Šioje knygoje nerasite žodžių „Lietuva“ ir „lietuvis“. Rasite tik vilniečius. Mat vilniečiai mano, kad Vilnius yra visa ko pradžia ir visai galima visa ko pabaiga, bet tuo netiki. Žinoma, rasite ir žydus, nes kiekvienas save gerbiantis vilnietis mano esąs žydų reikalų specas. Kitaip tariant, be žydų nėra Vilniaus, nėra vilniečio. Ką jie bemanytų apie žydus, bet dėl vieno jie visi sutaria: Taksi Kristus yra jų gelbėtojas, todėl už kritikos ribų. Gi kritikuojantys Taksi Kristų yra ne vilniečiai. Ir dar reikia pabrėžti, kad vilniečiai neturi jokių ydų ir niekada neklysta. Na, gal vieną nedidelę, nereikšmingą ydelę apie kurią gal ir nevertėtų net užsiminti, vieną tokią gal ir turi: jie bijo laisvės.
Arkadijus Vinokuras
Taksi Kristaus išpažintis
„Ši knyga nėra patyčios iš tikinčiųjų. Nes giliai tikinčiųjų jausmų įžeisti neįmanoma. Nuoširdžiai tikintieji dėl tikėjimo nežudo. Giliai tikintys gėriu ir meile artimui, nepasidavę žiauriausiems išbandymams, jie ištiesė jam pagalbos ranką. Jie mylėjo savo artimą kaip patį save. „Taksi Kristaus išpažintis“ yra skirta visokios kilmės apsimetėliams, veidmainiams, apsišaukėliams tarpininkais tarp Motinos ir žmogaus, minintiems Motinos vardą be reikalo, ar ne taip, Tėve? Ir noriu pabrėžti, kad ši knyga – tikrai ne apie niekada neklystančius, neturinčius ydų tobulus vilniečius bei tobulą Vilnių. PS. Bet kokioms logikos paieškoms šioje teatrališkoje fantasmagorijoje Velnias kiš savo kanopėtą koją. Kodėl teatrališkoje? Todėl, kad žmogus noriai tiki sugebančiais meluoti, kai nebeturi drąsos išklausyti tiesos.“
I KNYGA
„Esu grąžintas į Vilnių, kad mane antrą kartą nukryžiuotų.“
Taksi Kristus
BAUSMĖ
„O kas daro neteisybę, susilauks atlygio už tai, ką padarė, ir nebus žiūrima asmens.“ Rimtai?
***
Prisipažinsiu: esu grąžintas Tėvo į Vilnių su nurodymu vėl atpirkti visų vilniečių nuodėmes ir kaltes, ir, visų pirma, savo paties kažkodėl prigimtinę kaltę. Šią žinią gali paliudyti Tėvo Balsas, nuskambėjęs man miegant. Turiu įrašą. Labai užpykęs, pašokau iš lovos, kreipdamasis į Tėvą šiais žodžiais:
„– Ar tai tu, Tėve?
– Taip, – atsakė Balsas.
– Už ką man, Tėve, tokia laimė? Kuo tiek nusikaltęs esu, kad verti mane už savo kaltę atgailauti, net nepranešdamas man, kur, kada ir kuo nusikaltau? Ir kodėl už kažkieno kaltes ir nuodėmes vėl gyvai turiu atgailauti? Ir ypač, kai tarp vilniečių nuodėmingų ir kaltų nėra nei kvapo. Jie yra tobuli kaip ir pats Vilnius! O, šis miestas tarp kalvų, slėnių, Neries ir Vilnelės, nuslėpti nuo eilinio ne vilniečio akių užkampiai su dar neišnykusiais kaimais vidury miesto. Jis lyg girtas benamis, lyg koks bomžas šlaistosi tarp dangoraižių, jaukių bažnytėlių ir šiukšlių konteinerių. Dar nenukapoti medžiai žaliuoja kur akys užmato, kol ruduo nenurengia Vilniaus, nuogai atverdamas tikrąją vilniečio sielą. Ji, ta siela, tobulai niekada neklysta, ji neturi jokių ydų, todėl nemoka nei atsiprašyti, nei padėkoti. O jeigu ir būtų ji tokia nuodėminga ir kalta, kaip Tu teigi, tai ar pakaktų tik atpirkti vilniečių kaltes, kai jie patys tų kalčių bei nuodėmių neįžvelgia, nes psichoterapeutai bei kunigai su šarlatanais astrologais per brangūs? Ar reikalauji, kad pagaliau parodyčiau tikrąjį Vilniaus ir vilniečių veidą, tamsiausius jų sielos užkaborius, nežinomus net jiems patiems? Idant sunaikintum Vilnių, kaip sunaikinai Sodomą ir Gomorą?
Ne, nesutinku. Ir negi nepakanka, kad Tavo valia prakabojau ant Kryžiaus prikaltas jau du tūkstančius metų, iš kurių maždaug 632 metus ant jo rymau vardan vilniečių, bet rezultatas, palyginti, taip, tenka pripažinti, šiek tiek per menkas. Bet ko norėti iš vilniečio! Ir sugrąžinai mane ne į mano gimtinę Kauną, tą nustekentą Laikinąją Sostinę, kurioje neliko nei Laikinosios, nei Sostinės dvasios, kai į rankas ją paėmė meras, buvęs mentas ir sovietinis politrukas, – ūkvedys, manantis galįs nupirkti kauniečių simpatijas. Ne, Tėve, sugrąžinai mane būtent į Vilnių, į buvusią Šiaurės Jeruzalę.“
Likęs vienas hipotetiškai klausiau Tėvo, kodėl, išauginęs mane žmonių rankomis, atskleidė man mano tikrąjį aš ne trisdešimt trejų lieknu raumeningu Mikelandželo teptuko vertu kūnu? Klausiau, kodėl atskleidė mane vilniečiams sulaukusį šešiasdešimt šešerių, jau visą pražilusį, pliku pakaušiu, šiek tiek nutukusį? Tad kaip aš dabar patrauksiu į savo pusę pasekėjus ir ypač gražias moteris bei gražius vyrus, kaip prieš du tūkstančius metų, kai jie tuntais krito po mano kojomis? Buvau garbanotais, ilgais plaukais, tiesa, juodais, ne šviesiais, nes nesu girdėjęs, kad žydai būtų poravęsi su blondinais vikingais, nors kas gali žinoti. Kuriam galui grąžinai mane Žemėn, į Vilnių, kad galiausiai tapčiau žemaūgiu nenusisekusiu Napoleonu, be jokios armijos, nedalyvavusiu jokiose mūšiuose, nebent su savo žemiška žmona Marija, kurios ūgis 1,90 cm. Ji visais 30 cm už mane aukštesnė, dvigubai storesnė, šešiasdešimt šešerių metų gigantė gražuolė juodomis akimis ir garbanotais ilgais žilais plaukais, kuri pabuvusi krikščione, tapo musulmone su išreikšta simpatija dzenbudizmui, o šiandien dėl meilės žydui Taksi Kristui pareiškė, kad ji yra transreliginės orientacijos auka.
Esu priverstas paklausti: „Ar Tu liepei, Tėve, jai, Marijai, nemusulmoniškai prispausti mane po padu, užimti mano vietą prie pietų stalo galo? Besityčiodama iš bent mano akyse didelio vyriško reikalo tarp kojų, ji ironiškai aiškina, kad ir kokį mažą vyras turėtų, jis vis viena užgožia jam horizontą. Kitas seniai ją būtų palikęs, bet kad Tu draudi skyrybas! Tad jos tyčiojamasis iš manęs (Marija pabrėžia, kad viskas – iš meilės, o meilė galingesnė už tikėjimą) man visai pradėjo patikti. Žemėje tokia būsena, toks, sakyčiau, psichologinis-seksualinis pasitenkinimas vadinamas mazochizmu. Gal tas nesveikas sado-mazo pasitenkinimas ir yra Tavo „Atsuk kitą skruostą“ auklėjimo pasekmė?
****
O, kaip vilniečiai nori viską turėti jau šiandien, dabar, šią akimirką. Kaip trokšta stebuklų, bet nesugebėję pakilti virš vidutinybės, iš pavydo bei nevilties jie, niekada neklystantys, neturintys ydų, kaltina pasaulį. Tai ar tas, kuris sako, kad kaltas ne jis, o aplinka, ar jis turi sielą? Kažkas sakė, kad dėl sielos reikalų vertėtų kreiptis į poetus, nes jų eilės yra sielos išraiška. Nežinau, bet tuoj sužinosiu.
Navigatorius. Signalas: „A. Islandijos gatvė. Baras…. B. Žaliasis tiltas“. Naktis, liepos pabaiga, +24 C. Nuo Islandijos gatvės iki Žaliojo tilto – tik du žingsniai. Matyt, tipas tiek išgėręs, kad ir tuos du žingsnius eitų keturiasdešimt metų lyg Mozė po dykumą. Islandijos gatvė jau nuo vienuoliktos vakaro iki pat ryto sausakimša jaunimo, barai lipa vienas ant kito, pravažiuoti automobiliu nėra lengva. Skambinu keleiviui. Klausiu, kur tamsta yra, atsako, kad laukia ant Islandijos ir Vilniaus gatvės kampo. Privažiuoju, mirkteliu šviesomis. Į galinę sėdynę svirduliuodamas įsirango meniškos išvaizdos dvidešimties penkerių jaunuolis. Kas šiais laikais apibūdinama kaip „meniška išvaizda“? Sovietų laikais nebuvo sunku atskirti „menininką“ nuo visų kitų mirtingųjų. Tai – ilgi plaukai ir beretė, cigaretė dantyse ir taurė rankoje. Šiandien tai gali būti eilinis trumpai apkirptas, džinsais apsitempęs bičas.
– Važiuojame? – klausiu.
– Taip, važiuojam. Atleiskite, Taksi Kristau, esu kiek išgėręs. Jau savaitę kaip nepagimdau net pigiausio ketureilio, jau nekalbu apie visą poezijos knygą, o dėl romano jau visai striuka.
Atpažįstu vaikiną. Jis parašė knygą „Masturbacija“ ir tuojau tapo naująja Vilniaus literatų žvaigžde. Bet neilgam. Vėliau jo išmestą ant 194 Neries kranto lavoną su kuprine ant nugaros ir permirkusio naujo romano liekanomis ras bomžai. Jis nušoks nuo Žaliojo tilto. Ir jo išgelbėti aš nesiimsiu, nes jis atsisakys pagalbos. Tokia Tėvo valia: „Taksi Kristau, negelbėk atsisakiusio pagalbos, nekorumpuok mano filosofinių postulatų apie laisvą apsisprendimą. Esu kategoriškai prieš kandidato į savižudžius skambinimą į Jaunimo liniją ar Suaugusiųjų liniją. Toks mano įsakymas.“ Tai tiek apie mano Tėvo meilę vilniečiui.
– Taksi Kristau, ar žinai, kas yra siela?
– Kai buvau hipis, atsidūriau Azerbaidžane, kažkokiame tarpeklyje, kuriame buvo sustojęs vienintelis traukinys be žmonių. Nuėjau į stotį, užsukau į tualetą. Pradėjus šlapintis, staiga tarsi iš niekur atsirado pagyvenęs rusas. Baigęs šlapintis, giliai atsiduso. Pamatęs klausiančią mano veido išraišką, pasakė: „Ak, kaip gera man dabar ant sielos. Ar žinai kodėl man gera ant sielos?“ Pamatęs, kad pakraipiau galvą, tarė: „Man gera ant sielos, nes siela yra po šlapimo pūsle.“ Užsimovė kelnes, užsisegė diržą ir išnyko kaip rūkas. Sėdau į traukinį, pasigirdo švilpukas ir visiškai tuščias traukinys pajudėjo. Tuščias kaip ištuštinta šlapimo pūslė, po kuria tūno žmogaus siela.
– Kažkoks nekrikščioniškas esi, Taksi Kristau, kažkoks nekrikščioniškas, – patylėjęs tarė amžinatilsį Poetas, dar nežinodamas, kada ir kaip jis taps amžinatilsį.
– Taip, girdžiu tai ne pirmą kartą. Ar pats esi krikščionis?
– Tikriausiai ne, nes savo pasimetusią sielą girdau alkoholiu, narkotikais ir seksu, su maldomis nedraugauju. Tėvo jau seniai nėra. Bent tokio, kokio aš noriu Tėvo, nėra ir niekada nebuvo. Beje, ar žinai, su kiek moterų esu sanguliavęs?
– Ne, iš kur man žinoti, su kiek moterų ar vyrų sanguliauja Vilniaus poetai. Ar nuo išdulkintų sielų kiekio (turint omenyje jų vietą po šlapimo pūsle) priklauso eilių kokybė ir kiekybė?
– Tokiu atveju pastaruosius penkerius metus turėjau du šimtus sielų. Tai po keturiasdešimt sielų metuose, po tris, keturias sielas per mėnesį.
– Suprantu, kad dėl aritmetikos problemų nėra… Ar užpildote išdulkintomis sielomis vienišiaus tuštumą?
– Sunku kompensuoti vienišumą vienišomis sielomis, ieškančiomis užuovėjos vienišiaus glėbyje. Žinote, Taksi Kristau, aš lyg vienišas vilkas svetimoje dykumoje, kurioje svetimi vilkai mano vilkiško kauksmo nesupranta… O kaip jūs?
– Aš?
–Taip, jūs…
– Aš… ką?
– Kiek jūs sielų esate paturėjęs?
– Juokaujate? Kai esi prikaltas, per daug sau leisti nepavyksta… Taip, pamenu, buvo tokia prieš keletą šimtų metų, tai ji vis klausė, ar noriu jos tokios, kokia ji yra. Neiškentęs mirktelėjau, tai ėmė ir nualpo. Atsitokėjusi pradėjo maldauti: „O Tėve, o Taksi Kristau (nors taksi tais laikais, žinote, buvo karieta), – maldavo ji, – dar, dar mirktelk man, maldauju, padarysiu dėl Tavęs viską, ko tik nori.“ Visa skaisti lyg ryto aušra, bemaldaudama pradėjo nusirenginėti. O, kad pats matytum jos nuostabų kūną apytamsiame kambaryje, mėnuliui pro spalvotą bažnyčios langą skleidžiant savo šviesą ant jos balto it jūros puta kūno… Jos krūtinė, dar niekieno neliesta, kilnojosi nuo vis stipresnio alsavimo… Neatlaikiau, išplėčiau akis. Pastebėjusi ji suprato mano išplėstas akis kaip prašymą tęsti savo žavingą striptizo numerį. Todėl lėtai nuleidusi suknelę ant grindų, priėjo ir prigludo prie manęs. (Kryžius, ant kurio buvau prikaltas, buvo žmogaus ūgio). Apsikabinusi ji šnibždėjo man į ausį, maldavo, kad duočiau ženklą, jog myliu ją vienintelę. Vėl atsitraukusi nuo manęs, atidžiai pasižiūrėjo, ar reaguoju. Nesulaukusi reakcijos, pritraukė kėdę visai arti manęs ir atsisėdusi ant jos, praskėtė kojas. Ilgesingai į mane žiūrėdama, ji lėtai panardino pirštus tarp gauruotų lūpų ir po kiek laiko ten pasirodė kraujas, pasigirdo jos aimana…
Kaip tik šią nuostabią akimirką ji tapo mano Laura, mano Beatriče, mano Eloiza. Tokia artima, bet ak, niekada neliečiama, nepaliečiama, prakeiktai platoniška! Žodžiai palieka lūpas, nereikalingi atributai, metu šalin, paverčiu glostančiomis galūnėmis, ištirpdau, tada jos akys, mano, tampa vieniu, tampa nieku, tampa tikrovės kaliniais, aistringų svajonių didvyriais, aš sklandau, mes abu sklandom kas sau, be prisilietimo, drėgnos lūpos formuoja žodžius, draskau į beverčius skutus, jų dvasia – vilioja, nuskandina, kerais pradangina nuobodžius nuovokos pramanus, ji atsiduoda, spraudžiasi į mane, mes svaigstam neprisilietę, skausmingas malonumas, ją – aš myliu, ji – taip pat, savo silpnybę, besąlygiškas atsidavimas, aistros šaltinis, jos kūnas, įkaitęs, apgaubtas mano balso, įsuptas mano artumo, atsargiai eina ji pas kitą…
– Suprantu… Toks markiziškai desadiškas, desperatiškas seksas be meilės, kai platoniška meilė be sekso, užknisa iki gyvo kaulo. Na, ir kaip jūs reagavote į tokią nežemiškos aistros išraišką? Puolėte prie jos?
– Ar vėl juokaujate? Juk prikaltas buvau prie Kryžiaus. Tiesa, prikaltos buvo tik mano rankos ir kojos… Būčiau nutrūkęs nuo Kryžiaus, tikriausiai galą tą vargšelė būtų gavusi. Todėl užsimerkiau. O kai atsimerkiau, ji jau buvo tą galą gavusi… Atbėgusios vienuolės ( ji buvo vienuolyne), nutempė ją jėga nuo manęs…
– Kas paskui?
– Tikriausiai išklausęs merginos istoriją, atbėgo kunigas – gana gražus, visas įraudęs. Tuoj užrakino duris ir pakartojo su manimi tą patį, kaip ir mergina.
– Fui, kaip šlykštu…
– Na, nepasakysiu kad labai šlykštu, kai esi įpratęs tiek šimtmečių. Po kiek laiko visi regiono kunigai jau stovėjo eilėje tol, kol mane kažkieno įsakymu išvežė, prieš tai paskelbę krikščionių pasaulio stebuklu, kuris galiausiai bus sugrąžintas į Vilnių. Žinote, prisipažinsiu, nepatiko man tas seksualinis priekabiavimas. Ir tuo metu reikėjo šaukti „#Metoo“, bet tylėjau…
– Ar nebuvo kam šaukti?
– O kaipgi, atsistoję į eilę vyrai ir moterys tik ir šaukė „me too…“.
– Juokinga jūsų istorija, Taksi Kristau… Ar ji skirta išblaškyti mano depresiją? Juk jūsų Tėvas sakė, kad savižudžiams nevalia padėti.
– Mano mielas Poete, jeigu vaikai elgtųsi tik taip, kaip nori jų tėvai, mes dar laipiotume medžiais. Pakartosiu jums savo draugo, kuriam esu dėkingas už minties apie savižudybę metimą iš galvos, kai dar gyvenau Stokholme, žodžius: „Kantrybės reikia mokytis iš žolės, greitai vėl bus žaluma.“
– Ar todėl ruošiatės pralošti savo gyvybę „Arenoje?
– Ar jūs jau nebe tarp gyvųjų, kad ateitį taip tiksliai nuspėjate?
– Taip, mano Taksi Kristau, aš jau seniai nebegyvas. Gelbėkite tuos vilniečius, kurių sielos yra širdyje, o ne po šlapimo pūsle. Tokių Vilniuje akivaizdi dauguma. Tik nedidelė problema ta, kad jie šaukiant miniai, nelabai girdisi. Deja, geri žmonės atsipeikėja tik tada, kai blogieji jiems įremia ginklą į kaktą. Kartais jau būna per vėlu. Ar turite man 100 eurų? Ačiū, juk žinote, kad negrąžinsiu… Man jie reikalingi kelionei. Sako, kad tokiems kaip aš prie Vartų teks susimokėti… Likite sveikas ir iki pasimatymo už Vartų, – pasakė Poetas, ištirpdamas rūke link Žaliojo tilto.
Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Vilis Normanas „Masturbacija“ (N-18)
