Lūkesčiai / realybė.

Yra toks posakis: „Viduramžiais moterys stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp pjedestalo ir kanalizacijos griovio“. Viena vertus, moterys, net kilniausios, ne visada buvo laikomos visavertėmis asmenybėmis, tačiau, kita vertus, jos buvo gerbiamos ir mylimos. Daugelis žmonių yra įsitikinę, kad viduramžių moterys gyveno panašiai kaip ir naminiai augalai, tačiau tai nėra visiškai tiesa. Moterys medžiojo, kovojo, rašė eilėraščius ir net medicinos tekstus.

Kaip iš tikrųjų atrodė moterys

Viduramžiais patraukliausios damos buvo lieknos merginos su šviesiais pintais plaukais, o gražiausios akys – pilkos spalvos. Buvo madingas pailgas ovalus veidas, todėl, norėdamos atitikti to meto grožio standartus, moterys nuo kaktos pašalindavo visus plaukus, įskaitant ir antakius.

Procedūros būdavo tikrai nemalonios. Ant plaukų šaknų jos tepdavo orpimentą ir negesintų kalkių mišinį. Po to jos dėdavo dalykus, kurie turėjo užkirsti kelią plaukų augimui: šikšnosparnių ir varlių kraują arba acte mirkytus pelenus.

Paprasta mergina / kilminga mergina.

Kilmingos damos mėgo mėlyną spalvą – grynumo simbolį. Anglijos damos tekėdavo su mėlynomis suknelėmis, kas tapo tradicija, pagal kurią nuotaka į vestuves turėtų atsinešti ką nors mėlynos spalvos.

Kilmingų damų drabužiai buvo išties ryškūs, nes dažikliai buvo itin brangūs ir kiekvienam turtingam vyrui buvo būtina parodyti, kad jis turi pakankamai pinigų tokiai medžiagai. Buvo manoma, kad niūrios spalvos būdavo neturtingų žmonių, kurie galėdavo naudoti tik vaistažolių dažiklius, o ne mineralus.

Spalvų simboliai viduramžiais reiškė daug, pavyzdžiui, raudona spalva galėjo reikšti turtingumą ir drąsą, o žalia – laisvą meilę, nes po „laisvos meilės“ ant suknelių būdavo žolės dėmių. Taigi, garsioji daina „Greensleeves“ (žalios rankovės), kurią neva Henrikas VIII skyrė Anai Bolein, tapusiai jo antrąja žmona, galėjo būti ne meilės deklaracija, o įžeidimas.

Tikra dama: vyriausioji vadybininkė, slaugytoja, medžiotoja

Lūkesčiai / realybė.

Viena svarbiausių kilmingos damos pareigų buvo prižiūrėti savo buitį ir aplinkinių žmonių darbą. Be to, manyta, kad moterys mokėjo pasigaminti būtiniausius vaistus, suteikti skubią medicinos pagalbą ir sutvarkyti aplinkinį gyvenimą taip, kad visi būtų sveiki ir saugūs.

XV a. pradžioje vienas svarbiausių to meto bestselerių – Kristinos de Pizan „Moterų miesto knyga“. Anot autorės, dama turėtų būti tokia pat protinga ir drąsi, kaip ir vyras, ir ji turėtų ką nors žinoti apie kariuomenę, kad galėtų įsakyti savo žmonėms, kad apsaugotų žemes, jei kas nors užpultų. Be to, moterys turėjo mokėti ūkininkauti bei austi. Ir tik retos damos mokėjo gražiai siuvinėti.

Daugelis kilmingų moterų puikiai mokėjo derėtis ir ieškojo būdų, kaip susitaikyti, jei jų vyrai konfliktuodavo su kitais lordais arba jei darbuotojai būdavo nepatenkinti. Damos turėdavo susimokėti už savo tarnų darbą ir duoti dovanas už savo vyrus, todėl iš esmės jos kontroliavo finansus.

Kilmingos moterys linksminosi taip pat, kaip ir vyrai. Damos daug laiko praleisdavo žaisdamos šachmatus ir kitus stalo žaidimus. Lauke jos žaisdavo su kamuoliais, vykdavo į iškylas, žvejojo, medžiojo kiškius, elnius ir kiaules, taip pat mėgo medžioklę su sakalais.

Kadangi jos mėgo medžioti, damos turėjo šunis – tokius didelius kaip mastifai, kurtai ir šunis pėdsekius. Norėdamos suvaldyti šiuos šunis, jos turėjo sugebėti pūsti ragą, kas buvo savotiškas menas: ragas duodavo šunims tam tikrus nurodymus.

Švietimas

Damos viduramžiais turėjo mokėti lotynų kalba skaityti ir analizuoti klasikinius autorius. Idealiu atveju jos turėjo rašyti komentarus apie perskaitytus tekstus bei mokėti raiškiai kalbėti, logiškai mąstyti ir mokėti rašyti eilėraščius. Vienuolės taip pat greičiausiai buvo raštingos. Meno kūriniuose garsios moterų figūros, tokios kaip Mergelė Marija, būtų vaizduojamos kaip mokančios skaityti.

Garsusis paryžietis Fulbertas pasamdė Pierą Abelardą (vieną populiariausių Paryžiaus mokytojų ir filosofų) mokyti savo dukterėčios Heloizos. O Anglijos karaliaus Henriko VII duktė princesė Marija galėjo groti klavesinu būdama tik 4 metų.

Motinystė

Vis dėlto svarbiausias dalykas, kurį turėjo atlikti moterys, buvo susilaukti vaikų. Moterys sakydavo burtus, norėdamos pastoti ir bandė suprasti būsimo vaiko lytį remdamosi tam tikrais ženklais. Jei būsimos motinos paakiai būdavo tamsūs ir ji vaikščiojo greitai, ji tikriausiai laukdavosi mergaitės, o jei ji vaikščiojo lėtai, tai tikriausiai berniuko. Jei ji vaikščiojo labiau ant pėdų galų, tai buvo berniukas, jei daugiau žengė ant pirštų, tai tuomet mergaitė.

Anglijoje svarbiausia nėščių moterų knyga buvo „Leechbook“, kurioje buvo keletas gerų rekomendacijų. Pavyzdžiui, būsimoms motinoms nebuvo rekomenduojama valgyti daug šalto ar šlapio maisto. Knyga taip pat turėjo keletą keistų minčių, pavyzdžiui, kuo intensyvesnis gimdymas, tuo daugiau malonumo moteris gauna iš to.

Po gimdymo moterys daug ilsėjosi, nes žmonės tikėjo, kad jos „silpnos ir serga“. Moterys pasirodydavo viešumoje po valymo ceremonijos, įvykusios praėjus mėnesiui po vaiko gimimo. Tai buvo ritualas pagerbti jauną motiną.

Daugelis gerbiamų gydytojų rekomenduodavo damoms žindyti savo vaikus. Tačiau kai kurie ekspertai manė, kad pirmąsias 14 dienų turėjo tai daryti melžėjos, nes motinos, esą, negalėjo duoti gero pieno. O kad panaudotų pieną, jos turėdavo jį duoti vilkams. Vėlesniuose komentaruose buvo sakoma, kad jos galėjo duoti jį šuniukams.

Labai dažnai damos nemaitino savo vaikų. Ir ne todėl, kad joms buvo sunku ar būdavo tingios, bet tam, kad kuo greičiau vėl galėtų susilaukti vaikų.

Kilmingos damos garbinimas

Viduramžiais meilės santuokos, ypač tarp kilmingų žmonių, buvo labai retos. Santuokos buvo paprastai sudaromos, nors vyrai dažnai galėdavo rinktis būsimą nuotaką.

Šie vyrai susirasdavo darbą pas dvarininką, kad užsidirbtų pinigų pragyvenimui ir kompensuotų jausmų trūkumą (jie neturėjo žmonos ar šeimos) kovodami dėl šeimininko žmonos dėmesio. Taigi jie gerbė žmonas, joms paklusdavo, dainavo dainas apie jas ir kovojo už jas turnyruose. Tai buvo vadinama „mandagumo meilė“. Tokie santykiai buvo aprašomi 11-15 a. romanuose.

Šie romanai ir baladės buvo labai jautrūs, net vėjavaikiški, tačiau dvaro šeimininkams tokie santykiai nelabai rūpėjo. Reikalas tas, kad apgaudinėti buvo draudžiama, todėl šie santykiai nebuvo susiję su seksu. Moterims tai buvo galimybė patirti tikrus jausmus, kurių jos neturėjo savo santuokose, o vyrams – galimybė pažengti savo karjeroje padedant šių damų.

Buvo net taisyklės, reguliuojančios tokią meilę. Pavyzdžiui, tai turėjo būti daroma slaptai, neturėjo būti jokio smurto, santuoka nebuvo priežastis sakyti „ne“, o pavydas buvo įprastas tikrų jausmų palydovas. Visi taip pat tikėjo, kad įsimylėjęs žmogus būdavo išblyškęs, neišsimiegojęs ir daug nevalgęs.

Buvo net meilės teismai, kuriuose kilmingos moterys duodavo nuosprendį dėl įsimylėjusių žmonių elgesio ir jie turėjo atitinkamai elgtis pagal tą nuosprendį. Pavyzdžiui, kai dama pasakydavo „ne“ riteriui, nes ji mylėjo savo vyrą, teismas pareikšdavo, kad ji klysta, nes teisėtoje santuokoje negalėjo būti tikros meilės.

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Taip pat skaitykite: