Mano klausimas tarptautinėms institucijoms, Merkel, Obamai. Ar šie įvykiai reiškia, kad yra tokia atskira šalis Rusija, ir jai galima VISKAS. Ar šie įvykiai reiškia, kad jai kažkodėl tai negalioja jokios tarptautinės taisyklės, kad jai galima laužyti bet kokius tarptautinius įstatymus, be kita ko absoliučiai nebaudžiamai. Turėkit omenyje, mano klausimas grynai formalus, tiesiog noriu suprasti taisykles, kuriose egzistuoju aš ir mano artimieji. Tiesiog klausiu: Rusijai egzistuoja politinės taisyklės, elgesio su kaimynais taisyklės? Ar jai viską leidote ir taisyklių jokių nėra? Nesvarbu kodėl leidote, svarbu yra taisyklės ar ne?
Tiesiog noriu suprasti tas taisykles. Tik šis klausimas ne apie žodžius „oi, mes susirūpinę, oi, mes, tipo, protestuojam, nespausime jam rankos, nusisuksim kada jis eis pro mus su šampano taure“.
Rimtai, Rusijai galioja taisyklės ar jau nebe?
Taip, ar ne?
Yra ir antras klausimas: jei kažkam viskas galima, ar tai reiškia, kad pasaulis dabar žaidžia visai be taisyklių? Ir kad į Vakarų žurnalistų galvas pjaustančius Irako kovotojus galiu žiūrėti ramiai, kaip kar ir Rusijos agresiją? Ar kaip į juodaodžio paauglio nužudymą JAV, Fergusone. Na nusprendė nupjauti, tai ir nupjovė. Nusprendė užmušti, tai ir užmušė, ką ten.
Tai yra, tarptautinėms istitucijoms laikas atsakyti į klausimą – mes nors kokių tai taisyklių laikomės, ar taisyklė viena: jei negalima, bet labai norisi, tai galima.
Atsakymą teks suformuluoti tiek Merkel, tiek Obamai, todėl, kad Orvelo „Taika – tai karas, o karas – tai taika“ civilizuotam pasauliui aktualus kaip niekad. Įsisąmoninti tai, kas vyksta turi stambiausi pasaulio politikai ir institutai. Jei jie artimiausiu metu to nepadarys, tai Europa liepsnos „humanitarinių operacijų“ liepsnose, o Vakarų lyderiams nupjaus galvas (tiesiogine to žodžio prasme) mandagūs žali žmogeliukai. Arba mėlyni. Todėl, kad visai kokie tai ne arabų teroristai nuspręs, kad įstatymai nebeegzistuoja. Taip jiems ir reikia. Tarp kitko, galima gi raketas Kuboje dislokuoti. Taip, žinoma, Obama paskambins į Kremlių, bet ten jam atsakys, kad jis ne Kenedis ir tegul „ramiai kramto savo bananą“ – juk tai nauja rusų politikų mada taip patriotiškai atsakinėti. Dar pasakys, kad Chruščiovas seniai po žeme, taip kad raketų nepatrauks, nes „mums taip reikia“, taip norisi.
Taigi kokiame pasaulyje šiandien gyvename? Ar egzistuoja jėga, gebėsianti sustabdyti bepročius, stumiančius visus į naują katastrofą? Kodėl aš vėl ir vėl užduodu šį klausimą? Todėl, kad kai vienai šaliai labai norisi, o kitos šalys negeba jai paaiškinti, kad „persinorės“, tai, kaip žinoma, reikalas baigiasi dideliu karu, milijonais pabėgėlių, gražios Europos ir technologiškos Amerikos žlugimu. Apkase, krintant bomboms, iPhone nebešildys. Tokį karą jau patyrėme, jis vadinosi Antras pasaulinis. Priminsiu, jis įsiliepsnojo todėl, kad vienam bepročiui „taip užsinorėjo“. Taigi, reikalingas atsakymas. Dabar pat reikalingas atsakymas!