Laivo „Titanikas“ nuskendimas buvo tikra tragedija ir iš 2200 laivu plaukusių žmonių išgyveno tik 700 keleivių. Apie šią tragediją buvo sukurta keletas filmų, tačiau įsimintiniausias yra Džeimso Kamerono „Titanikas“ (Titanic), išleistas 1997 m. Šis filmas turi tikrai stulbinančius vaizdo efektus, puikią romantišką istoriją ir, žinoma, sudėtingus bei įdomius personažus.

Pažvelkime, kaip iš tikrųjų atrodė „Titaniko“ keleiviai ir įgulos nariai realiame gyvenime.

Kapitonas Edvardas Smitas

„Titanikui“ vadovavo 62 metų Edvardas Smitas, užaugęs paprastoje šeimoje ir 12-os metų metęs mokyklą, norėdamas pradėti tarnybą Karališkame jūrų laivyno rezervate. Smitas buvo labiausiai patyręs bendrovės „White Star Line“ kapitonas, turėjęs 40 metų patirtį. Kelionė „Titaniku“ jam turėjo būti paskutinė iki pensijos.

Tuo metu buvo populiari nuomonė, kad ledkalniai nėra pavojingi. 1907 m. būsimasis „Titaniko“ kapitonas interviu pareiškė negalįs „įsivaizduoti jokių sąlygų, kurios priverstų laivą nuskęsti. Šiuolaikinė laivų statyba jau peržengė tai“. Yra prieštaringų nuomonių apie paskutines kapitono gyvenimo minutes. Tačiau kai kurie liudininkai teigia, kad jis mirė kaip didvyris.

Margareta Braun

Margareta Braun, paskolinusi Džekui savo sūnaus kostiumą vakarienei su aristokratais, buvo tikra „Titaniko“ keleivė. Filantropė, visuomenės veikėja ir aktyvistė ji visuomet galvojo apie kitus. Margareta padėjo keleiviams įlipti į gelbėjimo valtis ir pati atsisakė į ją lipti. Vėliau ji ginčijosi su valties vadu, prašydama jo grįžti į laivo avarijos vietą ir padėti išgyvenusiems žmonėms.

Kai keleivius išgelbėjo laivas „Karpatija“, Margareta sudarė išsigelbėjusių sąrašus ir ieškojo maisto bei antklodžių žmonėms. Ji suorganizavo komitetą, kuris surinko lėšas ir suteikė psichologinę pagalbą išgyvenusiems žmonėms. Margareta už savo darbą buvo apdovanota „Nacionaliniu garbės legiono ordinu“ ir buvo pavadinta „Nenuskandinama Molė Braun“.

Džosefas Briusas Izmėjas

Džosefas Briusas Izmėjas buvo bendrovės „White Star Line“ pirmininkas ir vadovas. Jis norėjo įveikti savo konkurentus, todėl pastatė tikrai prabangų laivą ir liepė laive sumažinti gelbėjimosi valčių skaičių nuo 48 iki 16.

Po to, kai jis išgyveno po laivo avarijos, tiek Amerikos, tiek Didžiosios Britanijos spauda kritikavo jį už tai, kad dezertyravo laivą, kai jame dar buvo moterys ir vaikai. Ir nors oficialus tyrimas įrodė, kad Izmėjas padėjo daugeliui keleivių ir užėmė laisvą vietą paskutinėje gelbėjimosi valtyje, jis turėjo gyventi savo likusį gyvenimą žinomas kaip bailys.

Neigiamą Izmėjaus įvaizdį perteikia ir kinas. Džeimso Kamerono filmas nėra išimtis. Kai istorijos konsultantas paprašė režisieriaus persvarstyti personažą, jam buvo pasakyta, kad scenarijus jokiomis aplinkybėmis nebus pakeistas, o žiūrovai norės pamatyti šį veikėją būtent tokį.

Tomas Endriusas

Tomas Endriusas buvo „Titaniko“ konstruktorius ir jis leidosi į pirmąjį kruizą, norėdamas pamatyti, kaip jis veikia. Po katastrofos Endriusas buvo vienas iš nedaugelio žmonių, žinojusių, kad laivas tikrai nuskęs.

Jis įtikino keleivius lipti į gelbėjimo valtis, jis ieškojo žmonių kambariuose, kad jie užsidėtų gelbėjimosi liemenes ir išeitų ant denio. Endriusas neišgyveno. Paskutinį kartą žmonės jį matė prieš laivui nuskęstant. Endriusas mėtė kėdes nuo denio į vandenį tikėdamasis, kad žmonės galės jas panaudoti kaip plaustus.

Vilijamas Murdohas

Vilijamas Murdohas turėjo 16 metų kruizų patirtį ir buvo pirmasis „Titaniko“ kapitono padėjėjas. Avarijos dieną jis buvo budintis pareigūnas, tačiau ledkalnis buvo pastebėtas per vėlai, o po 37 sekundžių įvyko avarija.

Komplikuotas ir prieštaringai vertinamas Kamerono filmo personažas supykdė Murdoho sūnėną. Filmo kūrėjai nuvyko į jūrininko tėvynę ir atsiprašė jo, taip pat paaukojo pinigų jo vardo labdaros fondui.

Frederikas Flytas

Frederikas Flytas ir jo kolega tragedijos naktį buvo budintys pareigūnai, ir jis pirmasis pastebėjo ledkalnį. Vėliau, kai jį apklausė Amerikos ir Didžiosios Britanijos komisijos, Flytas pasakė, kad jie neturėjo žiūronų, tačiau jei būtų turėję, jis pasakė: „Mes būtume galėję jį pamatyti (ledkalnį) kiek anksčiau“.

Tačiau kai kurie ekspertai mano, kad net turėję žiūronus jie vis tiek nebūtų laiku pamatę ledkalnio. Flytas atsidūrė toje pačioje gelbėjimosi valtyje su „Nenuskandinama Mole Braun“ ir jis išgyveno šią tragediją.

Čarlzas Laitoleris

Čarlzas Laitoleris buvo antrasis „Titaniko“ kapitono padėjėjas. Laivui pradėjus skęsti, pareigūnas iššoko iš laivo. Jis įlipo į gelbėjimo valtį su kitais 29 vyrais. Laitoleris liepė jiems išlaikyti valtį subalansuotą ir neleisti jai nuskęsti. Ne visi galėjo ilgai laukti gelbėjimo laivo: kai kurie dėl išsekimo tiesiog krito į vandenį.

Laitoleris buvo vyresnysis pareigūnas tarp visų išgyvenusiųjų, o po tragedijos jis pateikė daugybę kruizinių kelionių saugumo rekomendacijų. Jis primygtinai reikalavo padidinti gelbėjimo valčių skaičių, rekomendavo paruošti lankstinukus, skirtus mokymui, kaip jomis naudotis, palaikyti kontaktinį radijo ryšį su kiekvienu laivu ir transliuoti signalus apie pavojingas oro sąlygas.

Arčibaldas Greisis IV

Arčibaldas Greisis IV buvo rašytojas, istorikas mėgėjas ir „Titaniko“ pirmos klasės keleivis. Po laivo avarijos jis padėjo Čarlzui Laitoleriui į gelbėjimo valtis įsodinti moteris bei vaikus. Laivui nuskendus, jis išsigelbėjo įsikabinęs į apvirtusią valtį. Grįžęs į Niujorką jis pradėjo rašyti knygą apie savo patirtį „Titanike“, kuri tapo vertingu informacijos šaltiniu istorikams ir tyrinėtojams.

Jo sveikatai įtakos turėjo hipotermija, o po 8 mėnesių jis mirė nuo diabeto komplikacijų. Greisis buvo taip susirūpinęs dėl „Titaniko“ nuskendimo, kad jo paskutiniai žodžiai buvo: „Turime juos įlipinti į valtis. Privalome juos visus įlipinti į valtis“.

Džonas „Džekas“ Filipsas

Tragedijos dieną belaidžio ryšio pareigūnas Džekas Filipsas turėjo daug keleivių telegramų, nes dieną prieš tai sugedo radijas. Filipsas buvo toks pavargęs, kad net nepranešė kapitonui apie įspėjimus iš kitų laivų apie ledkalnius. Filipsas net neišklausė visos žinutės, kuri galėjo padėti išvengti susidūrimo, nes ji nebuvo pažymėta kaip „svarbi“.

Kai įvyko susidūrimas, kapitonas įsakė visiems pareigūnams išsiųsti SOS signalus. Džekas Filipsas nesustabdė transliacijos, kol patalpa nebuvo užpildyta vandeniu ir radijas nebeveikė. Filipsas neišgyveno tragedijos. Kartu su juo dirbęs Haroldas Braidas prisiminė, kad jis stebėjosi žiūrėdamas į Filipsą, dirbantį savo darbą, kai visi aplinkui buvo panikoje. Jis teigė niekada nepamiršiantis jo darbo paskutinėmis minutėmis.

Ida ir Isidoras Štrausai

Filmo scena, kai pagyvenusi pora glaudžiasi skęstant „Titanikui“ yra nepamirštama. Ir šie veikėjai turi prototipus – Ida ir Isidoras Štrausai. Šie sutuoktiniai tikrai mylėjo vienas kitą. Kai verslininkui ir politikui Isidorui tekdavo išvykti dėl darbo, jie kasdien siuntė vienas kitam laiškus.

„Titaniko“ pareigūnas, atsižvelgdamas į poros amžių, buvo pasirengęs leisti jiems abiem atsisėsti gelbėjimosi valtyje. Tačiau Isidoras atsisakė, nes nusprendė padaryti tai, ką darė kiti laivo vyrai. Jis bandė įsodinti žmoną į valtį, tačiau Ida nenorėjo palikti savo vyro skęstančiame laive. Ida pasakė: „Mes gyvenome kartu daugelį metų. Kur tu eini, ten ir aš einu“. Pagyvenusi pora paskutinį kartą buvo matyta apsikabinusi ant denio.

Volasas Hartlis

Filmo scena, kurioje, nepaisant visos panikos skęstančiame laive, orkestras nuolat grojo muziką ir tai išties visus sujaudino. Šis epizodas pagrįstas tikrais įvykiais. Volasas Hartlis buvo laivo orkestro vadovas, o po katastrofos su ledkalniu Hartlis ir kiti muzikantai norėjo, kad keleiviai būtų ramūs, todėl jie pradėjo groti muziką.

Daugelis liudininkų teigė, kad orkestras grojo tol, kol nuskendo laivas. Nei vienas muzikantas neišgyveno. Hartlio kūnas buvo rastas su prie jo prisiglaudusiu smuiku, o smuiko antroje pusėje buvo užrašas: „Volosui, mūsų sužadėtuvių proga, nuo Marijos“.

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Taip pat skaitykite: