Prieš kokius gal 5 ar 6 metus nutariau paanalizuoti vieną iš labiausiai nesąmongų kūrinių – vaikišką šiurpę apie tai, kaip atvažiuoja grabas ant ratukų, o iš jo išlenda Juodoji Ranka*.
Žinoma, tose vaikiškose istorijose, skirtose kraupinimui, pilna visokių archetipinių vaizdinių, o prasmės atrodo tiek maža, kad tiesiog nėra, ką interpretuoti. Tačiau aš kartą pabandžiau. Tuo pačiu bukiausiu būdu, kuris toks nemėgstamas visokių filologų bei tautosakininkų (šie dažniausiai ima svaigti vėjus apie kokias nors dievybes ir ieškoti velnių bei žemynų kur papuola**) – vykdant elementarią, buką transliaciją (t.y., vertimą – klasikinis metodas). Ir pats nustebau, koks rezultatas gavosi. Aš pats nebūčiau nei pagalvojęs, kad ta šiurpė yra tokia banaliai gyvenimiška.
Pasakojimo apie Juodąją Ranką tekstas (iš galvos atpasakojant) yra maždaug toks:
Vieną kartą mama pasakė mergaitei: “neklausyk radijos”, o tada išėjo į darbą. Bet mergaitė nepaklausė mamos ir įsijungė radiją. O iš radijos pasigirdo balsas: “mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų pajudėjo link tavo namų”. Bet mergaitė nepaklausė radijos ir neišjungė. O tada radija pasakė: “mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų jau važiuoja prie tavo namų.” Bet mergaitė ir vėl nepaklausė. O tada radija pasakė: “mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų jau atvažiavo prie tavo namų”. Bet mergaitė ir vėl neišjungė radijos. Ir tada juodasis karstas įvažiavo pro duris ir iš jo išlindo Juodoji Ranka.
Tokia štai šiurpė – pasaka su neaiškia pabaiga, kur normaliam žmogui net nesuprantama, kas gi čia įvyko. Tačiau pabandykime bukai ją pertransliuoti (išversti). Pirma sudėstykime bendrą kontekstą, apibrėžkime galimas prasmes, tada jas paslinkime į realesnį, suaugsiųjų pasaulį, o tada perrašykime tekstą įprasta, šiuolaikine suaugusiųjų kalba – taip atrasime diskursą, kuris slepiasi***.
Transliacija (savo esme – vertimas) yra labai paprasta, čia net nereikia labai gilintis. Darom viską labai primityviai, tiesiog žymim faktus:
- Pasaka datuotina XXa., nes radijos konceptas yra pateiktas gana unikaliai, nelabai pakeičiamas kitomis mitinėmis būtybėmis. Didžiausia tikimybė, kad pasaka – ne ankstesnė, nei apie 1930 (iki tol radijos buvo tiesiog nepakankamai įprastos), tačiau tikėtina, kad pasaka vargu, ar vėlesnė, nei ~1960: maždaug apie 1970 jau buvo žinoma gan plačiai. Beje, apie 1990 Eduardo Uspenskio paskelbtas variantas yra gerokai degradavęs, praradęs Juodąją Ranką.
- Pastebėtina, kad radiją valdo mergaitė (nusprendžia įjungti, nusprendžia neišjungti), radijos valdymui nereikia jokių maginių galių, nors pati radija – vaikiškai magiška, kalbanti keistus dalykus. Kitaip tariant, radija – tai akivaizdi tarpininkė tarp realaus pasaulio (kur gyvena mergaitė) ir antgamtiško (kur yra grabas ant ratukų).
- Pati pasaka, kiek suprantu, žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, tačiau, atrodo, nėra girdėta Vakarų šalims. Tai gan įdomi geografinė specifika.
- Pasaka neturi aiškiai suvokiamo galo. Ji nutrūksta, kai pasirodo Juodoji Ranka. Akivaizdu, kad kažkas vyksta po to, bet joks pasakotojas to nežino.
- Pasakos veikėjai:
- Mama – šiuolaikinė moteris, išeina į darbą visai dienai, nesisukioja aplink, tai yra visiškai tipinė XXa. Sovietų Sąjungos moteris, kas jaučiama ir iš pasakojimo: išėjimas į darbą nėra ekstraordinarinis įvykis, galime spėti, kad tai natūralus, kasdienis veiksmas. Mama duoda gerą patarimą, kurio nepaklausius, kyla grėsmė.
- Mergaitė – pagrindinė veikėja, neklauso mamos, įjungia radiją. Apie tai – visa pasaka.
- Radija – kaip pastebėjome aukščiau, jai valdyti nereikia ypatingų galių, nors ji ir praneša gan paslaptingus ir draudžiamus (mamos draudimas) dalykus, t.y., pasižymi aiškiais maginiais, antgamtiniais bruožais, kuriuos verta panagrinėti. Ryškus momentas, į kurį svarbu atkreipti dėmesį: radija yra įprastas prietaisas, kokios dar grėsmės iš jos gali kilti?
- Karstas ant ratukų – akivaizdi transporto priemonė, t.y., nepilnavertis pasakojimo herojus, nes nedalyvauja aktyviame veiksme (susitikime su mergaite). Įdomus dalykas, kad nors tas karstas yra ne herojus, jis nuolat minimas ten, kur galima būtų įvardinti juodąją ranką.
- Juodoji Ranka – įdomiausias personažas, akivaizdus istorijos dalyvis, tikrasis pasakojimo vinis. Tačiau įdomu, kad pasakojime netgi neminima, ką ta juodoji ranka padarė. Jau pats jos atsiradimas – tai įvykis, kuris lyg ir turėtų pasakyti viską.
Taigi, perpasakokime pasaką nevaikiškai, o remdamiesi pastebėjimais ir pataisydami kraštutinai netikroviškus dalykus (pvz., transporto priemonės įvažiavimą į butą):
XXa. butas mieste, laikotarpis tarp 1930 ir 1960 metų, Sovietų Sąjunga. Mama išeina į darbą ir palieka savo dukrą namie. Išeidama prisako: neklausyk radijos, nes gali įvykti kažkas blogo. Mergaitė sulaukia, kol mama išeis ir ima gaudyti visokias radijo stotis, kol išgirsta pranešimą apie tai, kad mieste dedasi kažkokie negeri dalykai ir jai netgi gręsia pavojus klausyti šios radijo programos. Mergaitė ignoruoja radijos patarimą ir klausosi toliau. Radija perspėja, kad gali atvažiuoti juodas “grabas” ant ratukų, t.y., matyt, automobilis, su kuriuo susijusi neapibrėžta grėsmė. Mergaitė kelis tokius pranešimus ignoruoja, kol galų gale atsidaro durys ir pro jas pasirodo JUODOJI RANKA.
Čia matome, kad pasaka-šiurpė jau įgauna ganėtinai apibrėžtą, tikroviškesnį vaizdą, kur atsiranda vietos labiau pagrindžiamoms interpretacijoms. Taigi, pažiūrėkim, kas gaunasi toliau:
- Karsto atributai: juodas, belangis, ant ratukų. Gana specifinis automobilis. Juo atvažiuoja Juodoji Ranka, ar, tiksliau, šios rankos savininkas. Jam tas grabas – tai transporto priemonė, kuria jis atvyksta pas aukas, tačiau aukoms – tai karstas, t.y., mirtis. Iš konteksto (bei iš kitų šiurpių apie Juodąją Ranką) galim gan drąsiai spėti, kad Juodoji Ranka, o tiksliau – jos savininkas, ruošiasi įkišti mergaitę į tą juodą grabą ant ratukų.
- Juodoji Ranka – akivaizdžiai nepersonifikuota jėga, tačiau atkreipkime dėmesį – juodoji (o ne baltoji, ne skeleto, ne kruvinoji, ne dar kokia nors). Labai banaliai galime spėti, kad visa ta Juodoji Ranka – tai tiesiog ranka, apmauta juodomis pirštinėmis. Ji atstovauja paslaptingai jėgai, apie kurią nieks nenori kalbėti (būtent todėl ir pasaka gaunasi netgi be pabaigos). Sprendžiant iš visko, Juodoji Ranka yra labai stipri būtybė, valdanti situaciją ir nešanti mirtį, neatrodo, kad būtų įmanoma jai pasipriešinti: į kovą su Juodąja Ranka pasakoje nėra net jokių užuominų. Pati ta jėga yra beasmenė, tai panašu ne į konkretų žmogų ar pabaisą, o į kažkokią pavojingą, bet neapibrėžiamą jėgą – turinčią žmogiškų bruožų (pats buvimas ranka), bet neidentifikuojamą.
- Radija – pati savaime šioji lyg ir nekenksminga, tačiau jos klausantis, galima išgirsti dalykų, kurių niekas neturi žinoti. Ir jei tik šiuos dalykus sužinai, pas tave atvažiuoja juodosios rankos savininkas. Radija sąžiningai apie tai įspėja pati. Tai paprasta radija, valdoma mergaitės, tačiau dėl jos klausymosi galima sulaukti Juodosios Rankos vizito.
Taigi, istorija trečią kartą, jau visai žmogiška kalba:
Mama, išeidama į darbą tarė mergaitei: neklausyk “Amerikos balso” per radiją. Bet mergaitė neklausė mamos – ji įsijungė radiją ir išgirdo laidą, kurioje buvo pasakojama: “Sovietų Sąjungoje į kalėjimą gali būti pasodintas žmogus, klausantis užsieninių radijo stočių. Žmones areštuoja radijo imtuvus pelenguojantys saugumiečiai, kurie atvažiuoja savo “voronokais” prie namų, įsiveržia į įtariamųjų butus ir išveža savo aukas į koncentracijos stovyklas.” Mergaitė, tegul ir suprasdama pavojų, radijos neišjungė, todėl ją susekė saugumas. Gal negeri kaimynai įskundė, o gal – pagal prietaisus susekė****. Taigi, mergaitė sėdi namuose, tuo tarpu pasigirsta visrakčio trekštelėjimas spynoje, prasiveria durys, ir ji išvysta juoda pirštine apmautą eilinio KGB-isto (arba NKVD-isto) ranką, bandančią atkabinti durų grandinėlę. Tai Juodoji Ranka. Tęsinį galime suprasti patys: mergaitė nutempiama į “voronoką” ir niekada nesugrįžta, jokie jos draugai nieko daugiau apie ją nesužino.
Kaip matome, viskas atsistoja į savo vietas. Telieka parašyti paskutinį, ketvirtąjį pasakojimo variantą, kuris galėtų būti pradiniu – būtent tuo, iš kurio per visokias mutacijas ilgainiui atsirado ta šiurpė. Galim tai nupasakoti, kaip istoriją, kurią matė mergaitės draugai, vėliau ir tapę pirmais šiurpės pasakotojais:
Viena mergaitė dažnai klausydavo “Amerikos balso”, nors mama jai ir sakydavo, kad negalima, nes už tai gali išvežti saugumiečiai. Ji buvo dar per maža, todėl nelabai žinojo, kas tie saugumiečiai, bet suprato, kad juodais “voronokais” NKVD-istai kažkur išveža nekaltus žmones. Mergaitė papasakojo tai draugams, kurie irgi pastebėdavo, kaip kartais dingsta jų kaimynai, kuriuos išveža kažkokie keisti tamsiais ploščiais vilkintys žmonės, atlapais prisidengiantys veidus… Vieną kartą mergaitė dingo. Akivaizdu, kad dingo dėl radijos, akivaizdu, kad ją išvežė žmonės, kurių veidų nieks nemato. Išvežė juodu grabu – “voronoku”. O kas toliau jai nutiko, nesužinos niekas, dėl to pasaka lieka be pabaigos.
Net ir vaikiškas pasakojimas turi prasmę, jis irgi yra apie gyvenimą, apie pasaulį, apie galimus, pakankamai realius scenarijus. Tiktai vaikiškoje sąmonėje tikri įvykiai įgauna itin daug magiškumo, jie atskyla nuo suaugusiųjų turimo pasaulio vaizdo ir tampa keistais, nesuprantamais. Kita vertus, tas poetiškai magiškas vaikų pasaulis kartais gal net geriau leidžia atpasakoti visą tikrovę, o dėl savo atsietumo istorija pavirsta į tokią, kuri atkartojama žodis žodin, dešimtis metų išlikdama beveik nepakitusia, neišcenzūruota, neuždrausta.
Kaip minėjau, man pačiam kadaise gavosi netikėtas rezultatas, nors dariau paprastą, buką transliaciją. Tačiau magiškos saugumiečių savybės ir jų mitologizavimas nėra kažkas unikalaus – Haičio saugumo pajėgos, kurias sukūrė prezidentas François Duvalier, velniškai primena šią istoriją savo detalėmis: Haičio kreolų mituose Tonton Macoute (Dėdė Maišas) yra ne kas kitas, o Baubas (viena iš universaliausių archetipinių figūrų), kuris naktį ateina pas blogus vaikus, juos įkiša į maišą, išsineša ir paskui suvalgo pusryčiams. Kaip ir NKVD, tonton makutai dažniausiai savo aukas išsivesdavo naktį, žmonės tiesiog dingdavo – niekas apie juos daugiau nieko nesužinodavo. Tiesa, Haičio saugumiečiai dar buvo susiję ir su Vudu kultu, tad žmonėms keldavo itin antgamtišką įspūdį. 1986-1987, žmonės per neramumus tuos tonton makutus tiesiog gatvėse gaudydavo, užkapodavo mačetėmis, o lavonus čia pat sudegindavo – kad jokia piktoji dvasia neišliktų. Bet tai jau būtų atskira istorija.
Visos pasakos turi prasmę. Visos jos atsiranda kaip keisti, nesuprantami tikrų įvykių perpasakojimai. Prasmę turi ir pasaka apie juodą grabą ant ratukų. Tegul ji ir vaikiškai magiška. Vaikai daugelio dalykų nesupranta, tačiau savo poetine, metaforine kalba, savo paprastu magišku suvokimu gyvenimo siaubus interpretuoja ir atpasakoja pakankamai tiksliai. Kas keisčiausia – tokios pasakos neretai išlieka žymiai ilgiau, nei tikros, įvykius tiesiogiai atpasakojančios istorijos.
—————-
* Juodoji Ranka – tai herojus, ką galime pamatyti iš interpretacijos. Tad rašyti čia reikia iš didžiųjų, kaip vardą-pavardę. Nors neabejoju, kad kokie nors VLKK veikėjai aiškintų priešingai.
** Ypatingai fenomenalus, netgi ženkliškas atvejis – anokia Pranė Dundulienė, kuri, apimta kažkokio potraukio visur ir viską feminizuoti (pagal ją netgi Velnias tapo moterimi), sugebėdavo ne tik negirdėti jokių argumentacijų, pateikiamų, pvz., Vladimiro Toporovo, bet kai jau visai kažkas smegenis perspausdavo, tai ir pati prigalvodavo “faktų”. Apie tai, kad archainių baltiškų mitų ji nesugebėdavo atskirti nuo krikščioniškų istorijų – tai jau išvis nekalbu. Dabar pagal tos Pranės Dundulienės prikurtą briedą mokosi VU studentai-etnologai.
*** Šiaip jau čia turim pastebėti, kad tų diskursų gali slėptis belenkiek ir belenkokių: kadaise struktūralistai pademonstravo, kad vienas diskursas gali prigeneruoti neribotą kiekį naratyvų, o paskui poststruktūralistai pademonstravo, kad ir po vienu naratyvu gali slėptis neribotas kiekis diskursų. Kita vertus, čia kyla praktinis produktyvumo kriterijus, kuris mums sako, kad tikimybiškai diskursų kiekis visgi ribotas, o dedukcija padeda išaiškinti tiesą.
**** Skirtingai, nei daugelis galvoja, radijo imtuvai puikiai gali būti pelenguojami, nes irgi skleidžia radijo bangas. Ypač dar turint omeny įprastas superheterodinines schemas, kurios triukšmauja labai nemenkai, o dirba kitu dažniu, nei priimamas signalas. Iki Chruščiovo atšilimo visokius “balsų” klausytojus saugumas gana sistemingai gaudydavo ir lankydavo, o pastarieji, neįtardami, kad imtuvas gali būti pelenguojamas, neretai galvodavo, kad juos įskundė kaimynai. Šiais laikais Didžiojoje Britanijoje panašiai pelenguojant yra gaudomi mokesčių už TV nemokantys televizorių savininkai.
Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis
