Lietuva stato Maginot liniją, nors reikalinga – Mannerheimo

Paskelbė: Augustinas Šemelis Data: 2015-03-01 05:40

Spausdinti | Komentarai

KAM archyvo nuotr.

Lietuvai galbūt iškilo egzsitencinė grėsmė. Į ją atsakome patikrintai neveikiančiais, tingiais metodais: nėra jokių priežasčių manyti, kad Lietuva galės jaustis nors kiek saugiau, jei prie dabartinės profesionalios kariuomenės prisidės keli papildomi prastai koordinuotų ir paskolų grąžinimu susirūpinusių jaunuolių batalionai. Taip Lietuva naujuoju sprendimu stato Maginot liniją: gera jausti, kad kažką darai, bet efektyvumas – tikroji prasmė ir esmė – pamirštamas. Šią liniją galima tiesiog apeiti. Tuo pačiu kuriamas naivus mitas: esą Lietuvą apgins „vyriškumas“, o ne ženkliai didesnis krašto apsaugos finansavimas, technika, ginklai ir jaunų, niekur nesimokančių abiejų lyčių bedarbių pritraukimas į profesionalią kariuomenę.

Kitaip tariant, dabartinėmis – išskirtinėmis Baltijos valstybėms – tarptautinio saugumo sąlygomis, laikinas šauktinių kariuomenės grąžinimas nėra bloga idėja pati savaime, tačiau jeigu ją naudojame savęs nuraminimui ir pamirštume gerokai svarbesnius dalykus – finansavimą ir profesionalios kariuomenės problemų sprendimą, tai tuomet taip, dabartinė idėja yra bloga idėja.

Jeigu VGT savo sprendimą grindžia tuo, kad „artimiausius dvejus metus Rusijos agresijos tikimybė Baltijos šalių atžvilgiu bus labai didelė“, o Lietuvos gynybos finasavimas nuo BVP nesieks nė minimalios NATO rekomenduojamos 2% ribos dar bent penkis metus, tai argi šis sprendimas nėra paprasčiausias dėmesio nukreipimas nuo tikrosios problemos?

Kuo tai nėra Maginot linija su Beniliukso valstybių dydžio žiojėjančia skyle ir kuo tai nėra tokia pati iliuzija kaip Minsko-2 sutartis?

Dauguma Lietuvoje puikiai supranta, kad Rusija, jeigu ji jau galutinai išprotėjo ir žodis „NATO“ nebėra pakankamas argumentas pasakyti, kad Kremlius 100% nepamėgins patikrinti penktojo straipsnio efektyvumo, tada lieka vienintelis užtikrintas atgrasymo būdas.  Tai yra – maksimizuoti tokio patikrinimo kainą Rusijai jau pirmosiomis tokios situacijos dienomis. Kad kai čia po kelių dienų ar savaitės į pagalbą ateitų pilni NATO sąjuninginkų žemės ir oro daliniai, tereikėtų padėti priešą atmušti atgal už sienų, o ne atkovoti ištisas tris valstybes, čia sukuriant tragišką ir kruviną, kad ir galų gale sėkmingą, teatrą.

Nepriklausomybės nebeprarasime, tačiau kiek kruvina sąskaita galėtų būti mums pateikta už jos išlaikymą, priklauso pirmiausia nuo mūsų, ir tik po to – nuo NATO.

Jeigu tos sąskaitos balansas labai akivaizdžiai eis agresoriaus nenaudai, tuomet, tikėtina, ji nebus pateikta apskritai. Šiuo atžvilgiu Estija pasielgė visiškai teisingai, per savo nepriklausomybės dieną marširuodama šarvuočius su JAV vėliavomis palei pat Rusijos sieną Narvoje. Rusija rėks, kad čia fašistų provokacija – o ką daugiau ji sugeba pasakyti – bet toks demonstratyvus Dėdės Semo buvimas už vartų tikrai privers Maskvą susimąstyti, ar įkišus ten nosį jai nepasibaigs taip, kaip Titanikui – iš pažiūros tokiam dideliam – bakstelėjus ledkalnį. Gelbėjimosi valties V. Putinui garantuotai nebus palikta.

Visą mūsų saugumo ledkalnio masę sudaro, žinoma, NATO, tačiau jo kampų aštrumą – mūsų kariuomenė, jos pasiruošimas, ginklai, technika ir visa kita. Tai visų pirma lemia finansavimas, užtikrinantis kokybę, o ne kiekybinių skylių lopimas ir toliau apleidžiant visa kita. Kampų aštrumas – visų pirma kokybinis aspektas.

Kariai 2

 

KAM archyvo nuotr.

Tikėtis, kad šį esminį kokybinį skirtumą, lemsiantį sąskaitos kruvinumą – ir ar išvis ji bus pateikta – sukurs jau minėti 3G pasiilgsiantys, emigracija ar pilnapadyste grasinantys jaunuoliai, yra daugiau nei naivu.

Kitu atveju, jeigu pripažįstama, kad svaraus ir šalies gynybai šiuo metu taip reikalingo kokybinio postūmio šis sprendimas nesuteiks, tada prasideda „vyriškumo mokyklos“ ir „bent išmoks lovą pasiklot“, „kiekvienas vyras turėtų mokėt ginklą laikyt“ argumentai.

Pagal šitą argumentaciją tuomet ir tarnyba sovietinėje kariuomenėje lietuviams buvo naudingas ir geras dalykas. Ačiū, bet akivaizdžiai kalbame apie visiškai skirtingus dalykus. Vieniems rūpi šalies gynybos efektyvumas, kitiems „vyriškumas“. Jeigu manote, kad šitie du dalykai yra susiję, tai jūs keistai manote. Ir neteisingai. Nebent šalies gynybą XXI amžiuje lyginate su girtomis muštynėmis už mūrinės katilinės. O „suvyriškėję“, tačiau tie su kariuomene nieko bendro nenorėję turėti jaunuoliai į Vakarus bėgs savo lovas palikę paklotas.

Prancūziškoji Maginot linija buvo pastatyta ant iliuzinių lūkesčių, todėl ir nesuveikė, nes veiksmas vyko realybėje, o ne iliuzijose. Suomiškoji Mannerheimo linija, tuo tarpu, koncentravosi ten, kur ir reikėjo, todėl nepaisant to, kad nebuvo spėta pilnai užbaigti, sudarė svarbų skirtumą. Mūsų krašto apsaugos centrinė žiojėjanti skylė – finansavimas, todėl jei ad hoc nebus rasta lėšų staigiam ir ryžtingam jo didinimui, šauktinių kariuomenės grąžinimą patį savaime bus galima sulyginti nebent su minimalios algos kėlimu dvidešimčia eurų kaip tikrų reformų pakaitalu.

Miesto legendos ikona

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt