Lukas Ramonas / Asmeninio archyvo nuotr.

Nenoriu skambėti kaip hipis, bet neapykanta kitam atsiranda iš nepasitenkinimo savimi. Čia banalybė, bet teisybė. Nėra budisto, kuris medituoja 8 valandas per dieną, o vakare sėda prie komentarų ir siūlo šaudyt gėjus.

Nėra moters, kuri orgazmo metu galvoja apie tradicinės šeimos griūtį.

Nėra vaiko, kuris nekęstų. Ne dėl to, kad vaikai išmintingi — vaikai kaip tik durni — bet jų gyvenimas yra pilnas. Reik susitikti su draugais, panervint Beržanskienę iš 17 buto, pašert laukinį katiną, pažaist gaudynių, slėpynių ir įlipt į tą medį, į kurį draudžia lipt.

Neapykantos išmokstame, nes gyvenimas yra sunkus ir nemalonus. Pilnumo momentai praeina ir įkrenti į tarpus, laukdamas geresnių akimirkų, egzistuodamas ir leisdamas sau nekęsti iš nepilnavertiškumo.

Aš irgi nekenčiu, jaučiu nepilnavertiškumą. Tik mano neapykanta kitokia. Nekenčiu triukšmingų kaimynų, nekenčiu žmonių, kurie grūdasi į prekybcentrius per pandemijas. Nekenčiu to bičo, kuris užlindo prieš mane eilėje. Nekenčiu nemandagių ir netaktiškų.

Bet šį neapykanta nieko man neduoda, kaip tik atima. Vietoj to, kad mėgaučiausi knyga, draugais, alumi, aš savo brangų laiką, brangią vietą galvoje naudoju šitam.

Atsakymas nėra nejausti neapykantos. Atsakymas yra leisti jai praeiti. Pajausti ir paleisti, ko mokausi ir turbūt mokysiuos visą savo gyvenimą. Nes tie mano triukšmingi kaimynai mirs. Tas bičas, kuris užlindo eilėje, mirs. Mirs visi gėjai ir kunigai, įtakotojai ir įtakotieji. Visi konfliktai išsispręs savaime.

Nereiškia, kad galima būti apatiškam, be aistros ar užsidegimo kaip budistui. Budistas neturi atsakymų, nepadarys pasaulio geresniu medituodamas oloje. Bet ir tu nebūsi konstruktyvus, naudingas ir laimingas jei tuštumą pildysi pykčiu.

Kova tarpų neužpildo. Tarpus užpildai pats ir tik tada kovoji. Šeima, draugai, darbas, psichiatras, meditacija, hobis, gyvūnas — susirenki kažką iš šitų. Sunku. Ne visi turi resursų pildytis, kai reikia auginti vaikus, atidavinėti skolas, kovoti su vidiniais demoniukais. Bet būtent dėl to kyla pagunda pradėti kryžiaus žygius prieš gėjus, juodaodžius ar moteris.

Tomas Vytautas Raskevičius gavo daug žinučių su grasinimais ir pravardžiavimu dėl to, kad jis yra viešas gėjus. Įsiminė ši, rašyta iš tikros anketos:

“Gaidy jobanas renku grupuote pries visus issigemilius pyderastus kai tu ir pedofilus neiseisi is seimo graziuoju ateisiu pats ten ir nupjausiu ausis tau abi. Tu nori dar kad tavo pyderai parankiniai vaikus pradetu vaikintis ir ystatymu reikalautu tada gaidy p@@da bus atsakau uz bazara.”

Žinutė trigubai įdomi. Pirma, ji rodo, kad lietuvių kalbai nereikia skyrybos ženklų — puikiai supratau mintį, nors panaudotas vos vienas taškas.

Antra, Pyderas-parankinis skamba kaip superherojaus Žmogaus-gėjaus padėjėjas kovoje prieš neapykantos nusikaltimus.

Trečia, už akies kliūna tas “atsakau už bazarą”. Kokius dar veiksmus autorius galėjo panaudoti savo bazarui? “Nupjausiu ausis, už bazarą neatsakau, sėkmės, broli”? “Čia nepiktai”?

Ši žinutė negimė geroje vietoje, sveikoje būklėje. Tai pagalbos šauksmas, nors ir juokingas.

Netikiu, kad žmogus 8 valandas meditavo, pasiekė nirvaną, tada atsidarė Feisbuką ir parašė sonetą apie ausų kapojimą. Šitas bičas turi 99 problemas ir gėjai nėra viena jų.

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Taip pat skaitykite: