarbus vaidmuo šioje įtampos kupinoje istorijoje numatytas kukliam Los Andželo taksistui Maksui, kurio gyvenimas pakrypo nauja vaga tą dieną, kai į jo automobilį įsėdo impozantiškos išvaizdos vyriškis.

Nuo šio momento prasideda niūrus kriminalinis trileris, kuriame įkaitu tapęs taksistas ilgai vežioja po tamsų Los Andželą ne tik patį žudiką, bet ir pirmosios jo aukos lavoną bagažinėje.


9. ,,Pagauk, jei gali“ (Catch Me If You Can, 2002) 

Šis pasakojimas yra biografinis, kurį režisavo Steven‘as Spielberg‘as, o scenarijų parašė W. F. Parkes‘as. Pagrindinį vaidmenį atlieka maištingą sielą turintis paauglys Frenkas (L. DiCaprio). Paveiktas šeimyninių problemų, jis pabėga iš namų ir bando verstis kaip tik išmano. Kai baigiasi pinigai, jis sugalvojo schemą kaip pergudrauti kitus ir iš to užsidirbti. Jis apsimeta teisininku, pilotu ir netgi daktaru! Nors niekada taip ir nesimokė, nes jam tik 18-oliką. Jis taip pat romantiškai kalbina merginas ir jas sužavi savo iškalba bei žinoma grožiu. Kol jis iš savo melagingų istorijų užsidirba, FTB agentas Karlas (T. Hanks) susidomi juo. Dirbdamas prie šios bylos, Kalėdų vakarą, vis dar užsibuvęs agentas gauna skambutį ne iš ko kito, bet Frenko. Tačiau šis skambutis priverčia ir patį Frenką susimąstyti, jog jis, per pačias gražiausias metų šventes niekam daugiau neturi paskambinti. Šitoks katės ir pelės žaidimas tęsiasi toliau, bet todėl ir filmo pavadinimas toks ,,Pagauk, jei gali“.

Pagrindinis vaidmuo patikėtas Leonardo DiCaprio. Tuomet jam jau buvo 28-eri, tačiau vaikiško veido aktoriui amžius netapo kliūtis suvaidinti kone perpus jaunesnį paauglį. Kiek ironiška, kadangi tikrasis F. Abagnale‘as būdamas jauno amžiaus atrodė vyresnis. Šio personažo dėka, aktorius buvo nominuotas ,,Auksinio gaublio” apdovanojimui, kaip geriausias 2002 m. draminis aktorius.


8.NUOPUOLIS“ (Falling Down, 1993)

Tik po to, kai per pasaulį nuvilnijo siaubinga žinia, kad 2014-ųjų metų rugpjūčio vienuoliktąją savo namuose Kalifornijoje nesusidorojęs su sunkia depresija nusižudė vienas linksmiausių Holivudo aktorių Robinas Williamsas, visi puolė šią tragediją komentuoti.

Tada daug kas prisiminė vieną paskutinių aktoriaus vaidmenų – filme „Pikčiausias žmogus Brukline“ (The Angriest Man in Brooklyn, 2014 m.) jis suvaidino amžinai viskuo nepatenkintą Henrį Altmaną, kuris sužino, kad jam nustatyta pavojinga smegenų liga ir jam teliko gyventi 90 minučių. Nuo šio momento vyras tampa ne tik pikčiausiu, bet ir pavojingiausiu žmogumi.

Panašią būseną režisieriaus Joelio Schumacherio filme „Nuopuolis“ (Falling Down, 1993 m.) vaizduoja aktorius Michaelas Douglas.

Viljamo Fosterio nemalonumai prasidėjo nuo ankstyvo ryto. Įstrigęs automobilių kamštyje, jis pastebėjo, kad mašinos kondicionierius neveikia, langas neatsidaro, o įkyri musė zuja aplink nosį. Tačiau šie nesklandumai tėra tik menkos, nors ir nemalonios, smulkmenos, palyginus su tikrosiomis vyriškio problemomis.

Atleistas iš darbo, išsiskyręs ir teismo sprendimu netekęs teisės matytis su dukrele Viljamas griebiasi desperatiško akto – jis keliauja į dukters gimtadienį, pasiryžęs šluote nušluoti visus, kurie pasipainios jo kelyje.

Kelyje į tikslą savitvardą praradusiam vyrui tenka susidurti su įvairiausiais į jo žmogišką orumą pasikėsinusiais pavojais – iš tolimos Korėjos atvykusiu nesąžiningu parduotuvėlės savininku, į Viljamo lagaminėlį pasikėsinusiais gatvės gaujos nariais, karingu bei agresyviu neonacistu, korumpuotais valdininkais, nuobodžiaujančiais dykaduoniais turtuoliais.

O paskutiniu lašu, perpildžiusiu vyro kantrybės taure tapo buvusi žmona, draudžiančia pasimatyti su dukra. Va tada Viljamas Fosteris ir pasakė: „Gana!“. Ir pavirto negailestinga keršto mašina.

Tik patyręs detektyvas Martinas Pendergastas (akt. Robertas Duvallis), aplinkybių priverstas anksčiau laiko išeiti pensijon, supranta jo bėdas. Padorus teisėsaugos tarnas taip pat gyvena nepavydėtinai: namuose nesibaigiančios žmonos isterijos, darbe – kolegų patyčios.

Matyt, tik ramesnis charakteris, o gal ir valdytis išmokusi policininko profesija, sergsti Pendergastą nuo nekontroliuojamų įtūžio protrūkių.

Du ryškūs personažai, du kontrastingi likimai, dvi medalio pusės, du puikūs aktoriai, kuriuos stebėti – tikras malonumas! 
f

7.KARŠTIS“ (Heat, 1995)

Kriminalinių trilerių autoriai dažnai konsultuojasi su pareigūnais, gerai pažįstančius nusikalstomo pasaulio specifiką.

Režisierius Michaelas Mannas – ne išimtis. Jo patikimu padėjėju ne kartą yra buvęs Čikagos policijos profesionalas Chuckas Adamsonas, konsultavęs režisierių itin svarbiais atvejais. Jis Michaelui Mannui ir papasakojo apie savo ilgai trukusią dvikovą su patyrusiu ir klastingu recidyvistu Nilu Makojumi. Ši dvikova galiausiai pasibaigė įstatymo sergėtojų pergale: pavojingas nusikaltėlis po dar vieno įžūlaus apiplėšimo buvo likviduotas.

Pirmą kartą šią dvikovą Michaelas Mannas pabandė pavaizduoti televizijos filme „Likvidavimas Los Andžele“ (L.A. Takedown, 1989 m.). Jame nusikaltėlių medžiotojas buvo pavadintas seržantu Vincentu Hana, ir jį suvaidino mažai žinomas aktorius Scottas Plankas.

Šis filmas buvo savotiškas bandymas patyrinėti kontekstą. Jeigu „Likvidavimas Los Andžele“ būtų susilaukęs didesnės sėkmės, galima būtų siužetą tęsti. Bet kadangi taip neatsitiko, filmas taip ir liko „pilotu“ (dabar jau žinome, kad kine šis žodis reiškia bandomąjį galimo serialo epizodą).

Nenorėdamas visai atsisakyti perspektyvios istorijos Michaelas Mannas ėmė ją vystyti visai kitu lygmeniu. Kai pavyko susitarti, kad pagrindinius vaidmenis suvaidins Alas Pacino ir Robertas De Niro, pradėjo suktis reklamos karuselė, intriguodama tuo, kad „pagaliau akis akin ekrane susitiks dvi garsiausios kino žvaigždės“.

Laikas parodė, kad ši pasirinkta taktika buvo labai teisinga. Abiem aktoriams „Karštis“ (kartais dar vadinamas „Susirėmimu“) tapo svarbiu biografijos faktu ir pradėjo ilgai trunkančią kūrybine draugystę.

Šio filmo epigrafu galėtų būti žodžiai, užrašyti Jeano-Pierre’o Melville’io „Samurajaus“ (1968 m.) titruose: „Nėra didesnės vienatvės už tigro vienatvę džiunglėse“. Tokia budistinė maksima prancūzų kino režisierius apibrėžė gangsterio egzistencijos esmę.

Puikiai tinka ši charakteristika ir Nilui Makouliui (Robertas De Niro). Bet Nilo pėdomis jau seniai seka Los Andželo policijos leitenantas Vincentas Hana (Alas Pacino), kurį užvaldė medžiotojo azartas. Netoli ta diena, kai jų keliai susikirs.

Patyręs nusikaltėlis Nilas Makoulis turi neįtikėtiną intuiciją ir beveik gyvulišką pavojaus nuojautą. Jis vadovaujasi paprasta gyvenimo filosofija – gyvenime neprisirišk prie nieko, nuo ko negalėsi atsitraukti, kai bus „karšta“.

Šiandien keistoka prisiminti, kad JAV ekranuose pasirodęs „Karštis“ netapo akivaizdžiu lyderiu. Užtai kitose šalyse filmui sekėsi kur kas labiau.

Laikas viską sudėliojo į savo vietas. Metams bėgant filmo reitingas kilo, ir jis tapo nekvestionuojama modernaus kino klasika. 

6. IŠBANDYMŲ DIENA (Training Day, 2001)

Žiūrėdami „Išbandymų dieną“ dar kartą pasinersime į Amerikos didmiesčio Los Andželo purvinų gatvių atmosferą, kurioje tvyro nusikaltimų, narkotikų ir prievartos tvaikas. Čia kasdien vyksta vietinės reikšmės karas tarp policininkų ir nusikaltėlių.

Juodaodis policijos seržantas Alonso Harisas (Denzelas Washingtonas už šį vaidmenį pelnė antrąjį Oskarą) šios niekad nenuslūgstančios apgulties sąlygomis ištvėrė trylika metų. Per šį laiką jis gerai įsisavino svarbią išlikimo taisyklę: norėdamas išsaugoti savo subinę, privalai pamiršti tai, ko moko policijos akademijose.

Kovoje su nusikaltėliais ne kartą teks peržengti pavojingą ribą. Alternatyvos nėra ir negali būti. Šito kol kas nežino jaunas idealistas Džekas Hoitas (Ethanas Hawke’as), trokštantis tarnauti žmonėms ir vadovautis tik įstatymais. Gal viena diena, praleista kartu su Alonsu, pakeis jo požiūrį į gėrį ir blogį?

Amerikiečiai mėgsta kriminalinius siužetus, kuriuose petis petin su nusikaltėliais kovoja kontrastinga pora: jaunas karštakošis ir jo priešingybė tylenis ir plepys, racionalus realistas ir „nuo stabdžių nušokęs“ avantiūristas.

Politinio korektiškumo reikalavimai dar labiau paredagavo tokius tandemus: vis dažniau tokiuose tandemuose matome vieną partnerį juodaodį („Mirtinas ginklas“, „Majamio policija“ ir pan.).

Tokia pora pasirodo ir režisieriaus Antoine‘o Fuqua kriminaliniame trileryje „Išbandymų diena“. Joje akivaizdžiai dominuoja Denzelo Washingtono sodriai suvaidintas policijos seržantas Alonso Harisas. Jis ne tik kaip reikiant pataršo jaunam porininkui nervus, bet ir duoda jam tikro profesionalaus meistriškumo pamokas, kurių jokioje policijos akademijoje neišmoksi.

Profesinių išbandymų diena ekstremaliomis sąlygomis parako dar neuosčiusiam Džekui taps tikru šoku. Vaikinas savo kailiu pajus, ką reiškia daryti tvarką blogos reputacijos kriminogeniniuose rajonuose, kuriuose gyvenimo užgrūdinti žmonės pripažįsta vienintelį įstatymą – brutalios jėgos viršenybę. Kitokie įstatymai čia paprasčiausiai negalioja. 

5. „PRISUKAMAS APELSINAS“ (A Clockwork Orange, 1971)

„Prisukamą apelsiną“ įprasta vadinti pačiu kontroversiškiausių Stanlley Kubricko filmu.

Vos pabaigęs montuoti fantastinį filmą „2001: Kosminė odisėja“ režisierius užsimanė pabendradarbiauti su prieštaringos reputacijos britų rašytoju Anthony Burgessu. Abiems labai patiko mintis sukurti didingą kostiuminę dramą apie Napoleoną, apimančią svarbiausius karvedžio gyvenimo įvykius. Tačiau laikas parodė, kad dviem labai ambicingoms asmenybėms sunku susitarti dėl bendros vizijos. Drauge rašytas scenarijus režisieriui nepatiko, todėl jis šį kino projektą atidėjo. O rašytojas ėmėsi savarankiškai rašyti knygą „Napoleono simfonija“ (Napoleon Symphony: A Novel in Four Movements), kurią baigė 1974 m. ir dedikavo ją savo žmonai ir… S. Kubrickui.

Drauge su A. Burgessu S. Kubrickas visgi sėkmingai padirbėjo, ekranizuojant „Prisukamą apelsiną“, ekranuose pasirodžiusį 1971 metais. Tai labai niūri ir šokiruojanti futuristinė satyra, vaizduojanti netolimos ateities pasaulį, kuriame klesti smurtas. Veiksmas plėtojasi autoritarinėje Didžiojoje Britanijoje, o dėmesio centre atsiduria chuliganų gauja, vadovaujama ekscentriško jaunuolio Alekso (Malcolmas McDowellas) – sadisto, narkomano ir… klasikinės muzikos fano. Drauge su kitais gaujos nariais jie šlaistosi gatvėmis, šokiruoja aplinkinius savo išvaizda ir vulgariomis manieromis, daug laiko praleidžia landynėje, kurioje galima pasivaišinti pienu su kvaišalais, o tarpusavy bendrauja kalbėdami ypatingu mišiniu, sudarytų iš rusiško slengo ir Londono koknių (žemiausių sluoksnių atstovų) prastakalbės žargonu. O apsvaigę nuo narkotikų jie gatvėse užsipuola praeivius, terorizuoja benamius ir niekieno netrukdomi smurtauja.

Po vieno žiauraus smurto akto Aleksas patenka į policininkų rankas. Ir labai susirūpinusi visuomenėje augančiu smurtu vadovybė imasi eksperimento, pavadinto „Liudviko metodu“. Šios medicininės terapijos esmė – priverstinai rodyti sadistui žiauraus smurto scenas (net II pasaulinio karo žudynių kroniką), kad jis negalėtų net užsimerkti. Vaizdus lydi Alekso mėgstamiausia klasikinė muzika. Eksperimento esmė – Alekso organizme sukelti atmetimo reakciją, kurios veikiamas vyrukas pasveiktų nuo smurto priklausomybės.

Amerikos ekranuose filmas pasirodė su indeksu „X“ (skirta tik suaugusiems), o Didžiojoje Britanijoje filmas netrukus buvo uždraustas demonstruoti, ir šios iniciatyvos autorius buvo pats S. Kubrickas. Mat filmo sukeltas skandalingas atgarsis Anglijos visuomenėje pasiekė aukštumas, kai žiaurų nusikaltimą įvykdė viena gauja, kurios nariai buvo apsirengę kaip „Prisukamo apelsino“ veikėjai, o režisieriaus šeima pradėjo gauti anoniminius grasinimus nužudyti.

Didžiojoje Britanijoje „Prisukamo apelsino“ boikotas nustojo galioti tik 2000 m., jau po režisieriaus mirties.

4. „ĮPRASTI ĮTARIAMIEJI“ (The Usual Suspects, 1995)

Šiuo filmu į kinematografinį pasaulį triukšmingai įsiveržė trisdešimtmetis režisierius Bryanas Singeris. Jo debiutas neliko nepastebėtas ir kritikai ėmė jį linksniuoti kartu su trimis metais anksčiau pasirodžiusiais Quentino Tarantino „Pasiutusiais šunimis“ kaip gabių debiutantų vykusius bandymus nauju turiniu praturtinti klasikines kriminalinio kino schemas.

Recenzentai, rašydami apie „Įprastus įtariamuosius“ griebėsi kino klasikos pavyzdžių ar citatų iš auksinių minčių kolekcijos. Vieni priminė „Tvyn Pyksą“ („Pelėdos nėra tai, kas atrodo“), kiti žvalgėsi į teologinį kontekstą („Pats gudriausias velnio triukas yra įtikinti pasaulį, kad jis neegzistuoja“).

Abu šie teiginiai filmui tinka. Ir velnias čia nėra tik graži metafora. Velnio funkcijos patikėtos paslaptingam nusikaltėliui, vardu Kaizeris Soza. Norintiems suprasti, kas jis yra iš tikrųjų, teks gerokai palaužyti galvą. Arba sulaukti filmo pabaigos.

Siužetas čia baisiai painus nuo pirmųjų kadrų. Veiksmas plėtojasi sąmoningai perpintuose keliuose laiko lygmenyse: praėjusią naktį San Pedre, šešiomis savaitėmis anksčiau Niujorke ir dar tarpe tarp šių dviejų įvykių, kai penki nusikaltėliai, nekaltai įtariami dėl sunkvežimio su ginklais pagrobimo, išėję iš policijos nuovados iš tikrųjų susivienija bendriems darbeliams.

Naktį viename įlankos uoste susprogdinamas laivas, kuriame buvo nemažai žmonių ir beveik 100 milijonų dolerių verta kokaino siunta. Per stebuklą lieka gyvi tik du naktinio įvykio dalyviai – vengras Arkošasovačas (jis su stipriais kūno nudegimais paguldomas į ligoninę) ir cerebriniu paralyžiumi sergantis menininkas Rodžeris Kintas (Kevinas Spacey).

Pastarasis suteikia policijai vertingos informacijos. Tuoj pat suimami net penki įtariamieji, kuriuos greitai tenka paleisti dėl nepakankamų kaltės įrodymų. o šio momento filmas pavirsta painia šarada, o tiesos paieškos ne kartą atsiduria aklavietėje. Viskas, kaip ir dera geram detektyvui, paaiškės tik finaliniuose kadruose.

Oskarais įvertintas originalus scenarijus (Christopheris McQuarrie) ir aktorius Kevinas Spacey. Be jo dar vaidina darnų ansamblį sudarantys aktoriai Stephenas Baldwinas, Gabrielis Byrne’as, Benicio Del Toro, Kevinas Pollakas, Chazzas Palminteri ir Pete’as Postlethwaite’as. 

3. „BUS KRAUJO“ (There Will Be Blood, 2007)

Paulo Thomaso Andersono kūrybos vertintojai visada pastebi šio jauno režisieriaus filmuose senųjų ir šiais laikais klasikais virtusių meistrų įtaką. Su genialiuoju Orsonu Wellesu jį sieja polinkis į epinius apibendrinimus ir tai, kad abu dar iki savo trisdešimtojo gimtadienio išsikovojo išskirtinę vietą JAV kino olimpe. Kaip Jeanas Renoiras ar Max‘as Ophülsas, Paulas Thomas Andersonas mėgsta, kad kamera kuo daugiau judėtų. Su prancūzų „Naujosios bangos“ atstovais ar amerikiečio Martino Scorsese bendraminčiais jį sieja „sinefiliška“ meilė kino klasikai. Kaip Roberto Altmano filmuose, P.T. Andersono kūriniuose taip pat regime gausius aukšto lygio aktorių ansamblius, kuriuose atskiri ryškūs benefisai niekad nesugriauna bendros visumos.

Visomis šiomis savybėmis pasižymi ir tuoj po premjeros modernaus kino šedevru pavadintas filmas „Bus kraujo“, sukurtas pagal JAV literatūros realisto Uptono Sinclairo romaną „Nafta“. Matyt, neveltui savo filmo pavadinime juoduoju Žemės auksu dažnai vadinamą purviną skystį režisierius keičia visai kita substancija, pulsuojančia žmonių gyslose.

Dviem Oskarais apdovanota drama „Bus kraujo“ yra tikra žmogiškų ambicijų epopėja. Tai biblines asociacijas žadinanti istorija apie triumfą ir žlugimą, godumą ir žiaurią ambicijų kainą, kurią savo kailiu patyrė amerikietišką svajonę pagauti panūdęs šachtininkas Danielis Pleinvju. Kartą jis sužinojo, kad valstijos pietvakariuose esančio miestelio žemėje glūdi milžiniški naftos klodai. Kartu su mažu sūneliu vyras apsigyveno Mažajame Bostone ir iš tikrųjų netrukus bevaisėje žemėje aptiko „juodąjį auksą“.

Bet „Bus kraujo“ yra visai ne stulbinamos sėkmės istorija. Tiksliau sakant, ne vien sėkmės istorija. Kaip tik tada, kai naujakuriams ėmė sektis, prasidėjo didelės problemos, o staiga iš žemės gelmių pradėję trykšti naftos fontanai stulbinamu greičiu ėmė keisti Danielio charakterį ir jo ankstesnes vertybes – pasakiški turtai pavertė jį arogantišku magnatu.

Bet už godumą visais laikais reikia mokėti labai brangią kainą. Tai savo metu puikiai parodė JAV kino klasikos šedevras „Milžinas“ (The Giant, 1956 m.): šiame filme pokario jaunimo idealus įkūnijęs aktorius Jamesas Deanas suvaidino kaubojų Džetą Rinką, kurį jo žemėje aptikta nafta ir jos atnešti turtai nužudo jame visas teigiamas savybes.

Panašią transformacija patiria ir Danielis Pleinvju.

Filmas apdovanotas dviem Oskarais: jais buvo apdovanoti operatorius Robertas Elswitas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Danielis Day-Lewisas.


2. „AVINĖLIŲ TYLĖJIMAS“ (Silence of the Lambs, 1991)

Kai 1980 metais vasario dešimtąją daug žmonių pražudęs serijinis maniakas Tedas Bandis buvo nuteistas mirti elektros kėdėje, lengviau atsiduso ir policijos pareigūnai, ir paprasti amerikiečiai. Atrodė, kad kruvinų nusikaltimų grandinė pagaliau nutraukta, ir šiurpios žmogžudystės nebesikartos.

Tačiau ramybė truko neilgai.

Devintojo dešimtmečio pradžioje Sietle ir kai kuriuose kituose miestuose vėl ėmė dingti moterys. Pasmaugtų ir išniekintų aukų palaikus žmogžudys palikdavo prie Grin Riverio upės. Nuo kojų nusivariusi policija atsidūrė aklavietėje.

Tačiau 1984 metais į kraupias bylas tiriantį detektyvą Robertą Keppelą netikėtai kreipėsi rimtas pagalbininkas. Laišką detektyvui iš kalėjimo parašė… mirties nuosprendžio įvykdymo laukiantis maniakas Tedas Bandis. Neprašydamas nieko mainais maniakas pasisiūlė padėti.

Pasiilgęs bendravimo serijinis žmogžudys policininkams perskaitė ištisą kursą apie tai, kaip dažniausiai elgiasi žudikai maniakai. O po to pateikė idealų Grin Riverio žudiko psichologinį portretą.

Deja, policija tąsyk aplaidžiai pasielgė su vertinga informacija, ir žudikas dar septyniolika metų išbuvo laisvėje, ilgindamas savo aukų sąrašą.

Užtai šia informacija vykusiai pasinaudojo rašytojas Thomas Harrisas, parašęs skandalingai išgarsėjusį ir sėkmingos ekranizacijos susilaukusį romaną „Avinėlių tylėjimas“. Tik knygoje pavojingas maniakas pavadintas Hanibalu Lekteriu, o su juo kalėjime bendrauja ne policijos detektyvas Robertas Keppelas, o jauna FTB agentė Klarisė Starling.

Su jais abiem susipažinome skaitydami knygą ir žiūrėdami to paties pavadinimo penkiais „Oskarais“ apdovanotą filmą (1991 m., rež. Jonathanas Demme), kuriame pagrindinius vaidmenis suvaidino Anthony Hopkinsas ir Jodie Foster.

Vos spėjusi baigti mokslus FTB stažuotoja Klarisa Starling patenka į Vašingtono specialiųjų bylų tarnybą. Čia tiriamos serijinės žmogžudystės ir gaudomi pavojingi maniakai. Vienas jų ypač žiauriai žudo moteris, tačiau aptikti jo pėdsakus kol kas nepavyksta. Aišku, kad nusikaltėlį, pramintą Bafalo Bilu, bus galima sučiupti tik tada, kai pavyks suprasti jo veiksmų logiką. Todėl nusprendžiama pasinaudoti už grotų sėdinčio daktaro Hanibalo Lekterio paslaugomis. Tik ar norės jis padėti teisingumui?

1. „DŽOKERIS“ (Joker, 2019)

Pagrindiniu Venecijos kino festivalio prizu apdovanotas režisieriaus Toddo Phillipso „Džokeris“, be abejonės, yra labiausiai aptarinėjamas 2019-ųjų metų filmas.

Tai naujausias kūrinys iš serijos kino komiksų apie Žmogų šikšnosparnį. Tik šį kartą svarbiausias personažas yra ne Betmenas, o jo amžinas priešininkas Gothemo miestą terorizuojantis piktadarys Džokeris. Šio personažo evoliuciją kine puikiai aprašė kolegė Izolda Keidošiūtė, kurios didelį straipsnį „Ar tau teko šokti su šėtonu mėnesienoje?“ su paantrašte „Ekraninės Džokerio metamorfozės“ naujausiame žurnalo „Kinas“ numeryje visiems nuoširdžiai rekomenduoju.

Pirmiausiai, reikia pabrėžti, kad Toddo Phillipso „Džokeris“ neturi nieko bendra su tradiciniais kino komiksais. Svarbiausias Betmeno priešininkas Džokeris DC Comics (Detective Comics) leidiniuose atsirado dar 1940 m. Egzistuoja skirtingos šio herojaus priešistorijos versijos: nuo gangsterio iki nevykėlio komedianto.

Pagal kanoninę Alano Moore‘o versiją Džokeris savo specifinę išvaizdą įgavo po to, kai bėgdamas nuo persekiotojų įkrito į rūgšties rezervuarą. Pagrindiniai jo išvaizdos skiriamieji bruožai – išblyškęs veidas, žalios spalvos plaukai (anot vieno stilisto, „brokolių spalvos“), raudonu lūpdažiu paryškinta sustingusi plati šypsena ir violetinės spalvos kostiumas (Žr. „Betmeną“ (1989) su Jacku Nicholsonu).

Heathas Ledgeris Džokerį vaidino kaip gailesčio nežinantį anarchistą, kurio rafinuoti nusikaltimai Gotemo miestą skandino į dar didesnį chaosą.

Toddas Phillipsas, aiškindamas kodėl „Džokerio“ veiksmą patalpino į 1981-uosius metus, sakė, kad buvo įkvėptas JAV „naujosios bangos“, visų pirma Martino Scorsese‘s „Taksistu“ ir kitais filmais.

„Džokeris“ taip nutolo nuo kino komikso stilistikos, kad žiūrovai  jį suvokia kaip absoliučiai realistinį ir aktualų filmą. Amerikiečiai dabar pasiskirstė į dvi stovyklas: vieni mano, kad filmas yra kairiosios politikos ir kapitalizmo kritikos propaganda, kiti jį vadina rasistiniu kūriniu, iliustruojančiu prezidento Donaldo Trampo vykdomą politiką.

Taip pat skaitykite: